Pirmyn į turinį

Žyma: ydos

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai