Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2010 spalio

Įkelta 2010 3 spalio

Apie ramumą

Viskas bėga sukas non stop, vienas darbas veja kitą, o kiek daug dar reikia padaryti! Sąraše vos keli punkteliai pažymėti, kaip done. Tik, priešingai, nei pavasarį, nepergyvenu, nesisieloju dėl tų mažmožių, netrūksta kantrybė laukiant, nespėjant ir kliūvant. O kaip sunku stebėti žmones aplink pametusius galvas dėl niekų. Jau kurį laiką kažkoks vidinis ramumas gyvena manyje. Visai nenoriu rūpintis, ką pasiimti, ką padaryti iki išvažiavimo, užvis labiausiai noriu susisukti į kamuoliuką, klausyti Antony and the Johnsons ir rymoti. Tu labai prisidėjai prie to, kaip pasikeičiau, tu padėjai gimti tai ramybei, ir ačiū tau again and again, nes dabar sau labiau patinku, geriau sutariu su pačia savimi.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 3 spalio

Berlin calling quite hard

‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.

‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 2 spalio

Kultūra ir ne visai

Taigi, buvau trečiadienį teatre. Žinai, gėda prisipažinti, bet per visą tą ekstremalų užimtumą šita kultūrinimosi sritis buvo gerokai užmiršta – paskutinis matytas spektaklis, jei neklystu, buvo Jaunimo teatro ‘Strip Man Show – Viskas apie Vyrus‘ (juokis, juokis). Į aną spektaklį patekau netyčia ir ėjau skeptiškai nusiteikusi – nei už ką negalėjau patikėti, kad teatre galima skoningai atskleisit tokį popsovumu dvelkiantį kūrinį. Ir žinai, išėjom išsiviepę iki ausų – spektaklis buvo puikus. Kandus, taiklus, subtilus. Taigi, šįkart nusprendėm smegenų neapkrauti perdėm giliais pastatymais, irgi ėjom į tikrai popsovai skambantį reikalą – Domino teatro ‘Radijo Ereliai‘. Vos ištvėriau pirmąsias pusantros valandos ir nudžiugau – pagaliau pabaiga! Ot ir ne, laukė dar viena dalis, kurią jau leidau trindama adresatus iš telefono ir kimarindama. Tokios kančios teatre nesu dar patyrusi. Buvo taip blogai, taip blogai! Pigus pigus, gūdus gūdus humoras. O salė klykė iš susižavėjimo. Pasirodo, dar galima žmones nupirkti žūtkais juokeliais apie homoseksualus, šūdus ir Lietuvos zviozdas. Pasijutau kaip kokiuos auksinių svogūnų apdovanojimuos. Gūdu gūdu, liūdna liūdna. Vienintelis pliusas – Juozo Gaižausko daina mamai (nors, jei neklystu, irgi fonūškė).

Labiau pasikultūrinus jaučiuos pažiūrėjusi Lady Gagos klipą, seriously.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 2 spalio

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Palikite komentarą