Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 balandžio

Apie tai, ką derėtų nutylėti

Tram pa ra ram

pam pam.

Visų pasimetėlių gyvenime ir bendravime bei wanna be šaunuolių dėmesiui, skelbiu labai svarbią informaciją. Dalykai, kuriuos derėtų nutylėti. Žinokite, yra nemažai tokių, gal net šabloniškų frazių, kurias ištarę, priešingai jūsų nuomonei, ne tik nepriartėsite prie mano mylimųjų rato, bet dar labiau nuo jo nutolsite. Here we go.

Aš troleibusais nevažinėju”, “Aš lietuviškos kavos negeriu”, “Aš Norfoj neapsipirkinėjų” stiliaus dalykai. Jei esi šanuolis, tau nereikia kažkokių tokių paniatkių, kad išliktum jėga. Rubinai ir purve blizga.

Seni lievi bajeriai. Suprantu, kad yra žmonių, kurie jų dar negirdėjo, bet aš esu bendravusi su tokia gausybe viso pasaulio gyventojų, kad, patikėk manimi, atsiklausiusi esu visko. Anekdotai apie ežiuką, blondinę su pieno pakeliu, jotūbės pokštų perpasakojimas, tv bajeriai ir t.t. ir pan NESUEIS. Dar labiau nesueis “Kažką pametei. Šypsenėlę.” tipo juokučiai.

Juokavimas apie kitų žmonių odos spalvą, orientaciją, tikėjimą, negalią, ar panašius dalykus bei nevykę komentarai šia tema. Fu fu fu. Pripažįstu tik arba labai labai juodą humorą su išsitaškiusom kūno dalim, arba jokio. O narrow-mindness – labai plačiai paplitusi liga Lietuvoje, reikėtų skiepų.

Obvious pareiškimai. “Kokia tu mažutė!”, – rimtai??? Negali būti. Per dešimt metų, kuriuos mano ūgis nesikeičia, to dar nepastebėjau. Joa, aš esu viena mažiausių merginų, kurias jūs pažįstate, bet niekada tam ypatingos reikšmės neteikiau. “Gerai kerti anglų?”, – Ne, nekertu. Anglų kalba mokausi nuo penkerių, ketverius studijavau ją universitete, bene metus bendravau vien tik anglų kalba ne Lietuvoje, NE, NEKERTU ANGLŲ KALBOS. Čiuju.

Ar galima tave pabučiuoti?”, – jei jau paklausei, tai tikrai negalima.

Visada norėjau turėti draugų gėjų.” Niekada nenorėjau girdėti šios idiotiškos frazės, bet girdėjau, ir ne kartą. Gana.

Pasisakymai iš serijos “Negalima to, negalima ano”, arba, dar geriau “Mergaitėms negalima taip”. Princesėms galima viskas, ką jos sau leidžia. Ant stalo šokti galima, batą per visą klubą draugams mesti galima, lubom laipioti galima, realiai, galima galima galima. Į tą pačią kategoriją įeina pamokymai, kaip gyventi. Jau tiek laiko pragyvenau ir neištirpau, nesuplyšau ir nesusprogau, tad, ko gero, šį tą žinau.

Bendrauti su manimi oficialiais darbiniais reikalais ir pirmą kartą mane išvydus sakyti “Tu”. Nekenčiu familiarumo, nekenčiu.

Nepagrįstas mano mylimųjų kritikavimas. Pabandyk kažką užpjauti apie mano meiles ir pajusi, kaip saldžiai pareina bato padas per veidą. Arba šimtasluoksnis žodinis spjūvis. Kritika savo pačios bei savo atžvilgiu man įdomi, kai jos paprašau ir ji būna argumentuota. Man nelabai įdomu, kad tau nepatinka mano trumpi plaukai, nes man jie labai patinka, o tai, kad tau kažkas nepriot, net provokuoja daryti kažką, kas dar labiau tave suerzintų.

Aj, bet šiaip gi žinai, aš draugiška ir nesikandžioju. Bet. Have some things in mind.

Prašom prašom, į sveikatą.

Palikite komentarą

Mergaitė – chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Palikite komentarą

Vilnius nepaleidžia

Po tokių savaitgalių ne tai, kad norisi emigruoti, bet emigruoti į kokį tolimą užsienį.

Metų bėgyje visi mes suksim piruetus Berghain’e, atvičaju.

O šiaip tai… Jei dar ir buvo kažkokių reputacijos užuomazgų ir bent menkutė tikimybė patekti į dangų, tai viskas paskendo šešioliktam šampano butelyje, kurį iššovėm keldami taures už savo atsivėrusias čakras.

1. Aš myliu žmones, su kuriais pasakai viens kitam “Mus palaidos vienam kape.”, ir viskas būna aišku.

2. Jei tavęs niekada nėra išmetę iš klubo, tai joks tu ne tūsofščikas.

3. Homoseksualumas žiauriai madoj. (“Rūkykit, lesės.”)

4. Geriausia dieta – vakarėliai.

-Gausiu į kailį, jei vadybininkė pamatys, kad neatnešiau jums sąskaitos.

-Panele, jūs turite kailį?”

-Iš kokio jūs choro?

-Iš kalinių.”

Ne, man negėda, ir kitą kartą dėsim dešimt kartų smarkiau.

Ir visi atsikėlė pirmadienį ryte, ir visi, kaip balti žmonės, išėjo į darbus ir juos nudirbo.

Cheers, katuliai.

Palikite komentarą

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

„I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby – „High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Palikite komentarą

Klykavimai

(O noriu pasakyti tiek daug, kad net sunku surikiuoti žodžius ir mintis galvoje. )

Išties, Vilnius darosi  per ankštas. Vilnius smaugia, slegia, veržia, Vilniuje nebetelpu. Baisiai myliu aš tą prakeiktąjį miestą, bet.

Manęs čia nesupranta ir aš nebesuprantu. Ir tas abipusis nesupratimas išmuša iš vėžių. Ir tas nesupratimas vėl ir vėl ir vėl neša į miestus, kurių aš nepažįstu, kuriems, nepažinodama, atsiduočiau.

Palikite komentarą