Pirmą žinią apie Ten Walls klaikų pasisakymą perskaičiau dar aną trečiadienį. Tada nustebau, kad šis įvykis taip ir nesulaukė beveik jokios visuomenės reakcijos, nes tuo metu apie tai savo paskyroje kalbėjo tik LGBT bendruomenė. (O pats Antiherojus, ko gero, savaitgalį jau ir spėjo lengviau atsidusti, kad praslydo.)
Resident Advisor ir Gay Star News dėka per pastarąją parą viskas labai greitai apsivertė.
Ir šiandien aš džiaugiuosi, kad gyvename tokiais laikais, kai tokie siaubingi ėjimai visgi nelieka nepastebėti. Net ir ištrynus postus, įrodymai lieka (printscreen valdo, ką 🙂 ).
(Sako, kad nėra blogos reklamos. Yra, yra.)
Tiesą sakant, ilgai tikėjau, kad tikrai gali paaiškėti, jog tas Ten Walls pasisakymas yra tik kažkoks labai keistas nesusipratimas, įvykęs sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis. (Nes nu tikrai, tai, kad tiek daug pasiekęs žmogus rašo su tokiomis klaidomis, yra neįtikėtina). Nustebau, kai jis savo atsiprašyme visgi pripažino, kad rašė pats. Prieš tai dar su draugais spėliojome, kad, ko gero, toji ilga tyla reiškia, jog šiuo metu visa jo komanda gimdo gudobėlių ekstrakto vertą istoriją, kuri bandys viską ištaisyti. Bet nebandė.
Taiklus vieno iš Resident Advisor komentatorių pasisakymas:
Ir pirmasis atsiprašymas lietuvių kalba, paskelbtas iškart po siaubingojo posto, ir antrasis, jau angliškai, paleistas šiandien, neskamba kaip atsiprašymai. Skaitant žodžius kompiuterio ekrane ne visada lengva įžvelgti nuoširdūs jie, ar ne, bet šįkart jokiu nuoširdumu čia nekvepia. Atsiprašyta iš reikalo. (Kitais žodžiais tariant, „Sorry. (Taip, aš vis dar laikau žmones išgamomis ir viešai tai deklaravau. Nu bet sorry.“)
O tas „I need a break“ (tai kurgi ne, kamgi nereikėtų) ir „have cancelled my upcoming shows“. (ar tik ne tie pasirodymai tave ir cancellino?“) man irgi nuskambėjo baisiai arogantiškai (maždaug „Nu ir prikvaršinot man galvą šiandien“). Panašu, jog jam atrodo, kad jis vis dar kontroliuoja padėtį.
Tikrai pikdtžiugiškai nedžiūgauju dėl kažkieno žlugimo. Perskaityti tai, kas buvo parašyta, buvo netikėta ir apmaudu (kokiame gaubte turi gyventi žmogus, besisukantis tokioje srityje, kad sugebėtų kaip avinas įsikibęs laikytis tokio iki skausmo menko mąstymo?) Visgi, geroji viso to šurmulio pusė yra ta, kad ši istorija labai aiškiai parodo, jog silpnaprotiškos neapykantos deklaravimui normaliame, civilizuotame pasaulyje, kuriame gyvename, ir kuriame norime gyventi, vietos nėra. Ir jau tikrai nebebus. Po to, kaip į viską reagavo festivalių organizatoriai ir visuomenė, šiandien kažkaip tikrai pasijutau jaukiau būdama jos dalimi. Apie tokius dalykus reikia kalbėti tol, kol mūsų šalyje nė vienas žmogus nebebijos būti atmestas ir nejaus priverstinio poreikio slėpti, kas jis yra. Jokiu būdu nelinkiu Ten Walls pikto, kaip linki kai kurie komentatoriai. Linkiu SUSIVOKTI.
2 Komentarai