Aš labai nemėgstu mergų. Ne, čia kalba tikrai neina apie lytį. Net amžius dažnai nebūna svarbus rodiklis. Ir tai tikrai ne konkurencijos jausmas. Bet tiesiog yra tokių living beings, kurie (ios) turi tiesiog tobulai sudėliotas debiliškas savybes, kuriom žarstosi ir reiškiasi ant kiekvieno kampo. Kaip atpažinti tas mergas? Mergų pilna visur – univere, bendrabuty, darbe, maksimoj, visur. Mergos eina miegot prieš vidurnaktį, nerūko, arba rūko ilgas glamūrnas cigaretes, eina į Artistus (bet nesakau, kad vien mergos ten eina, gink die) ar kitas viešojo neršimo vietas, šokių aikštelėj sumeta rankinukus (merga visada turi rankinuką) į vidurį ir šoka ratuku. Mergos negeria alaus ir degtinės, jos nenešioja sijonų, nes gėda, o jei jau užsideda, tai dvylika kartų per vakarą klausia geriausios draugės (nes mergos visada turi geriausią draugę nesvarbukątusakaimesdraugėsamžinai), ar normaliai atrodo, jos nešneka apie seksą, ar panašias baisybes. Mergos pozuoja prie baltų sienų, jos moka kepti kotletus ir raugti šašlykus, jos eina į miesto šventes. Kitos būdingos savybės – intrigų rezgimas darbe, gyvenime, santykiuose, dėmesio reikalavimas, verkšlenimai, lėtumas. Nors ir nebūni tiesiogiai susijęs su jų reikalais, vistiek, nori nenori nuolat būni paliestas šito. Per mergas praradau vienintelį, sakykim, rimtą darbą, kurį turėjau (ačiū Dievui, tas darbas ir teliko laikinas, kaip ir buvo planuota, o mergos ten toliau sau dirba be didesnių ambicijų į daugiau žadančias pozicijas), per mergas kartais stringa darbai univere ir kitose situacijose. Mano problema, matyt, yra ta, kad nemoku žaisti tų mergų žaidimų, kurie labai populiarūs visuomenėje. Gal tiesiog neturiu laiko net mokytis juos žaisti, nes tikrai turiu rimtesnių užsiėmimų. Jei tu mąstai panašiai, kaip ir aš, supranti, apie ką kalbu.
Mėnuo: 2010 liepos
Rūkalai ir dar šiek tiek vaizdų
Bet žinai, nors ir mečiau visiškai savu noru, nieko neįtakota, vien dėl proto apraiškų (brangu, smirda, žudo, blabla) rūkyt vistiek noris. Ypač atvažiavus čia, kur visi rūko visur, taip natūraliai įsivazduoju cigaretę savo rankoje. (O dar vakar pažiūrėjau tris Mad Men serijas, tai išvis). Labiausiai pasiilgau ne nikotino, o to, kaip rūkymas užpildo visas pauzes. (Daug šnekėjom apie tai su nauju pažįstamu Peter. Pasirodo, daug psichologų nagrinėja rūkymo priežastis ir oj ne visos susiję su priklausomybe nikotinui. Niekada anksčiau apie tai nepagalvojau). Bet ne, aš nepasiduosiu, paprasčiausiai neapsimoka. Iš šiaip, niekada nebuvau ta tikroji rūkalė, kuri eina šalti vasario vidury per pertrauką. Visada rūkydavau tik patogiai įsitaisiusi ir tik savo mėgiamus brand‘us. Labiausiai pasiilgstu rūkymo, kai vairuoju, ypač kai tenka vienai įveikti didelius atstumus. Štai vienas kadras iš senų laikų:
Aną šeštadienį mažumėlę ragavom Aperolį, keitėm dislokacijos vietas, o ryte atsibudusi radau tokį vaizdelį namie. Net šiurpas perėjo. Tie, kas žiūrėję How I Met Your Mother supras, what I mean. Savininkas taip ir neatsirado (!). P.S. Rūžavos šlepkės ne mano.
O čia Graz panorama, kadras iš mano muilinės. Buvom nuvykę pirmadienį trumpam.
O va tokį dalyką atradau Burger King’e prie mano namų. Labai patogu – tereikia įsirašyti savo vardą. Epic. Jau žinau, kokią atvirutę siųsiu savo exkambariokei gimtadienio proga.
Va tokie vaizdeliai kabo ant kiekvieno kampo. Įdomu, kokį komentarą turėtų mano močiutė. Mane pačią šiek tiek išgąsdino, kai penktą ryto šliaužėm namo ir kilstelėjus galvą tai išvydau.
Tokia skulptūra puošia MQ kampą. Iš pradžių tikrai apgavo ir mane, visgi pasirodė neįtikėtina, kad vemdamas žmogus gali užmigti.
Vaizdelis iš Vienos blusų turgaus. Čia nupirkau lauktuvių Mozart’o vinilą!
Šventė
Šiandien yra metai be rūkymo. Netikėtai daug, netikėtai gerai.
