Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2011 balandžio

Klykauju
Įkelta 2011 16 balandžio

Klykauju

Pasikartosiu, bet…

„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija – esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”

Šiandien man baisingai liūdna. Ir net ne ilgu, nes neturiu, ko ilgėtis, neturiu, apie ką svajoti ir ko norėti. Tūkstančiai veidų, balsų, akių, ir viena maža pikta raganaitė su savo nykiu buvimu.  Kai esi toli, sakai sau, kad esi vienas, nes visi kiti palikti ten, kažkur. Kai esi čia, supranti, kad esi vienas, nes niekam tavęs nereikia ir niekada nereikėjo. Noris vilku staugt, kaip maudžia ten, kažkur giliau.

Palikite komentarą
Pagaliau ramybė
Įkelta 2011 15 balandžio

Pagaliau ramybė

Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).

Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą – trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.

Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.

Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.

Palikite komentarą
Dar visai ne pavasaris / Mergaitė stresuoja
Įkelta 2011 14 balandžio

Dar visai ne pavasaris / Mergaitė stresuoja

Man taip velniškai šalta visur ir visada, kad pradedu galvoti – gal mano termoreguliacinei sistemai kažkas negerai, mat visi aplink tik aikčioja Pavasaris, pavasaris! Katei morčius juodas, lipa sienom, žmonėmis ir kitaip lipamais paviršiais. Man liko keturios valandos miegoti prieš rytojų, tačiau taip įsivažiavau į darbo režimą, kad bijau, jog nesugebėsiu užmigt. Užtat puikiai sugebėsiu užsnūst kokioj paskaitoj ar dar kur, kur visai to nereikėtų daryti. Laukiu savaitgalio, bet visgi nujaučiu, kad jis ateis ir bus didelis pfff, mat kai labai lauki, taip jau būna, paskui tik keikies ir skėsčioji rankom. Didžiausias issue mano gyvenime dabar yra, kaip nustoti dėl visko pergyventi ir stresuoti kiekvienoj situacijoj. Kažkaip buvau linkusi manyti, kad in general aš gi nesu ta, kuri dėl visko panikuoja, bet kai sapnuoju nesibaigiančius mokslus ir visokias šyzovas situacijas, tenka pripažinti, kad toli gražu – aš nuoširdžiai einu iš proto dėl visokių paviršinių dalykų, kurie realiai, net ir labai pasistengę, manes iš pamatų sujudinti negalėtų – apie visokius blogiausius variantus seniai pagalvota ir jiems more or less pasirengta.

Neįsivaizduoji, kaip laukiu akimirkos, kai galėsiu lengviau atsikvėpti ir, tikėkimės, jau bus šilta, ramu ir gera. Kartais pamaudžia, kad esam tie kariai, kurie vieni karo lauke sau žygiuoja, bet visom jėgom spiriu šiuos pasidievagojimus šalin – geriau juk nebus, tad tereiktų realistiškai suvokti – tam tikrose srityse žmogui sėkmė tiesiog nenulemta ir jau geriau oriai tai priimti nei iš paskutiniųjų gėdingai kapanotis artificial sąlygomis, kai naiviai prisigalvojame, ko nėra, ir paskui krentam veidu į purvą. Nors taip norėtus bent kartą į dvidešimt metų tart kai pavasaris – vynui sudie…

Palikite komentarą
Apie dalbajobus universitete
Įkelta 2011 13 balandžio

Apie dalbajobus universitete

Dar, kalbant apie magiškąją mokslo ir žinių įstaigą, kurią baiginėju, turbūt jau kelissyk pasakojau, kokie idiotai mokos drauge. Tai, kaip jie supranta pasaulį, kartais priverčia mane garsiai keiksnotis ir jausti skausmą kaulų smegenyse. Ne visi, aišku, yra nesveiki, bet the majority of my course tai jooo. Solidarumo ir lojalumo jausmai jiems turbūt buvo išoperuoti dar vaikystėje, o gal, dėl kažkokių priežasčių, taip ir neišsivystė (brendimo sutrikimai ar kas). Kai reikia padaryti kažką malonaus, socialiai normalaus ir logiško, jiems viskas užtrumpina ir, užuot pasielgę tinkamai, jie meta kokią kliurką, kuri sukelia daug peklos. Na, tarkim, kai dėstytoja, kuriai nereikėtų sakyti, kas, kaip ir kodėl nėra paskaitoje tuo pasidomi, pareina švari graži nelabai prašyta grupioko gyvenimo veiklos ataskaita. Faktas, kad po jos tam grupiokui santykiai su ir taip žiežula dėstytoja nepagerės. Kai paskaitoje reikia išsakyti nuomonę apie kažkieno pasirodymą/prezentaciją/whatever, visi arba tyli, arba pila šūdus vieni ant kitų. Kai reikia pasidalinti informacija, kažką sužinoti grupės labui, visi bejėgiai ir nieko nežino. O paskui paaiškėja, kad žino viską, bet slepia. Ir taip toliau ir panašiai. Kiekvienas toks šūdovas poelgis mane išprovokuoja mėtyt replikas visiems, visaip ir nelabai draugiškai. Žinau, kad ten mane laiko kvanktelėjusia, bet iš dalies tai net visai malonus jausmas, whahaha. Kaip gerai, kad jau greit baigsis studijos ir nebereiks matyt tų debilų. Garbės žodis, aš neperdedu. Kai kas sako – praeis laikas – pasiilgsi. Aš tikrai labai abejoju, nes taip nuoširdžiai nuoširdžiai nebeatsimenu kai kurių klasiokų vardų ir veidų. Fak joself, visi moraliniai ubagai.

Taip taip, ir vėl skundžiuos ir burnojuos, bet šis postas yra džiugus – mat jau greit jų nebematysiu. Bet, spėju, einant per gyvenimą teks dar jūrą tokių perplaukt.

Palikite komentarą
Kai lieka 10 dienų iki studijų pabaigos
Įkelta 2011 12 balandžio

Kai lieka 10 dienų iki studijų pabaigos

Jau pernai apimdavo toks jausmas, kad studijuojam kokį dešimtmetį. Keitės žmonės, darbai, gyvenamosios vietos, vakarėliai, šalys, miestai, o univeras vis išlikdavo tas pats ir dar nepabaigtas. Nuo šiandien liko lygiai dešimt dienų, kuomet vyks paskaitos. O tada – sesija, egzai ir VISKAS (hopefully). Baisingai džiaugiuos, kad tiek nedaug. Už pirmą valstybinį parėjo 8, atsižvelgiant į tai, kad nuoširdžiai nesimokiau, tai labai gerai. Jei pavyks šiemet baigti, baliavosiu mėnesį. Atsakau. O tada būsiu mergaitė Su Aukštuoju, kurios niekam nereikės. Net padavėja negalėsiu eiti dirbti, nes neturiu patirties. Hooray.

Palikite komentarą