Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2011 gegužės

Individas ir visuomenė vol.?

Niekada nemokėjau turėti geriausios draugės. Kai klasėje virdavo aistros, taip ir neišmokau visko sureikšminti, karštligiškais būdais reikalauti dėmesio ir nežinau, kaip vyksta nekalbadieniai. Nemoku laviruoti santykiuose su žmonėmis. Nežinau, kaip elgtis, kad žmonės man neštų naudą ir nemoku atpažinti melo. Neišsipildysiančių pažadų taip pat. Niekada nesukeliu puikaus pirmo įspūdžio, o ir šiaip, įspūdžio dažnai nepalieku jokio.

Ir nemanau, kad kažką prarandu. Kai nubyra blizgučiai, lieka pamatai.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

Draugas sykį pasakė, kad Vilnius – gražus miestas, kuriame daug nelaimingų žmonių. Ir iš ties. Viskas lyg ir gerai. Tik. Tik kažkas ne taip.

Palikite komentarą

Back to basics

Back to basics: Kino, Siela, Foje, vienuma ir pavasaris. Lekiu su vėju ir iš galvos jis palengva išneša visus narrow-minded nelaimėlius, visas kvailas mergas ir bobas, nepažintas ir nugalabytas meiles, visus nuogąstavimus, kartėlius bei neramumą. Žinai, vis pagalvoju, o gal vis dėl to tai iš tiesų ir esu toji aš – viena, nelabai populiari, sąžininga, paprasta, nelabai, kam įdomi, paviršiumi klaikiai nepastebima, bet ramybėj su savim. Toks jausmas, kad man vėl penkiolika ir jame, o stebukle, man visai nėra ankšta, kaip tada.

Turbūt jau tas amžius, kai galiu pasakyti, jog jau esu per sena apsimetinėti. Kol kas tik bandymai, bet siekis būti doru žmogumi, net ir klystant, atneša nepamatuojamai gerą jausmą. Kaip gera nebebėgti nuo savęs. Ačiū tau už įkvėpimą, ačiū, kad tave sutikau. Visai netyčia. Prie svetimo kranto, per svetimą fiestą.

1 Komentaras

O man nyku

Gal reikia katanėlio, nes mes apparently turim du ir bijau, kad greitu laiku galim turėti dar daugiau. Jei reikia, tai pm, jis toks smagus, baisiai žaismingas, bet nu kiek galima.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonių neatsakingumas, pažadų nevykdymas, asakomybės permetimas kitam (žinoma, man) ir pan. dalykai. Visi jaučiasi pakankamai jaukiai prašydami išversti bakalaurinių summaries rytojui, bet kai paprašiau patvarkyti man vieną foto (nes pati dar ne viską sugebu), pagalbos sulaukiau tik iš trečio karto, bet ir tai, ne iki galo. Hooray.

Savaitgaliais, o dabar jau ir ne tik, toliau eksplorinu Vilnių, nors akivaizdu, kad nieko ypač smagaus čia taip ir nerasime, viskas over and over again kartojasi, vaibo nerasta, kaip visada.

Dar truputis tokio gyvenimo ir nuvysiu kaip ta gėlė be vandens, nes nu ja bolše nimagu. Negi tikrai nebėra vyrų? Ko gero, tikrai.

Palikite komentarą

Dirgli

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

1 Komentaras

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie – jokių draugų, jokių svaigalų – ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Palikite komentarą