Pirmyn į turinį

Žyma: Vokietija

Serialas „Dark“: pavydžiu tiems, kurie dar nematė

Žinot tą jausmą, kai filmas toks įdomus, jog įsitempęs sėdi ir žiūri į ekraną liūdėdamas, kad jis greitai baigsis? Stabdai, tikrini, kiek dar liko, arba, jei žiūri kino teatre, vis žvilgčioji į laikrodį. Atrodo, norisi taupyti kiekvieną minutę, žiūrėti lėčiau, kad galėtum įsigilinti į mažiausias smulkmenas, nes nu taaaaip įdomu, nu taip nesveikai įdomu. Man kažkada taip buvo bežiūrint „Matrix“, „Gone Girl“, „Prisoners“, „Nocturnal Animals“.

Ir štai dabar mane vėl aplankė tas fantastiškas mėgavimosi jausmas, tik šįkart – žiūrint ne filmą, o serialą. Jau po trijų serijų norėjau garsiai rėkt, klykt, rašyt: „ODIEVE, koks geras serialas yra „Dark“. Bėkit žiūrėti kuo greičiau“. Bet laikiau save. Sakiau sau: „Ramiai, negirk dienos be vakaro, pažiūrėjusi visą sezoną gali nusivilt, kaip tai dažnai nutinka.“

Ir štai, pažiūrėjau visą sezoną. Ir sakau:

ODIEVE, koks geras serialas yra „Dark“. Bėkit žiūrėti kuo greičiau. KUO GREIČIAU.

Gerai, o dabar nespoilindama pabandysiu papasakoti, kas tai per serialas ir kodėl taip žiauriai jį rekomenduoju.

„Dark“ – tai mokslinės fantastikos trileris, pirmasis vokiškas serialas Netflixe. Tai – istorija apie mažą Vokietijos miestelį Winden, kur, neaiškiomis aplinkybėms pradingus dviems berniukams, prasideda ypatinga keturių, viena su kita susijusių, šeimų drama.

Šiek tiek laužiausi prieš pradėdama žiūrėti, nes žinojau, kad teks skaityti titrus, o tai kartais erzina. Tai va, jeigu ką, neerzino nė kiek. Labai geras vertimas į anglų kalbą, o man, vokiečių kalbos ir šiaip Vokietijos mylėtojai (kas dėl kalbos, tai žinau, kad daug kam sunkiai suvokiama, bet visi mes turim savų iškrypimų) tai tapo proga prisiminti primirštus kadais išmoktus žodžius. Šiuo atveju kalbą vertinčiau kaip privalumą, nes titrų skaitymas padeda į serialą sutelkti visą dėmesį. O to prireiks, nes kūrėjai kiekvieną sceną išdirbę taip, kad supranti, jog reikėtų žiūrėti kelissyk, jei norėtum viską viską pastebėti.

Dar mane stabdė ir tai, kad nemėgstu fantastikos. Tačiau tie nerealumo elementai, kurie buvo čia rodomi, man labai patiko. Tad, jei nurašot šį serialą dėl tų pačių priežasčių, siūlau neskubėti.

Daug kas jį lygina su amerikiečių „Stranger Things“. Ir išties, po poros pirmųjų serijų jau maniau, kad viskas bus labai panašu, tik vokiškoji jo interpretacija. Laimė, labai klydau. Palyginus su „Dark“, „Stranger Things“ yra mizeris, pasivaikščiojimas ant pievelės ir vaikų pasakėlės prieš miegą. Vokiečių serialo siužetas vėliau vystosi visai į amerikiečių serialą nepanašiai. „Stranger Things“ mane užkniso jau kokioje penktoje serijoje, o po „Dark“ aštuntosios susiėmusi už galvos laksčiau po kambarį rėkdama „Odieve, kaip įdomu“.

Serialas „Dark“ yra geras dėl daugybės dalykų.

Vaizdai

Viskas nufilmuota taip gražiai, kad, net ir žinodamas, kad negeri ten dalykai daros, pats užsimanai atsidurti tame miestelyje ir pasivaikščiot po tuos miškus.

