Pirmyn į turinį

Month: rugsėjo 2010

Ohne Dich Ist Alles Doof/Be tavęs viskas kvaila


Be tavęs viskas kvaila.

Ir tikrai. Kvailos gatvės, gėlės, mašinos, televizorius kvailas, žmonės kvaili. Aš kvaila. Jei kas ir atrodė aišku prieš išvykstant, tai dabar neaišku niekas. Paskutiniai metai universitete, amžius, kuris kažkada atrodė jau toks solidus, kuomet viskas jau turėtų būti aišku. Dabar nebežinau, nei kur teks nakvoti už savaitės, nei kur grįšiu pavasarį, nei draugai kas nei priešai nežinau. Aš ir vaikas ir senis, bijau pasaulio, bet jau žinau, kad didžiausias turtas, dėl kurio noris kovoti – ramybė. Ne tyla, ne muzikos neskambėjimas ar kaimynų vaidų negirdėjimas, ne. Ramybė, kai sėdi paryčiais karlsplatze prie fontano, šneki su nepažįstamaisiais, nesi tikras dėl kelio į namus, bet žinai, kad viduj ramu. Ak, kaip laukiu ir tuo pačiu prisibijau žmogaus, kuris grįš vasarį. Bet užvis labiau džiaugiuos, kad gyvenimas dovanoja tas klaidžias keliones, kai pamažu ieškai savęs ir jauti, kaip galvoje atsiskiria juoda ir balta, akmenys ir perlai, mylimi ir nelabai.

Palikite komentarą

Kankintis

Na taip, gal kažkas visai neseniai ir puolė prieš mane ant kelių, gal ir krykštavau iš džiugesio it mažas vaikas, gal ir sukos galva, bet, dievaž, kaip pas mane viskas laikina. Ateina ir išeina ir nublanksta, užsimiršta ir galutinai išnyksta akimirkos, kuomet veik tikiu, kad galiu mylėt ir vėl. Pasaulis kunkuliuoja aplink, o mano meilės badas marina mane iki beprotybės. Negaliu, nebegaliu taip stumtis į priekį, kuomet jausmai nebeišsitenka viduj, kuomet naktim nemiegu, o jei miegu, sapnuoju, kad miegu apkabinta. Dabar penkios ryto, dabar aš klykiu ir žviegiu viduj, klausydamasi šito, dabar gerklėj žodžiai stringa, dabar net ašaros kaip pupos rieda skruostais. Pavargau, negaliu, nebegaliu, nenoriu taip nemylėt!

Palikite komentarą

Apie šaunius ir nelabai jaunuolius

O šiandien mane pakvietė į pasimatymą. Protingas, geras, perspektyvus, šaunus jaunuolis. Man atrodo, netgi turtingas. Kadangi aš ne Vilniuj, tai net nebuvo svarstoma apie sutikimą, na bet žinai, kas baisiausia? Man neįdomu. Man neįdomūs protingi šaunūs jaunuoliai, man būtinai reikia įsižiūrėt ką nors, kas turi solidų praeities klaidų kraitį, ką nors, kam jau būtų pats laikas elgtis rimtai ir atsakingai, užuot darius nesąmones. Aš visada įsižiūriu pačius absurdiškiausius variantus, o po to kenčiu. Aš visada sakau sau, kad daugiau niekada. Ir vėl ir vėl ir vėl. Kuo toliau, tuo absurdiškiau ir įspūdingiau. Aš net nepažiūrėsiu į tipinį Rosą, bet žliumbsiu naktim dėl Henko Mūdžio. Taip jau yra, supranti.

Su tuo jaunuoliu susitarėm, kad, kai galėsiu susitikti, duosiu žinią. Aš nežinau, ar jam parašysiu. Taip nuoširdžiai.

Palikite komentarą

Sapnai, sinusitas ir Barauskaitė

Sapnuoju mažą šviesiaplaukį berniuką, su su kuriuo ginčijuosi ir nuotakas baltom suknėm su mėlynais kaspinais. Nors ir leidau laiką apsirengusi trim megztiniais ir susisukus į adijaliuką, vistiek pasigavau sinusitą. Dabar pasaulis dar blankiau mirksi kažkaip. Reikės paėst lemono ir lįst į soliariumą (turbūt vienintelis man dar likęs bad habit).