I Love Vienna
Atostogos (uoj, internship, vis pamirštu) įgauna pagreitį, dienos karštėja, vis labiau atsipalaiduoju, o Viena kasdien daros vis labiau jauki ir sava. Daug tinginiauju, (nes dieną neįmanoma nieko daryti, kai lauke +32), klausau geros muzikos, žiūriu filmus, o kai atvėsta iki kokių +26, lendu į miestą dairytis, žmonėtis, tiesiog stebėti, kaip čia verda gyvenimas. Dabar rezgu planus, kaip nusigauti iki Venecijos (nes tik ~800km!) ir svajoju kaip įmanoma geriau pažinti tą tikrąjį, ne turistams paruoštą Vienos veidą.
Vakarais visi renkasi čia. Geria vyną, braido fontane ir šnekasi. Svaigi vasaros naktų magija.
Palikite komentarąMagiškasis savaitgalis
Ketvirtadienis. 19.30 susitariau susitikti su draugu, kuris atostogauja Vienoje. Kadangi nujaučiau, kad be alkoholio apsieita nebus, tai įsimečiau į rankinę Lambruskos ir porą puodelių. Kainos supermarketuose ir kavinėse kardinaliai skiriasi (tarkim, alus supermarkete ~0,6euro, o kavinėje nuo 3,5euro), tai visi parkai, kurių nakčiai niekas neuždaro, knibždėte knibžda žmonių (gitaros, dainos, alus, vynas ir visoks kitoks entertainment). O tokiu oru netgi maloniau relaksuotis ant pievelės nei už stalo. Sėdėjom, gurkšnojom, klausėmės gyvai atliekamos muzikos ir plepėjom, o visokie apsukruoliai mums siūlė pirkti šalto alaus iš jų rankinės vos už 1,5euro. Kadangi alus mums nelabai, nusprendėm šį vakarą apsistoti ties vynu.
Later, netikėtai atsiradome MQ, kur vyko prozos vakaras ir buriavosi minia žmonių, beieškodama tuliko akies krašteliu pamačiau Vienos modernaus meno muziejų ir būtinai ten apsilankysiu (tik reikia sulaukti rugpjūčio pirmo ketvirtadienio, nes tuomet šitam reikalui būna discountai).
Ačiū draugui, atradau dar vieną puikų lengvą gėrimą, šiek tiek primenantį Campari ir labai gerai atliekantį gaivinimo funkciją, kai lauke pliutrisdešimtpenki – Aperol Spritz. Dabar jau žinau, kas bus šios vasaros gėrimas numeris vienas.
Trumpai susimavus, ketvirtadienio vakaras davė tai, ko man jau kurį laiką čia trūko – gerą juoko dozę, nuoširdžius pokalbius ir, pagaliau, tikrai atsipalaidavau. Puse keturių grįžau namo, o rytoj jau laukė kiti adventures.
Penktadienis. Susitarėm, kad atsikelsim 6, prabudau 8, šiaip ne taip išsiritau iš lovos 9.30, o 11val beveik kaip ir buvo planuota (anksti ryte) jau stovėjom traukinių stoty ieškodamos paogiausio kelio į Liublianą. Dėl įvairių niuansų kely praleidom bene visą dieną, bet užtat vaizdų prisižiūrėjom neįkanojamų. Gulėjau išsidrėbusi traukinio kupe, klausiau Junior Boys – Prallel Lines ir negalėjau nebūt išsiviepus iki ausų matydama tokius gamtos vaizdus. Bent valandą važiavom vien pro kalnus ir gražiausius vandenis ever.
Visą šeštadienį tingiai slampinėjom po miestą, valgėm ledus, kopėm į pilį, o galiausiai tiesiog vartėmės parke. Nereikėjo niekur skubėti, daug jaukiai šnekėjomės, valgėm abrikosus ir vis sau primindavom – the time is now. Magiškas vakaras mieste gurkšnojant mano jau minėtąjį Aperolį, kokteilius ir alų, atradinėjant unikaliausius miesto kampelius ir palengva įsijaučiant į jų atmosferą džiugino kiekviena akimirka. Visiškas atsipalaidavimas ir šypsena per visą veidą. Ir daug daug šiltų pokalbiųtokią pačią šiltą naktį.
Miegoti taip ir nenuėjom, nes tiesiog buvo gaila to quality laiko, kurį galėjom praleisti toliau besimėgaudami ta magiška būsena, kuomet jautiesi toks lazy and relaxed ir net nepajauti, kaip kyla saulė sėdint terasoj, iš kurios atsiveria vaizdai į visas pasaulio šalis.
Iš ten tiesiai ir pajudėjom į stotį, pasiryžę miego trūkumą kompensuot jau traukinyje. Stabtelėjom Villach miestelyje, kur, negaliu paaiškint, kodėl, trumpam užsukom į bažnyčią, o vėliau tiesiog vaikštinėjom palei upę ir maitinom laukinius paukščius.
Kaip gera gyventi, kaip gera ragauti gyvenimą pilna burna.
1 Komentaras