Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 liepos

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Palikite komentarą