Kadangi gavau Barauskaitę (ačiū tau, kačiukai), skaitau gal jau penkioliktą kartą. Gal, kai sueis metų daugiau, nebeskaitysiu ir nebedžiugins. Na o kol kas:

‚Reikia saugotis negražių mergaičių ir viso nevilties įžūlumo.‘

Man šiandien tracokas, aš klausau va tokius gabalus ir rymau.

Bet man nėra liūdna, garbės žodis!

Žiūriu dabar, ką rašo sapnininkas apie tą vaiką:

‚Sapnuoti linksmą, švarų vaiką – meilė ir daug gerų draugų‘ (valio! Nu mes ginčijomės, bet jis buvo linksmas);

‚Sapne matyti vaiką, kuris vaikšto vienas – reiškia nepriklausomybę ir nerūpestingumą bei visuomeninės nuomonės nepaisymą‘ (joa, buvo vienas, truputi vaikščiojo);

‚Merginai sapne prižiūrėti vaiką – geras ženklas – ji bus gerbiama ir užims aukštą padėtį visuomenėje‘ (valio dar labiau).

Apie nuotaką:

‚Jaunamartę sapnuoti – didelis džiaugsmas’ (!);

‚Sapnuoti turtingai pasipuošusią jaunamartę – vargas‘ (dabar mąstau, ar mėlyni kaspinai reiškia, kad čia jau turtingai pasipuošta, tarkim, kad ne).

Išvis, vestuves sapnavau visą šią vasarą, net sapnavau, kaip teka mano mama. Hm.

Palikite komentarą

Šeimynų planavimo metas

Visi visi aplink sušeimyniškėję iki begalybės. Kelios draugų poros jau kelias gyventi kartu, kelios – laukiasi, o kiti arba vaikšto į draugų vestuves ir krikštynas, arba šneka, jog visai neatsisakytų šeimos. Feisbuke pradeda byrėti exklasiokų vestuvių nuotraukos, ir visokie statusai – married or at least engaged. Mama ir močiutė nenustoja zyzti, maždaug negi tu nieko neturi, man reikia anūko, paskubėk(?!)

Man dvidešimt vieneri ir aš niekada neturėjau rimtos antros pusės. Daugiau nei dvejus metus antros pusės neturiu išvis. Ir nematau anei vieno kandidato į šią poziciją. Ir visai nenorėčiau dabar nei šeimos nei, juo labiau, vaikų. Aš pati dar toks vaikas! Austrijoje alų parduoda nuo 16 metų, o manęs ten prašė dokumento. Dabar, kai numečiau nemažai kilų su savo pusantro metro ūgiu atrodau kaip dešimtokė. Na, ne išvaizdoje esmė, bet nepasakyčiau, kad viduje kažkas skirtųsi. Aš noriu mokytis, noriu susikurti pagrindus ateičiai, noriu kvailysčių, kelionių, nuotykių. Nenoriu lįsti į nuomojamą butuką, varžyti savęs, nes kažkas nori laikyt mane prisirišęs, vakarais žiūrėt teliką ir kept blynus. (Turiu čia vieną tokį pavyzdį, kai pana, laimėjusi progą varyti į Erasmus‘ą Miunchenan atsisako šios galimybės, nes ‘bernas neišleidžia‘). Ir dar labiau nenorėčiau pradėti gyventi šeimyninį gyvenimą bent tą akimirką nebūdama daugmaž tikra, kad tai – mano žmogus.

Man dvidešimt vieneri ir man atrodo, kad likau bene vienintelė savo aplinkoje, kuri dar nėra (ar niekada dar nebuvo) įsisukusi į šeimos planavimo mechanizmą. Maniau, kad senmergystės baimė ateis geriausiu atveju dvym penkių, bet žiūriu, kad dabar viskas kitaip.

Palikite komentarą