Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 kovo

Savaitgalio nuogirdos / Pa(si)žadėjimai

Šiandien ne tik tarptautinė moters, bet ir tarptautinė inkstų diena. – Aš ir galvojau, ko taip skauda.”

Hello Kitty neturi lūpų, nes kalba jausmais.”

Tu taip eini, nu ir visiškai princesė.”

<…>

Boom, pokšt, keberiokšt. Ar supranti, kad ėmė ir atėjo kovo vidurys?

Jau nebežinau, kas geriau – nesitūsinti visai, ar tūsintis visiškai. Nes jei padarai pertrauką, visa šėlsmo koncentracija susikaupia į vieną neaprėpiamą gūsį ir išsiveržia kaip tas vulkanas – stabdyk nestabdžius, gamtos dėsniams kelio neužkirsi.

Labai norėčiau į mūsų vakarėlius pasikviesti keletą žmonių, su kuriais bendrauju kitokioje aplinkoje. Bet bijau. Nes, supranti, kai kurie tiek neprisičiudina per visą gyvenimą, kiek mes – eilinę dieną rojuj.”

Ir dar ir dar kartą įsitikiname, kad geriausias moralinių ir visokio kitokio pobūdžio pagirių bei parkių gydytojas – darbas, kol nukrenti, atsikeli, dirbi dirbi, dasimuši iki galo, va tada ir praeina. Ir be visa ko, dar būni nuveikęs šį tą naudingo.

Burtas mestas, toliau – tyla. Skelbiu visuotinę ramumos būseną, bent iki velykų. O paskui prasidės piknikai, vasaros terasos, ežerai ir… na ir tas pačias velykas mes švenčiam ypatingai.

<…>

Na o dabar… Feel the power that comes from what inspires you.

Pasiduokime kito levelio malonumams.

Palikite komentarą

Kaimo ereliai

Artėjančios kovo vienuoliktos proga padovanokit man purškalą nuo lochų, ačiū labai.

Kažkaip vat nenorom buvau priversta prisiminti seniai į užmarštį buvusį užkapstytą žmonių tipą, kurio, ko gero, negaliu pakęsti labiau už viską. Tai – Kaimo ereliai.

Labai sunku susikaupti berašant apie tokį klaikų visuomenės reiškinį, bet tylėti šiandien neišeina, noris pap.zdelint.

Šis žmonijos tipas išvešėjęs visame pasaulyje (kambarioko avino kanadiečio flashback’as). Daug tokių teko pažinti gimtajame mieste. Tačiau ryškiausiai jie atsiskleidžia sostinėje. Ne dėl to, kad jų čia daugiau, bet jie čia tiesiog šviečia iš toli it jonvabaliai birželio naktį. Gimtajame mieste būti kartais ir baisu dėl jų gausos.

Jie – patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Jie – išmintingiausi, seksualiausi, patraukliausi ir svarbiausi. Kai jie gimė, kažkas jiems išpjovė santūrumo ar gėdos pojūtį. Jie – pasaulio karaliai. Jie kalba garsiai, jie dažosi ryškiai, jie rengiasi blizgiai. Jie taip šventai tiki viskuo, ką daro gyvenime, kad jais suabejojęs rizikuoji likti be galvos. Jei, neduok dieve, nutiks taip, kad su jais teks derinti darbo reikalus, būk pasirengęs viskam. Jie nežino, kas yra etiketas. (“Tai tu išmokysi mane anglų?” – pirmas pokalbis su neva respektabiliu verslininku. Ačiū, viso gero, trauma visai savaitei.)

Jie labai gerai žino savo teises. Savo teises jie gina žodžiu (klyksmu) ir kumščiu (kartais ir kastetu.) Jas jie gina visur, kur tik eina – universitete (“Ką ta glušė dėstytoja supranta!”), restorane (“Tai kaip tai neturit cepelinų? Kas čia per landynė?!”), bare (“Kas tas grynbergenas, neškit utenos auksinį, kiek galima!”), parduotuvėje (“Kaip tai nėra nuolaidos? Kaip suprast nėra nuolaidos? Parašyta, 9.99, o tu įmušei 10.99, neimsiu, nereikia, pati ir turėk!”), kavinėje užsienyje (“I buy bread cheese with garlic. Kaip tai not have?!”), pusbrolio gimtadienyje (“Kokių či banglų prisikvietė!”), santykiuose (“Eiktu asile dar džiaukis kad vaikštau su tavim.”), stotelėje (“Aš paduosiu į teismą autobusų parką su visa savivaldybe!”) Taip galima tęsti be galo, bet aš nenoriu.