Personažai

Jų čia žiauriai daug, tačiau kiekvienas yra savaip svarbus pagrindinei siužeto linijai. Viskas taip sudėtinga (bet neužknisančiai), kad ne kartą, ypač pirmosiose serijose, teko stabdyti serialą ir susichekinti jau žinomus faktus ir prisiminti, kas yra kas ir kaip. Žaviuosi tokiu kūrėjų dėmesingumu smulkmenoms, kaip kad vieno iš herojų vos pastebimas tikas mirksint akimis, atskleidžiantis ne pačią geriausią jo psichologinę būseną. Dauguma aktorių parinkti ypač gerai, todėl istorija atrodo labai įtikinančiai.

Siužetas

Jis tikrai painus, bet ir tikrai įveikiamas. Po ne vienos serijos šūkavau tą savo „Odieve, kaip įdomu.“ Nes iš tikro, viskas susukta taip, kad sėdėtum liežuvį patiesęs ir lauktum, kas bus toliau.

Muzika

Prie serialo rankas prikišo ir pats Apparat‘as, kartu su Soap&Skin sukūręs intro muziką. Ne tik ji, bet ir kaleidoskopiškas vizualas tokio gražumo, kad nė karto nekilo ranka prasukti. Man taip pat labai patiko tai, kad scenose nuotaikai sukurti taip pat meistriškai naudojama elektroninė muzika. Be to, seriale skamba Tears for Fears, Fever Ray ir dar daug visokio ausis glostančio gėrio.

Labiausiai mane sužavėjo tai, kaip išmoningai viskas išdirbta iki kiekvienos smulkmenos, kaip viskas nuoseklu ir išsamu, bet tuo pačiu lieka  vietos neatsakytiems klausimams, į kuriuos, tikiuosi, atsakymus sužinosim antrame sezone. Ir taip, kaip smarkiai serialas privertė daug visko apgalvoti.

O tiems, kurie jau matėt, rekomenduoju porą įdomių straipsnių.

http://www.thisisinsider.com/dark-unanswered-questions-netflix-2017-12

http://www.thisisinsider.com/dark-season-finale-analysis-2017-12

6 Komentarai

Lietuvaičių nuotykiai Berlyne

Laikas bėgo, ir pagaliau, daugiau nei po metų pertraukos, išties pribrendo laikas sugrįžti į savo miestą – Berlyną. Dar balandį visai netikėtai įsigijome bilietus ir tikrai negalvojom, kad taip greit ateis laikas sėsti į autobusą (taip, kelionei pasirinkome, vieną labiausiai kantrybę ugdančių būdų, tačiau, kai Vilnius-Berlynas-Vilnius su visais mokesčiais kainuoja mažiau nei išvyka į Klaipėdą, sunkoka atsispirti). Beje, ir dabar rašau sėdėdama stebėtinai patogiame autobuse.

Keliavome dviese su draugu, kuris čia dar nebuvo lankęsis, o štai aš tiesiog grįžau į klaikiai išsiilgtus namus, kuriuos turiu jau tikrai ne vienus. Lūkesčiai buvo neapibrėžti ir, ko gero, kiek skirtingi, bet, žinoma, abu troškome per tas septynias dienas nuveikti ir pamatyti kaip įmanoma daugiau.

Pirmoji diena.

Visą naktį miegojome kelionėje, tad, 6 ryto pasiekę kelionės tikslą, papusryčiavome vienoje iš tūkstančių vietos kavinukių, išgėrėm kavos ir netrukus įsikūrėme mano senuosiuose namuose. Perpiet pakėlėm Aperol Spritz taures už mūsų laukiančius įspūdžius ir žvalūs energingi jau lėkėm eksplorint miesto. Nusprendžiau draugui greitai aprodyti svarbiausias turistines vietas, tad iškart patraukėm į Humboldt universitetą, kuriame mokiausi, prisifotkinom ir pasižiūrėjom performansų prie Branderburgo vartų, pasivartėm pievelėj prie Reichstago, paliūdėjom prie holokausto paminklo ir, žinoma, išnaršėm nuostabųjį Potsdamer Platz pastatų kompleksą. (Šopingo išvengti nepavyko). Toliau patraukėm į Tiergarten, kuris savo estetiniu vaizdu pernelyg nesužavėjo, bet paganėm akis į superčiotkus medžius (florofilija all over again) ir smagiai pasiurbčiojom vyno antyčių apsupty. Vakare buvom tokie nusikalę, kad kritom tiesiai į lovas.

Antroji diena.

