Padriki gyvenimo reiškiniai.
Jau nužydėjusios rožės ir persirpusios vyšnios. Tos dvi savaitės, kurių laukiu visus metus, pergyvenu ir vėl metus gyvenu jų laukimu. Vėl ir vėl ir vėl. Patvinusi upė ir sulūžęs lieptas į ją. Jau kitas, tarsi suaugusiojo žvilgsnis į praeities kvailybę. Mano kambario sienos ir naktiniai drugiai besiveržiantys vidun. Ugniniai aguonų laukai. Velniažin kelintas vasaros vakaras skaitant Širvį. Viskas kartojasi, mes kartojamės. Viskas ne šiaip sau. Laimė žole nupjauta kvepia.
O tu žinok, kai dirbi tokį darbą, kur tave nuolat stebi kameros, ilgainiui net ir normaliomis sąlygomis pradedi dairytis, kur ir kas tave gali matyti. Iš dalies tai yra visai neblogai – įpratau nuolat stengtis būti pasitempusi ir visada gerai atrodyti. Bet žinai, taip galima ir paranoją išsiugdyt. However, dabar gyvenime vyksta tokios kurioziškos, kvailos, ekstremalios ar neįtikėtinos situacijos, kad dažnai sakau draugams, nežinot, kada mane rodo per Mtv ir kaip pavadino šitą realybės show? Darbo ir nesveikai dinamiško gyvenimo būdo dėka nuolat sutinku tokius personažus, kurie tikrai verti būti knygos ar dar ko herojais. Senstelėjęs intelektualus milijonierius, dėl išvaizdos pamišęs stileiga gėjus kirpėjas, hiperseksualumo kamuojamas žavuolis, kuris niekada nemiega, aukšta inteligentiška moteris, kuri šnekasi su mano darbo subjektais… Tai tik dalis publikos, su kuria kasdien bendrauju. Welcome to a freak show. Visi jie kažkaip papildo mano gyvenimą ir suvokimą. Be to, savyje jaučiu nerealų troškimą judėti į priekį, keistis, eksperimentuoti ir mėgautis viskuo, ką tik galiu pasiimti. Kuo labiau esi užimtas, tuo mažiau galvoji apie tai, dėl ko čia galėtum paliūdėt. Che, she says Yes. Pagaliau visa esybe jaučiu, kad esu gyvas ir progresuojantis sutvėrimas. Ir tas sutvėrimas toks visai nieko. Vis labiau ir labiau išmokstu visus, kurie man trukdo gyventi, siųsti velniop, arba tiesiog ištrint, nematyt, negirdėt, pamiršt.
Grožis ir geismas. Galiu būti bet kur, bet kada ir bet kuo.
Palikite komentarąO man dabar viskas gražu. Dabar nėra nei vakar, nei rytoj. Yra šiandien. Yra tavo netobulumas ir mano kliedesiai, mano vaikiškas naivumas ir keli balti plaukai tavo smilkiniuose, yra tavo kvepalų kvapas ant mano drabužių ir tavo, geriančio rytinę kavą, nuotrauka mano telefone, mano alkis ir tavo virpėjimai. Nieko nereikia, niekas nerūpi. Atrodo, apsirūkiau ir kabau padebesy nenorėdama išsiblaivyti. Ak, kaip svaigsta galva.
Tik pasilik, jei ne visą gyvenimą, tai dar vieną naktį.
3 KomentaraiPasakysiu tau vieną labai svarbų dalyką: svarbiausia viską gyvenime daryti Oriai. Iš esmės, nuo to labiausiai ir priklauso mano savijauta. Nes matai, žmogus, kuris visada sau priekaištauja, jaučiasi nekaip. O tas žmogus dažniausiai esu aš. Bet kartais aš pasitempiu, ištiesiu nugarą, pakeliu galvą, nutaisau egocentrišką štozaja miną ir varau. O kai taip nusiteiki, net ir pirkdamas vaistus nuo herpeso, važiuodamas perpildytame trulike, nubėgusia pėdkelnių akimi eidamas per miestą ar gerdamas per pigų alų jautiesi gan šauniai. Kai kurie šitaip sugeba nuolat. Žmonės į tokius žiūri su pagarba. O yra tokių, kurie net ir triumfo akimirkomis nemoka atrodyti orūs. Dažnai tokie žmonės turi ir talentų, ir sugebėjimų bei gerų savybių, tačiau jie niekuomet nesulaukia to tokio tylaus ar išreikšto respekto. Pasitikėjimą savimi kartais tenka vaidinti, kad išlaikytum orumą, o ilgainiui tas pasitikėjimas ir geros savijautos režimas tampa pastovia būsena. Verta apie tai pagalvoti.
O arogancija man dažnai atrodo patraukliai.
O žinai, nesu tikra, ar man įdomu. Mes geriam, mes šokam, svaigstam, šypsomės, ryte keikiamės ir vėl geriam ir vėl šokam, o vėliau kaimynai prasilenkdami žiūri piktai, o aš nežinau. Vienoje pusėje visi tokie, kitoje – visi tokius smerkia. Nustojau vaidinti. O laikas persiverčia link saulėtesnių dienų ir aš skelbiu pavasarį. Viskas kartojasi. Nesimokau iš savo klaidų ir jau nebeapgaudinėju ir negailiu savęs, nes tai nepaaiškinamai svaigina.
Nesu tikra, ar man tikrai ne gėda. Žiūrėt į save iš šalies nemoku ir nenoriu, nes gal, klausyk, man tokių baubų geriau ir nematyti.
Kai pagalvoji, visi nenormalūs. Nors. Ką reiškia būti normaliu? Eit tvarkingai gult po Panoramos ir neviršyt greičio? Tuomet, aš labai nenormali. Geriu, rūkau, meluoju sau, tau, viršiju greitį, keikiuosi, skolinuosi, dar blogiau – skolinu, išlaidauju, klystu, užsiiminėju savigrauža, pasižadu „daugiau taip nedaryti”, apsisuku ir vėl brendu į tas pačias balas ir nemyliu, netausoju savęs. Mano Dieve, prašau, leisk išmokti save mylėti ir mokėti laiku save sustabdyti. Leisk mokėti neprisidirbti arba, prisidirbus, nepjauti savęs be saiko. Delete my memory, please. I need an empty space to create a new philosophy of my own.
Kodėl kiti moka taip meistriškai Imt ir Dėt?
Nors, jei visada remčiausi Sveiku Protu ir visada žiūrėčiau praktiškai, tai turbūt Nevežtų. Bet matai, dabar taip veža, kad nebemoku sustot.
O žinai, visi bernai durni. Netgi tas, dvym keturių, kur, pagal idėją, protingas.
L. Kravitz – If I Could Fall In Love Again I’d Fall In Love With You
