Pirmyn į turinį

Month: rugpjūčio 2010

Kliedesiai

Apsaugok, Viešpatie, mane nuo energetinių vampyrų ir ultraegocentriškų pasipūtusių idiotų. Kaip niekad esu pavargusi nuo debilų, kurie, velniai žino, kodėl, lenda, kur nereikia, vemia bevertėm žodžių tiradom ir kišasi į mano rojų. Klykauju.

Palikite komentarą

Kultūrinimasis ir kita mišrainė

Penktadienį ryte pagaliau prisiruošiau psivaikščioti po muziejus. Kadangi labiausiai domino Schiele ir Klimtas, tai iš pradžių ėjau į Leopold Museum.


Šalia tikrai įdomių darbų čia mačiau daug briedo, toks lengvas balaganas priminė mūsų Nacionalinę Dailės galeriją, kur ne į temą greta sukabinti fotografijos ir grafikos darbai. Minėtieji Klimtas ir Schiele nenuvylė, tik pasigedau įžymesnių jų darbų. (Kiek žinau, didžiausią ekspoziciją turi Albertina Museum, gal dar kažkada užsuksiu ir ten, bet erzina mokėti 22lt už visai neįspūdingą parodą (kaip nutiko Leopolde)).

Naujas atradimas – Otto Muehl. Darbai, kurie kelia nuoširdžias emocijas, puiku.


Paskui ėjau į Kunsthalle.


Mano tikslas buvo paroda Street and Studio, kuri taip pat pasirodė visai kitokia, negu tikėjausi, bet netikėtai labiausiai sužavėjo atskira Keith Haring ekspozicija.


Genialus paprastumas ir fone skambanti Blondie muzika prablaškė po migdančių klajonių Leopolde. Kalbant apie Street and Studio galiu pasakyti, kad visgi street meną labai sunku pateikti ir tinkamai pristatyti tarp galerijos sienų.
Finale atsiradau Fish and Chips, Twice Please?! Visiškas balaganas.

O vakare sėdėjau namie, žiūrėjau Polanskio “The Ninth Gate“ su J. Depp‘u, už lango žaibavo ir trankės griaustinis ir supratau, kad vyksta penktadienis, trylikta. Cha.

Vakar buvom prie Hundred wasserhaus. Gražu.


Liko lygiai mėnuo iki Lietuvos, visai laukiu.

Palikite komentarą

Nesąmonių muziejus

Skaitinėju čia dabar visokio plauko literatūrą ir netikėtai iškilo toks klausimas, o jūs esate kada nors ėję kavos ir iš tikro gėrę kavą? Nes aš, kiek prisimenu tokius nekaltus išėjimų kavos, niekada jos taip ir neužsisakydavau, prasidėdavo vynas, alus ir kiti smagumynai, o finale namo parsirasdavau paryčiais arba kitą dieną. O dabar išvis kavos net nebegeriu kažkaip.

Vakar nužudė pokalbis su dviem panom (abi kambariokės bendrabutyje). Aš jų paklausiau, ar bendrabuty turėjo wireless internetą. Viena sako „Taip, aišku“, kita sakė „Ne“. NU. Paskui, kiek mačiau, taip ir nesuprato, kodėl žvengiau balsu ir gausiai.
Dabar lauke 26 gradusai, o ofise kažkas įjungė radiatorius. Afigenai.

Šiandien parašiau keturių puslapių straipsnį anglų kalba apie tradicinį mezgimą Austrijoje. Neklausk, mielas dienorašti.

Beje, jau numečiau 16 svarų. Sakau svarais, kad įspūdingiau skambėtų:D Skamba Jaydee – Plastic Dreams. Man patinka sintetika.
P.S. Ačiū visoms pizdutėm, kurios šiandien susikrovė šokoladą ant mano dokumentų. Ubju n x.

Palikite komentarą

Prisiminimai

'Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..‘

P. Širvys

Tada mes ėjom iš proto. Nežinau, ar vienodai stipriai, nežinau, ar kiekvienas taip giliai ir kvailai, nežinau. Mes šokom, mes verkėm, mes juokėmės, pykdavomės, mušdavomės, klykdavom, susitaikydavom, gerdavom vyną, rūkydavom ir skaitydavom poeziją vienas kitam naktimis. Mes gyvenom minioj, bet buvom du individai, kurie negalėjo atskirai. Kai aš pradingdavau, mano draugai skambindavo jam, jo draugai – man, nes žinojo, kad tik taip mus suras. Vienas apie kitą žinojom viską. Mes tobulėjom kartu, mes taisydavom vienas kito klaidas, redaguodavom kits kito žingsnius, gyvenom vienas kito gyvenimus. Mes jautėmės pasaulio karaliais, tokie subrendę, savarankiški ir dideli, nors buvom tik du kvaili septyniolikmečiai, darantys absurdiškiausius dalykus ir negalvojantys apie pasėkmes. Tiesą sakant, niekada taip ir nesužinosiu, kiek tikra visa tai buvom. Sako, visada vienas myli stipriau ir žinau, kad tas vienas tuomet buvau aš. Nežinau. Dabar jau net tikrai nesvarbu. Svarbu, kad tuomet aš gėriau gyvenimą, aš žinojau, jau tada sau kartojau, kad pasiilgsiu to, kas vyko, tik nežinojau, kad tai įsirėš taip skaudžiai viduj, kad negalėsiu pamiršti kiekvienos mūsų akimirkos ir atkartosiu ją mintyse vėl ir vėl iki šiol. Ir ne jo aš ilgiuosi, o savęs, tokios laimingos, kaip tada.

O meile, tokia kaip ši, ar kada pas mane dar ateisi?
http://www.youtube.com/watch?v=SjJwE8-w2nU

Palikite komentarą

Pirkti Pirkti

O čia normalu, kad guliu ir svajoju apie šmutkes? Rūbus, batus, rankinukus, auskarus, skaras, vėl auskarus… Vakar grįžau 4.30, o šiandien kėliaus anksčiausiai ryte, kad nusibelst į blusų turgų žvejot perliukų. Grįžtu po shoping‘o, o galvoj vis blaškos mintis, kad reikia dar ir dar ir dar. Dar tik šiek tiek ir jau tada bus gana. Bet kai pasieksiu tą būseną, garantuotai kažkas jau spės išeiti iš mados ir vėl reikės pildyt atsargas. Ir taip be perstojo. Man toks nuolatinis stresas dėl išvaizdos, kad kartais negaliu net užmigt, kiek apie tai galvoju. Dabar tereikia odinių auskarų, apyrankės, gėlėto ir juodo sijonų, ilgų rudeninių batų ir aš nusiraminsiu. Iki kokio spalio, čiuju.

3 komentarai