Žiūriu į save ir darosi juokingai apmaudu. Žmonės, nugyvenę tam tikrus laiko tarpus, padaro išvadas. Aš irgi padarau. O apmaudu dėl to, kad tos išvados visada tokios pat. Arba labai panašios – atsiranda papildymai, pataisymai.Dabar toks laikas, kai aš noriu būti su kažkuo, sėdėti, klausyti, tarkim, Dido, ar kažkokio panašaus velnio ir šnabždėtis. Atsitraukti nuo nuolatinio bėgimo, judėjimo, kitimo. Noriu skubėti lėtai, stebėdama šviesas. Tai, ką tau vakar pasakiau, privertė tave juoktis.Bet supranti, juokinga tai, kad mes tuos, dėl kurių tokiomis save laikėm, turėti galim, o tie, kurie privertė atverti duris į kitokį nirvanos suvokima, važinėja sau po miestą, tu juos matai, o jie tau meluoja, meluoja, nosis jiems tik auga auga ir nežino, kad tu žinai.
O vaikystės meilės ateina, išvadina katinu ir užmiega pas tave ant lovos.
O kitos tiesiog bučiuoja.
Laikas sumoka savo skolas. Tik kartais tos skolos praranda vertę. O dabarties mes nesugebam valdyti.
O dabartis mus pjauna ir verčia būti su kažkuo dėl to, kad geriau nėra ir liepia pasitenkinti tuo, ką turi.
Sumautas jausmas žinoti, kad esi lengviausiai prieinamas ir patogiausias variantas.
Ir nesi Mylima Moteris, verčianti svaigt.
Apie mane niekada nekalbės su ilgesiu ir neverks dėl prisiminimų.
Aš nebūsiu pirmoji, vienintelė, svarbiausia, nes kiti dalykai bus svarbiau.
Tu būni su manim, o gražiausius žodžius sakai toms, kurias sutinki šimtus kartų rečiau.
Gi aš neperdedu, gi abu žinom, kiek laiko praleidžiam kartu. O kodėl?
O todėl, kad tu mėgaujiesi savo sadizmu, o aš gi turiu palinkį į savidestrukciją, kaip jau minėjau.
Tai ir tąsomės šitaip.
O kada tai baigsis? Kas privers mus baigtis?O kaip manai,ilgėsimės po to ir vėliau susitikę pulsim į to, kas buvo duobes, įsitversim ir iš naujo užsuksim tą ratą?Dažnai savęs paklausiu, iš kur šitiek kantrybės, sugebėjimų nertis iš kailio ir gebėjimų prisitaikyti.Dar apmaudą sukelia tas jausmas, kad gauni mažiau, nei esi verta. Meilė sau kartais turi tokį šalutinį poveikį.
Yra bent trys vyrai, kuriuos tam tikromis aplinkybėmis visuomenė laiko mano antrosiomis pusėmis. Ir nemeluosiu, jog tai man patinka, nes esu egocentriška ir man malonu, kad manęs nelaiko vieniša lūzere. Vienišas žmogus juk nieko tokio, ar ne? Bet pažiūrėkim, kaip pvz. mokykloje važiuojama ant senmergių. Tad tenka pripažint, kad Statusas turi įtaką įvaizdžiui, ir nereikia čia apsimetinėti, kad ne.
Apmaudu ir tai, kad iš tikro kaži, ar mokėčiau pradėti Normalius santykius. Nes kai įpranti žmogus prie vienadienių nuotykių ir nuolatinio tūsinimosi, tai paskui nebežinai, ką reiškia pvz. bučiuotis blaivam. Aš atsiprašau, kad taip neliteratūriškai čia šneku, bet supranti, taip yra.
Mano meilas drauge, vežkis mane kavos pagaliau.
Palikite komentarą