Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2011 spalio

Apie taip varžančią pasirinkimo laisvę

Are you living your dream, dear? Are you?

Nagi viskas gerai. Namai, darbas, draugai. Viskas gerai. O dabar taip jau bus visada? Aš taip labai nežinau, ko iš tiesų noriu, kad net baisu.

Mes galime daryti bet ką. Mūsų dienos, mūsų naktys, mūsų pasaulis. Dar niekada žmogui nebuvo duota tiek galimybių rinktis. Labiausiai ir baugina milijonas variantų ir dusinantis nežinojimas, kur eiti.

Kai buvom vaikai, laukdavom Kalėdų. Kai paaugom, laukėm pilnametystės. Dabar laukiam, daugų daugiausiai savaitgalio, tik kaži, ar itin šviesių norų vedini.

O ko lauki tu?

Give me something to live for. Give me a light, dear.

Palikite komentarą

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Palikite komentarą

Be water, my friend, pasakė kažkas

Bobiškas durnumas praeina ir sugrįžta sveikas protas.

Tūkstantąjį kartą permąstau mintį apie savęs formavimą ir tai, kad esame savo paties kūriniai ir visiškai įsigvenu į ją. Išties, tiesos, rodos, elementarios, tačiau prireikia nemažai darbo bei valios lavinimo, kol visa esybe bei realiais žingsniais gyvenime pradedi jausti šio reiškinio veikimą. Vieniems ikrai patiekiami ant lėkštutės, kitiems, tuo tarpu, reikia pradėt nuo pačios žuvies, kuri tuos ikrus išnerš, užsiauginimo.

Reikia suprasti ir patikėti, kad gali būti bet kas – ir musė ir erelis, o jei labai pasistengsi, kad ir mamutas, svajonėms ribos yra, tik jos paslankesnės, nei bet kada galėjai įsivaizduoti. Netiki? Išsikelk sunkiai įtikimą tikslą (na, pradžiai užteks ir tiesiog keblesnio, nei paprastai) ir verskis per galvą, kad jį pasiektum. Kai užsikabinsi ant to malonumo, kurį sukels savo galimybių ribų tamprumas, tada pašnekėsim iš naujo.

Leidžiu man diagnozuoti ką tik nori.

Palikite komentarą

Šimtas (?) mėnesių vienatvės

‘Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’

F. Beigbeder

Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.

Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.

3 Komentarai

Apie nuostabias Lietuvos moteris

Kelinta diena, ar jau kelintas mėnuo vis norisi pasiburnoti, kokie slunkiai Lietuvos vyrai, bet nusprendžiau susilaikyti, kad nepasirodyčiau kokia tai vyrų nekentėja (kas, toli gražu, nėra tiesa) ir šiaip niurzga. Užuot purkštavusi pasidžiaugsiu, kokios nuostabios mūsų moterys. Šiandien atsiverčiau FB paskyrą The Right Outfit, ou mai gad, ou mai gad, Vilniaus gatvėse beveik taip pat gražu kaip ir Vienoj (na, Vieniečiams (is it the word?) stilingai ir šikarnai atrodyti kur kas paprasčiau, kai bene kiekvienas pilietis gauna ne mažesnes nei štukės eurų pajamas ir geru gyvenimu spinduliuoja tiesiog savaime (šypsena, manierom, viskuo).

Devaž, kiek ir kokių gražių moterų apstu Lietuvoje. Buvusio kambarioko, apsilankiusio pas mane birželį pastebėjimas: “Is it me or 70% of women here are pretty?” Nepamirškime ir fakto, kad jos ne tik gražios, bet ir protingos. Stilingos, santūrios, visada pasitempę, mokančios ne vieną užsienio kalbą, vairuoti, irkluoti, špaguotis, susiinstaliuoti windausus ir savo Lyrinį Herojų apkamšyti po daugiadienio festivalio.

Tų moterų kiekvienam vyrui statistiškai tenka maždaug trys. Puiki proga išlepti, ar ne? Susitvardykit, mielieji. Žinau, kad kartais atrodo, jog neverta stengtis, jei ir nesistengiant viskas labai paprasta, bet pagalvokit apie tą malonumą, tokį, kurio su niekuo nesupainiosi, kai žinai, jog esi vertas tų lobių, kurie srūva į rankas.

Dar kartą perskaičiau, ką parašiau, ir jaučiu, kad nuskambėjo it koks mini straipsnelis iš antrarūšio žurnalo ar nerimto žvaigždūno pasisakymas šokių projekte kovo aštuntos proga. Lai taip ir lieka, tiesa kartais pasakoma gan švelniai, kai tupi su kavos puodeliu po antklode, gal geriau ir nenorėkit jos išgirsti tiesiai iš mano lūpų, kai įsileidžiu į diskusijas šia tema.

Palikite komentarą