Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 sausio

Teoriniai Šaunuoliai

Kadangi vis nesusilaikau nuo ne pačios kilniausios savybės skirstyti žmones į tam tikras lentynėles, noriu aptarti dar vieną žmonių tipą, su kuriuo susiduriu vis dažniau. (Btw, prašau nepamiršti auksinės taisyklės – vienas žmogus gali būti daugybės grupių atstovu, pvz. emocinis vampyras, bet tuo pačiu ir amžinas studentas, ir pan.)

Tai – Toeriniai Šaunuoliai. Jų galima sutikti visur, tad jei kasdien tenka atsidurti įvairiose socialinėse situacijose, jų nesutikti netgi neįmanoma. Tai žmonės, kurie visoms savo nesekmėms bei bet kam, ką daro, turi parengę šimtą pasiteisinimų (kartais tais pasiteisinimais jie žarstosi net ir tada, kai niekas to neprašo.) “Jei labai panorėčiau, gaučiau ir geresnį darbą” (bet naugaunu); “Galėčiau kad ir šiandien susikrauti lagaminus ir keliauti į Prancūziją” (bet iš Vilniaus nebuvau išvykęs jau penkis metus); “Tikrai mesčiau rūkyti, jei pasistengčiau” (bet nemetu); “Jei man reikėtų, sverčiau mažiau.” (bet nesveriu).

Teoriniai šaunuoliai paprastai yra puikūs pašnekovai, nes ką jau ką, bet šnekėti jie moka ir mėgsta. Ne tokie puikūs jie praktiniuose reikaluose.

Būna ir tokių teorinių šaunuolių, kurie kadaise išties buvo ir tikri šaunuoliai, tačiau viskas, kas jiems belikę – tai tik prisiminimai apie pasiekimus, įvykdytus anksčiau: “Savu laiku galėjau turėti bet kurią čiolę universitete.” (bet jau dešimt metų miegu vienas); “Buvo laikas, kai uždirbdavau bent tris štukes į rankas” (bet iki šiol gyvenu su tėvais); “Uoj, tada tai maitindavausi žiauriai sveikai.” (bet dabar tai čyzais iš mako).

Dar vienas šio tipo porūšis – teoriniai šaunuoliai, kurie šaunūs yra dėl kitų žmonių pasiekimų: “Mano teta mokėsi su tuo čiuveliu, kur veda Labą Rytą” (tas čiuvelis cituojamo šaunuolio akyse matęs visgi nėra; “Tas DJ geras mano draugelis, dažnai kartu paprikolinam, paliubomu pagrotų papigiaj tavo puskės šimtadieny” (bet nepagroja).

Teoriniai šaunuoliai dažnai taip įsipatogina savo teoriškai tobulame pasaulyje, kad pereiti prie praktikos jiems dažnai taip ir neišeina. Tada jie gyvena savo praktiškai paprastą gyvenimą vis nepamiršdami užpilti kuro savo teoriniam Lexusui, kurį drąsiai galėtų vairuoti jei tik uždirbtų daugiau pinigų geresniame darbe, kurį tikrai gautų. jei tik nepatingėtų pasiuntinėti CV, kuris žymiai geriau atrodytų jei tik jie labai pasistengų ir pasikeltų savo kvalifikaciją.

Palikite komentarą

Apie Seksą

Sex sex sex.

Kai buvom vaikai, buvo labai įdomu, kas yra tas seksas (atsimenu antroj klasėj girdėtą sakinį “seksas taigi tas pats, kas meilė, tik negražu garsiai sakyt šitą žodį”). Vėliau tas seksas pamažu pradėjo artėti link mūsų, darydamasis vis įdomesnis. Dar kiek vėliau visų tikslas buvo nusimesti nekaltybės pančius ir su fanfarom įsiveržti į sekso pasaulį. Tik klausimas, ar kas susimąstė, kad jame nuolat cirkuliuoti reikia, kartais ir visai nemažai pastangų.

Buvo laikas, kai apie seksą kalbėjo visi, laikas, kai buvo akivaizdu, kad jis tvyro ore ir visas pasaulis duodasi tolka tak.

Kai žiūri Californication ir bendrauji su tam tikrais žmonėm (vis užsimenančiais apie vitaminą S (arba O, kaip labiau patinka)), apsidairai Opiume penktą ryto ir matai masinį morčių, atrodo, kad sex is on ir net neverta tuo abejoti.

Kai sužinai, kad nemaža dalis šalia gyvenančių jaunų, ir fiziškai ir visaip kaip patrauklių žmonių gyvena celibatą, kuriuo per daug nesižavi, bet visgi priima kaip natūralų dalyką, pradedi manyti, kad sekso nėra.

Man šiuo metu opus štai koks klausimas – are people still having sex? Or is it being replaced by other kinds of pleasure? O gal tų kitoniškų malonų dabar kur kas daugiau, jie žymiai šaunesni ir lengviau prieinami bei sukelia mažiau nepageidaujamų šalutinių efektų, kad dėl sekso jau nebeverta stengtis? Ar žmonės verčiau gyvens ramų ir orų gyvenimą be sekso ir bandys jį kompensuoti kitais svaigalais, nei įdės šiek tiek pastangų, kad šis atsirastų jų gyvenime? Kaip ten yra?

Palikite komentarą

Dream a little dream

Mano labai sena ir gan stipri svajonė/užgaida buvo pasidaryti tatuiruotę. Aš ją pasidariau. Neįsivaizduoji, kiek džiugesio ji man suteikė ir suteikia.

Dar viena, baisiai didelė vaikystės svaja – gyvenimas Berlyne. Kai man buvo šešiolika, kliedėjau “Aš gyvensiu Berlyne”. Tada plano nebuvo, buvo tik šis sakinys. Berlyne aš gyvenau pusę nuostabių metų. Ir dar gyvensiu.

Ir tokių gi svaičiojimų, kurių galva buvo pilna kadais, virtusių materija, suskaičiuočiau šimtus – rimtesnių ir nelabai.

Aš labai seniai labai noriu mėlynų plaukų. See you soon. 🙂

Palikite komentarą

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) – žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam
ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

2 Komentarai

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

 

Palikite komentarą