Visi kaimo erelių sakiniai baigiasi šauktukais (karaokėj ar bažnyčioj – nesvarbu). Kaimo ereliai nevengia keiksmažodžių, nes šie pagyvina žodyną. Kaimo ereliai – nemirtingi. Kaimo ereliai, deja, dauginasi sparčiai.

Pasikartosiu, bet, žmogų iš kaimo išprašyti galima, bet kaimą iš žmogaus – beveik neįmanoma. Ko gero, velnią iš apsėstos sielos – ir tą lengviau.

Palikite komentarą

Odė manajam rojui

Tai prasidėjo dar sausio pabaigoje. Kažkas atrakino pagrindinį Vilniaus vandentiekį ir į jį negrabia ranka papylė didelį maišą kokainofėjųdulkiųarkažko. Iš pradžių jo keistą veikimą pajuto buvę arčiausiai. Vėliau tai tapo nevaldoma. Susisiekiančių indų principu žinia (ir galia) apskriejo visą miestą ir visi, visi be išimties, pametė galvas.

<…> Kada susirinks?

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai Vilniuje, Paryžius Vilniuje, Vilnius – mažas Berlynas, o mes jame – dideli. Kai atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink tave, tai – pirmas žingsnis į narcicizmą ar tiesiog… tiesa? Sapnai vs. realybė – 1:0 nerealybės naudai. (“Galvoje – penkios lentynos. Vienoje – žmonės, kitoje sagos, trečiojoje – kad šiandien tavo gimtadienis.” Paskiausiųjų turinys neištirtas.)

Kodėl tavo tapkė torte?”

Kai aš tūsinu, tai arba labai su visais, arba labai vienas. Bet taip labai vienas.”

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai, importiniai kvepalai, visą naktį puošiesi į balių, o kai reikia išeit iš namų – pabundi. Ir supranti, kad, jei jau, atrodo, kad matėm visko ir praeityje buvo stipru, tai, o dievai, kas toliau? Ir nieks neabejoja, kad bus tik stipriau ir stipriau.

Gyvenam dailiai, įsijungiam nerealybės pasaulį ir pamatom žmones su barankom. Įspėjimas – į gatvę neiti kol nesibaigs ši masinė isterija. Verbų sekmadienis – dar nieko, gali kažką pašventinti, na bet kam tos barankos?

Išvadų daug, bet viena – ypač tikra. Jei gali nedainuoti – prašau, nedainuok.

Žmonės sako, kad mes vakar matėmės Islandijos kultūros centre. Jau daugiau nei parą nebuvau iškišusi nosies iš namų. Lost identity?

<…>

Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Jau dabar svaigsta galva, kaip gerai.

Palikite komentarą

Kreivi teisingi ketvirtadieniai

Pabundi pusę šešių ryto, leki bėgi į dieną, prabėgomis dar spėdama paskaityti Hornbio High Fidelity. Praeiviai kreivai teisia, kai juokiesi, versdama puslapius, nes patys nedrįsta. Spėji pabūti visur – ir išdėstyti paskaitą viename miesto krašte, ir pavakarieniauti su žmonėmis, kurie atneša ramumą į gyvenimą, kitame, ir apsilankyti parodos atidaryme ir… Ir galų gale finišuoji sulaukdama kreivų pasiūlymų. Kaip mat juos atmeti, bet ties Vilniumi pasidedi pliusą – dar ilgai neaprimsim, jei jau mūsų tokie ketvirtadieniai.

O toliau – toliau šviesu. O toliau neapsakomo, žodžiais neužrašomo jaukumo pokalbiai ir Thievery Corporation fone. You improve me. Tas pavasaris, tas pats gražiausias pavasaris, kurio nematai, bet jauti, kaip skleidžiasi. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

Palikite komentarą