Žinai, visada maniau, kad visai neturiu valios. Atsisakydavau alkoholio, cigarečių, nesveiko maisto trumpam, bet vistiek vėl ir vėl apsisukus rūkydavau vieną po kitos ir kimšdavau kebabus. Neatsikeldavau 9 ryto ar anksčiau, nenueidavau miegot kaip visi normalūs žmonės, atidėliodavau visus darbus, planus, o ypač mokslo reikalus.
Bet žinai, dabar jau atrodo šiek tiek kitaip. Visgi, šį tą sugebėjau pasiekti/išsikovoti/išlaviruoti net ir būdama bevalė. Nes kuo toliau, tuo dažniau pasitvirtina prielaida, kad kiti žmonės linkę dar labiau save lepinti, pateisinti ir galiausiai triumfuoti. Peržvelgiu pastaruosius metus ir matau, kad tų pasiekimų ne tiek jau ir mažai. (Kas gi kitas pakels šuniui uodegą, jeigu ne jis pats). Mečiau rūkyt, įgijau specialybę, baigiau trečią kursą, sugebėjau padaryti keletą chaltūrkių, susiorganizavau tris mėnesius nemokamo gyvenimo užsieny, jei viskas pavyks, nuo rudens keliauju i Berlyną, kuriam reikalus tvarkau jau kelis mėnesius, galų gale, pradėjau vykdyti tai, kas man, asmeniškai, atrodė sudėtingiausia – visiškai pakeičiau valgymo įpročius ir itin atsakingai rūpinuosi sveikata. Tam, kad priartėti, o vėliau ir pasiekti šiuos rezultatus iš tiesų reikėjo visai nedaug. Tik laiku susiimti, nepatingėti, kažkur nueiti, su kažkuo pašnekėti, o svarbiausia, nebijoti pakovoti už save be parkių, kad būsi palaikytas durneliu bei dėti ant visų, kurie kritikuoja, menkina ir pašiepia.
Dabar vasara, dabar iš esmės nieko nereikia daryti, bet po tokių įtemptų metu, kai nuo 8 ryto iki 8 vakaro tekdavo eiti į paskaitas, atsiskaitinėti, popiet lėkti į kirpyklą, o grįžus dar sėsti prie kitų darbų, pastoviai būti ant ryšio su žmonėmis telefonu, emailu, kitomis priemonėmis, neturėti pinigų ir skaičiuoti kiekvieną centą (o tas atima nemažai jėgų ir nervų bei lėtina progresą, believe me), sunku patikėti, kad jau galima atsipalaiduoti. Per šiuos metus išmokau, kaip svarbu diplomatiškai tvarkyti santykius su žmonėmisi ir planuoti į tolimą ateitį. Kai dirbu ir jaučiuosi produktyvi, aš kaifuoju. Bet labiausiai mėgstu viską daryti viena. (Gėdingiausia pripažinti, kad dėl to, jog tuomet visi laurai tenka man, nereikia su niekuo dalintis.) Visgi, po pusmečio darbo aptarnavimo srity mintis, kad aš tikrai noriu kažko daugiau neduoda ramybės.
Dabar guliu lovoj, žiūriu serialą, ir vistiek nemoku išmest to sąžinės graužimo, kuris vis tarsi primena, kad reikia produktyviau išnaudoti laiką. Nes vis dar atrodo, kad nuveikiu per mažai. Vis dar pikta ant savęs, kad neberašau, ir nebepiešiu. Netenkina šiandiena, vis atrodo, kad kažkada pasieksiu tą tašką, kai jau bus gerai. Kai būsiu gražesnė, turtingesnė, sėkmingesnė ir išmintingesnė.
Beje, kaip gyvenant vokiškai kalbančioje šalyje išmokti kalbą, nelankant jokių kursų? Aplink visi šneka tik angliškai, jokių pradmenų neturiu. Už ko užsikabinti?
