Pirmyn į turinį

Mėnuo: lapkričio 2010

Bye Bye, Blondine

Šiandien kažkaip visai nelabai tyčia uždažiau savo blondiniškas kudlas. Dažiau septintu numeriuku, kas reikštų tamsus blondas (šiaip dažau devintu – vienuoliktu, todėl du tonai visai neatrodo daug į šoną). Kiek anksčiau yra tekę dažyti šviesius šiek tiek tamsesniais, niekada nenuimdavo, tiek, kiek turėtų, todėl kažkaip be baimės ir pasiėmiau šitą atsapalvį. Matai, nuo vokiško vandens, maisto ir blogų mano pačios įpročių plaukai labai nusilpo, tai sumaniau šiek tiek įdėti pigmento, kad sustiprėtų. BET KOKIE JIE DABAR TAMSŪS. Ou Mai Gad. Rodau foto. Tai gal dabar jau imt ir tikrai juodai nusivaryt? Tiesa, dar vakar ir pati nusikirpau. Joa, man rauna, ir rauna gerokai.

Beje, aš gal durna, gal gyvenimas durnas, bet vis tiek atrodo šiek tiek ironiška, kai tam tikri asmenys ima ir deda grupės, kurios gyvenime nebuvau girdėjus, per atsitiktinumą atradau šiomis dienomis, grupės, kuri dabar visai nepopuliari ir velniai žino, iš kur jis ją atkapstė, gabalus va tokiom ilgom naktim.

Palikite komentarą

Grįžti į įtampos zoną

Gerci gerci, visai susivynioti.

Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.

Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.

O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.

Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!

Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.

Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.

Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.

Palikite komentarą

Prieššventinis Štilis ir senųjų Kristmastaim’ų prisiminimai

Man toookia apatija, kad net baisu. Nejaučiu nei skonio, nei kvapo, nieko nenoriu, nieks nedžiugina, bet nieks ir neliūdina. Priešgimtadieninis štilis, matyt. Suvokiau, kad šiemet gimtadienį, matyt, švęsiu visiškai viena. Ateina laikas, kai reikia išmokti ir tokius dalykus daryt, kaip nors. Kai grįšiu į LT darysim mažesnio ar didesnio mąsto vakarėlį. Bus prieškalėdis, klausysimės Johny Cash‘o ir kažko linksmiau ir mirkysim plaukus aguonų kefyre.

O paskui bus Kalėdos, nežinia, kokiuos namuos. Iš vaikystės man Kalėdos asocijuojasi su Kauke per teliką, mandarinais, šiek tiek per daug apkaušusiais giminaičiais, šokoladiniais kalėdų seniais, kuriuos visiems dalinu, slidžiais keliais ir laiku, kai mieste nevažinėja jokios kitos mašinos, tik taksi. Pastarosios – su jau pamirštom meilėm, dainom prie eglutės, raudonai geltonai žaliai languotais sijonais ir kvailais nesusipratimais. Nežinau, tikrai nežinau, kur per šventes būsiu, bet svarbiausia, kad nebūsiu viena, kaip tuomet, prieš porą metų, kai per Kūčias buvau vienintelis žmogus bendrabutyje, darbo signalizacijos klykavo, aš važinėjau jų išjunginėt, paskui kalbėjau su žmonėmis telefonu ir prisiverkiau ausis (nes kai guli ir verki taip kartais būna). Šiemet aš švenčių laukiu, šiemet dalyvausiu visokiuose Kalėdų turgeliuose, gaminsiu atvirukus, kimšiu imbierinius sausainius ir gal net kokią šaką ant palangės patupdysiu.

