Pirmyn į turinį

Month: balandžio 2011

Kai nieko neturi

Nematyti, negirdėti, nejausti. Nieko nenorėti, dėl nieko per daug nesistengti, varyti tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Kalbėti, kai klausia, eiti, kai kviečia, padėti, kai prašo. Nieko nesitikėti, nieko nesureikšminti, nieko per daug nemylėti. O geriau nemylėti iš viso. Kuklumas – dorybė? Ne, tai ne kuklumas. Tai apatija, kai nusivili, kai visas entuziazmas subliūkšta ir lieki stovėt vienas sau. Vienas, kaip visada. Ne, tai ne kažkokie nauji pojūčiai ar išgyvenimai. Gyvenu gi tuo jau seniai, tik vėl ir vėl privalau sau priminti, kad nepasileisčiau ir nesileisčiau užliūliuojama kvailų iliuzijų. Visi būriais, o mes – po vieną. Taip ir liksim. Net nepastebėjau, kaip nustojau gėdytis savo egoistiškumo, savo keistenybių ir ydų, kaip įsikūriau uždaram apytuščiam mieste savo galvoje.

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

Ir vėl, čia visai ne liūdnas postas, tiesiog taip jau yra 🙂

Palikite komentarą

Pabusti iš letargo miego

Viskas. Gana sirgt, liūdėt, stresuot, kompleksuot ir panikuot. Oficicialiai skelbiu pavasarį. Daugiau jokių treningasų, jokios tinginystės, bevalystės (bevališkumo?) ir apatijos. Išsiritu iš savo kiauto ir pradedu šviesesnį etapą. Šiandien skaitinėjau Nick Hornby, the truth will set you free, taip? Tai the truth is, kad aš tikrai nenoriu būti ta susisukusia viskuo nepatenkinta, nelaiminga mergaite. Go on, say what you want. Whatever it is, say it to yourself. Ko noriu, aš žinau, gal garsiai ir nesakysiu, bet išdrįstu ištarti sau. Pasveriu visus už ir prieš, suvokiu situaciją blaiviai ir metu paikas mintis iš galvos. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Dar kartą. Važiuojam.

2 komentarai

Mergaitė Iguana

Šiandien kaip niekur nieko atėjau į paskaitas pavėlavusi pusantros valandos, nes buvau tikra, kad taip reikia. Tai suvokiau tik antros paskaitos vidury, tai pasijutau, kaip iš medžio iškritus. Man prasidėjo nesveika sloga, varvu, upeliai liejas. Grįžau, sužinojau, kad ryte taisytam straipsny palikau klaidelių. Tada finale pasimatavau temperatūrą ir dabar vis pasimatuoju kas kelias valandas, nori tikėk, nori ne, vidutinis skaičius – 34.7C. Tai kur tau nevaikščiosi žmogus kaip šešėlis, kai jau organizmas atsisakinėja šitaip, kur tau nesinorės suptis į žieminį paltą, kai visi nuogas kojas demonstruoja. Kambariokai nustatė, kad virstu į iguaną.

Pasakyk tu man, kaip nusiramint. Jau taip pergyvenu dėl visokių mokslų, dėl visko, – paskaičiau baigiamojo egzo klausimus ir apsiašarojau, pažiūrėjau į atsiskaitymų deadline’us ir apsiašarojau darsyk. Kažkas, išgirdęs, kiek aš jaudinuos, (nebepamenu, kas, bet, lyg ir tėtis) pasakė, “O, tai, pasirodo, tu tikrai mergaitė.” Jau geriau kitose srityse tas mergaitiškumas išlįstu, tik ne šitaip.

Noriu, kad būtų karšta, kad viskas būtų sutvarkyta ir nereikėtų dėl nieko nervintis. Ilgai laukus, dar palauk, krč.

Palikite komentarą

Raganaitės užrašai

Moralkės kažkokios, liūdesys, ilgesys (nors net nėra, ko), irzulys ir baisus nerimas dėl visko. Daugybė sąžinės priekaištų už kvailumą, naivumą ir blogas mintis. Nes tik geriems darbams Dievas padeda, o mano mintys visai nedoros. Tuo, kaip galvoju, prieštarauju savo įsitikinimams ir sveiko proto riboms. Išsiderinęs moralinis kompasas. Gyvenu savo iliuzijų pasauly, kur nuo to geriau nėra niekam, o man pačiai – ypač. Ateikit ir išvarykit velnius iš manęs, prašau.

Šaltas dušas:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/meiles-kancios-budingos-tik-neurotikams/

Palikite komentarą