Pirmyn į turinį

Metai: 2008

every me, but not sure whether it’s ‘every you’ or not

Turbūt stiprios moterys neleidžia, kad kas įsibrautų į protą, gyvenimą, mintis, jausmus ir viską suveltų. Tos moterys niekada neišduoda, ką iš tiesų jaučia, ko nori, ką sapnuoja ir kuo gėrisi. Jos nemėgsta per daug atsipalaiduoti ir prarasti savikontrolę. Jos geria vitaminus, prieš miegą visuomet nusivalo makiažą ir nemėgsta ilgai naktinėti. Jos nerūko, arba rūko plonas moteriškas cigaretes. Jos myli gyvūnus, išmano konstituciją ir kitą savaitgalį eis balsuot. Jos neprasideda su ne tais vyrais ir niekada nesileidžia apgaunamos. Jos palieka, o ne jas. jos planuoja savo ateitį ir žino, ką veiks mėnesį į priekį. Jos nevažinėja autobusu – einam pėsčiomis ar kviečia taksi. Skaito teisingas knygas ir žiūri teisingas laidas. Tokios moterys nestokoja teisingų vyrų dėmesio, sėkmingai išteka už geriausiojo, gimdo vaikus ir statosi namus jaukiose vietose, apsuptose gamtos.

Atrodo, kad visas pasaulis gyvena taip, kaip ir reikėtų. Taip teisingai ir tolygiai.

Kartais pavydžiu toms moterims. Bet, žinai, nemanau, kad norėčiau būti viena iš jų.

Dabar aš nuolat mokausi žvelgti iš pozityvios pozicijos. Dabar aš stengiuosi elgtis taip, kad nereikėtų sau priekaištauti ar save kaltinti. Dabar man tai daryti visiškai nesiseka. Bet matai, žvelgiant iš pozityvios pozicijos, kiekviena patirtis neateina šiaip sau. Kiekviena akimirka, gailiesi jos ar ne, yra tau reikalinga.

Esam suaugę žmonės, atsakom už savo veiksmus, galime sau leisti elgtis taip, kaip norim. Labai pabodo tas prakeiktas mano superego veikimas mintyse. Gana, jau tikrai gana jausti nuolatinę kaltę, gėdą, ar priekaištą sau. Dabar reikia imti ir duoti, reikia nebijoti ir nesivaikyti stereotipų. Dabar laikas, kai kuriam prisiminimus, nesvarbu, įžūlūs jie ar ne.

Ooo, kaip man nemylėt tavęs. ooo, kaip man tai paslėpt.



Dresiruok savo baimes ir tu, labai prašau.

Palikite komentarą

Moment

Mažiau kritikos ir suvaidinto preciziško snobizmo, sūraus įžūlumo, noro įtikti, netikro gerklinio juoko, greito maisto, lėto pūvimo, slydimo paviršium ir tamsiai rudo nupirkto neeuropietiško įdegio.

Daugiau saulės, tavęs, manęs, akimirkų, prancūziškų filmų, mamos šaltibarščių, vartymosi lovoje plepant ir niekur neinant, ryškiai violetinių lubinų ir dar ryškiau geltonų purienų, norų, išmaldos elgetoms, pieno su meduoliais, komplimentų, cinamomo kvapo, pasivaikščiojimų lietuje ir ramaus sveiko naivumo.

Reikia.


Anyone else but You. Tu pi du tu pi du.

Palikite komentarą

That Wonderful Lightness of Being

Tik sėdėti, šypsotis ir mėgautis. Žinai tą jausmą, kai rieda ašaros, laimės ašaros? Dabar prisiminiau. Jau labai greitai aš gulėsiu ant žolės ir nebebus svarbu niekas. O dabar ryte pažadina saulės spinduliai. Pagaliau man pradeda patikti Vilnius.


“Nėra tragedijų šituose metuose.” /A. Škėma/
The Shins – New Slang

Palikite komentarą

waist your kisses on me

Ir kuo jis tau patinka? Nežinau, bet taip reikia, ak reikia man dar bent kelių naktų, kai šnekam iki ryto, kai bučiuojamės, kai blaškomės, nežinodami, kur. Reikia, kad laikytų už rankos, kad reikėtų. Kvailas meilės (?) paradoksas – vistiek vienam reikia stipriau, ir stengias tas vienas daugiau ir lekia anksti ryte į turgų ieškot baltų katinų ir nuolat  galvoja. Juokinga, na ir man juokinga, vėl ir vėl įsimylėt. Labai noriu išmokti tokius dalykus paversti džiugesiu, kad ir besibaigiančiu nusivylimu. Kiekvienas nusivylimas, juk, atveria kelią į naują pradžia, o naujos pradžios paprastai su trenksmu tvoja praeitims per veidus ir išstumia jas tvirtais kumščiais. (Beje, TU, manau, štai dabar puikiai supranti ir jauti ir man beprotiškai gera matyt šitai). Pavasaris čiumpa mane ir suka, nepaleidžia ir žada, kad žliumbimo vakarai (pirmas, antras ir trečias) jau nusiskandino patys savo įtūžyje ir beviltiškume ir užleido vietą mano svajonių naktims, mano svajonių, norų, troškimų, kurie, po velnių, šįkart priartės ir pasieks realybę. Pasirodo, ir krentančios žvaigždės kartais apgauna, bet visgi tikiu, kad jos tik nutiesė tramplyną į mano džiugesį. Žmonės klausia, kaip laikais. O aš jiems sakau, kad žydžiu, šviečiu ir mėgaujuosi. Na taip, skauda galvą, nerandu literatūros, kad galėčiau išmokti tai, ką reikia jau ryt atsiskaityt, peršokau į mokamą mokslą, bet vis dėlto, mane veda iš proto ir kasdien išjudina žinojimas ir suvokimas, kad mano būtis, mano meilės, mano pasaulis, kad ir brokuoti, bet man patinka ir kelia virpulį. Ypač patinka, kai jis laiko man už rankos.



4 komentarai