Naujieji – Berlyne. Vėl, nežinia, su kuo ir kaip. Bet faktas, jog Naujieji – ne Kalėdos, čia galima pasiduot likimo valiai. Che, tiesą pasakius, visi mano Naujakai, kuriuos atsimenu, išvien kuriozai ir absurdėliai: prieš penkerius metus šventėm pas mane. Mums buvo šešiolika, mes tėvams nieko nesakėm, mūsų buvo kukliai nedaug – septyniolika butelyje, draugai įkrito į mano lempą koridoriuj, klausėm Junior dainų, dainavom su kaimynais ir kabinom mano auskarus ant eglutės. Kitais metais švęsti pradėjom dviese su M***. Gruodžio trisdešimtą. Tvarkingai atlikom visus naujamečius ritualus, o paskui išvakarės atėjo pačios nieko neįspėję, neturėjom, kur švęst, todėl visi sugužėjom pas klasioką. Visi kibirais gėrėm Alitos brendį ir apverkinėjom pabėgusias meiles klausydami vaikystės hitų. Prieš trejus metus šalom Molėtų rajone ant kalniuko ir labai labai norėjom namo, nes puolė absento fėjos ir pilvo skausmai (niekad nepamiršiu žodžių ‚Išlikime gražūs…‘ neišlikome). Užpernai beprotiškai ilgai važiavom į Nidą (beje, iš 30 į 31 dirbau naktinėje pamainoje, o paskui visą kelią vairavau), pro Kauną ir Klaipėdą, aš laimėjau teleloto maksimos čekį, todėl Naujako stalas buvo gausus ir turtingas, draugų draugai atsivežė mergaičių, kurios buvo įspūdingos, todėl visą laiką klykėm juokais (mes nesame nežiaurūs, jei dar nesakiau), ryte paspygavom prie jūros ir vėl iškeliavau dirbti. Pernai vakarieniavom katpėdėlėj, nupirkau dėžę blizgučių ir butelį mėtinės vodkės, ėjau į svečius, kur pasitikau dvylika ir su tuo pačiu buteliu iškeliavau pas draugus, kurie tą vakarą boikotavo Naujametį. Sugriuvom į lovą ir žiūrėjom filmą. Bet mes nebūtumėm mes – per tą filmą vodkę kažkaip išlaižėm, išsikvietėm taksistą Kęstutį ir iki vienuolikos dienos keliavom per vakarėlius.

O šiemet? O šiemet – kaip Dievas duos, o jis, kaip matome, Duoda.

Hm, neplanavau taip išsiplėsti. O žinok čia apie tuos naujakus tai dar tik trupinėliai, kada susėsim, papasakosiu išsamiau.

Palikite komentarą

Šiek tiek vaizdų iš savaitgalio

Kaip jau žinai, fotografai iš mūsų ne kokie ir fotografai ne stebuklingi, bet dalinuos dalele to, ką visgi pavyko nušaut.

Locations: Tierpark Berlin, Streets of Berlin, Reichstag, Humboldt University, Riter Sport factory etc.


















Palikite komentarą

Šnipšto laikas

Ilsiuos – skaipas ir fb išjungti, telefonu ir taip niekas neieško, bandau šiek tiek pabūti ramybėje. Kažoks nesveikas mieguistumas ir tingulys. Atrodo, kad paskaitos trunka po keturias valandas, nesuprantu, ką man sako ir ko iš manęs nori, motyvacijos nulis. Šiandien prigavau save skaičiuojant, kelinti bus ateinantys metai – kažkaip susivaideno, kad dvylikti. Supranti? Ėjau pirkti vaistų ir rožinio nagų lako. Vaistų nusipirkau, lakui pritrūko šešiolikos centų. Rymau ir mąstau – eiti į Couch Surfing‘o meeting‘ą ar neiti, bet, gal geriau lieku lovoj, nes būna dienų, lyg tyčia, o šiandien – viena jų. Be to, reikia gydytis, labai ne kas man su sveikata, ir, atvirai pasakius, nežinau, kaip čia pasibaigs. Noriu blueberry muffin‘o ir karšto šokolado, bet vakar sužinojau, kiek kalorijų pastarieji turi (380 ir 330!), todėl apsiribosim blueberry-vanilla tea (0.5/250ml).

Viskas laikina, laikinas ir šis rudeninis snauduliukas, taip? Man neliūdna, man tik šiek tiek neramu. Aš toks mažas hamsteriukas, susisukęs savo lizdely. Reikia kartais.

1 Komentaras