Kadangi draugas sukasi mados pasaulyje, o aš irgi nevengiu paganyt akis į gražius skudurus, tądien pirmoji lankytina vieta buvo Darklands parduotuvė, įsikūrusi tarp daugybės pramoninių pastatų ir sandėlių (atsakau, peizažas it Žemuosiuos Paneriuos). Užtat tai, kas mūsų laukė viduje, tiesiogine to žodžio prasme atėmė amą. Radom išskirtinai gero skonio rojų (o gal ypač stilingą pragarą, kaip pažiūrėsi), kuriame pradėjo kaltis sparnai. Baltos orchidėjos ant prekystalio, baltas interjeras, ant štangų sukabintos pakabos ir nuostabi muzika. Jei, kaip mums, tobuliausias stiliukas yra kažkas panašaus Dirty Flaws blog‘ą, suprasi, kame tą rojų ten įžiūrėjome. Aksesuarų kainos – nuo 150eu, batų bei rūbų – proporcingai kylančios į viršų, tobulai išdirbta oda ir plienas – kai užaugsiu, noriu šopintis čia. (Tik, aišku, dar reikėtų rimtai suliesėti iki xxs dydžio, bet dėl tokių aprėdų – verta.)

Vėliau keliavom pasiganyt į Šarlotenburgą, nes, pusę metų gyvendama Berlyne, taip ir nesugebėjau išvysti žymiųjų Šarlotės rūmų. Rūmai kaip rūmai, proporcijos – įspūdingos, bet esu išlepęs keliautojas – man didesnį įspūdį daro Vienos grožybės, su kuriom viską nevalingai lyginu.
Kita stotelė – East Side Gallery, kur privaloma foto prie besibučiuojančių Brežnevo ir Honekerio, apsidairymas Warschauer stase rajone, kur įsikūrę didžioji dalis Berlyno klubų ir žvilgnis į didmiestiškai purviną Spree upę. (Mano mylimas Watergate klubas iš išorės vis dar atrodo it nudrengtas sandėlys. Šįkart į vidų nėjom, nesuviliojo headliner‘iai.)

Vakarinė programa – Berghain‘o klubas, tiksliau, Panorama Bar, kuriame, žmonės šneka, būnant Berlyne, neapsilankyti – tikra nuodėmė. Eilė, stebėtinai trumpa (laukėm tik ~45min), apsauginiai kaip visada itin kruopštūs („Brangieji, jums tikrai yra 18?“), muzika – valio, garsas – taip pat, šokom iki išprotėjimo, bet kažko trūko. Turbūt to mano mėgiamo savumo jausmo, kur visi vieni kitus pažįsta ir nebijo atitraukti akių nuo savo šmutkių bei pasileisti plaukus. Grįžom 7-tą ryto, vienok.

Trečioji diena.

Po vakarykščio klubinėjimo miegojom giliai it slibinai, tad šios dienos klajones pradėjom gerokai popiet.
Parke prie namų įsikūręs didžiulis baseinas buvo puikus vaistas po vakarykščių džino degustacijų, o į savo atostogų programą įtraukėm vasarai privalomas maudynes ir taškymąsi vandeny.

Vėliau patraukėm į Alexanderplatz pasižiūrėt seilų Kaufhof galerijoje bei Alexios prekybos centre. (Neneigsiu, kelionės metu įsigijau krūvą šmutkių, mėgstamiausia spalva – rožinė.) Be jokios abejonės, pasirinkimas – puikus, kainos – kur kas draugiškesnės nei pas mus, bet faktas, kad viso pasaulio suknių nesusipirksi, tad pernelyg ilgai čia neužtrukome.

Vakarinė programa – vynas, pasisėdėjimas lauko kavinukėj ir, vakaro kulminacija – nevisai tikėtas apsilankymas viename žymiausių Berlyno gėjų barų (į kurį straight‘ai įleidžiami taip pat) Roses. Interjeras… Kaip čia geriau pasakius – paimk visus daiktus iš Select katalogo, pridėk daugiau rožinės, viską išdėliok ant kailio ir apipink girliandom. (Marijos skulptūrėlė, apsukta mirksinčiom švieselėm tūlike verčia iš koto). Kaip ten bebūtų, tokioje vietoje kičas – privaloma detalė, tad mintis išpildyta tobulai. Daugybė pokalbių, naujų žmonių, klykavimo, juoko, žinoma, šokių. („Jei nežinote kokio žmogaus vardo, tiesiog kvieskite jį Ingeborgu“). Rytą vainikavę neįtikėtinai gardūs tikri turkiški kebabai padėtį tik pataisė. Šįkart namus pasiekėm 8-tą ryto.

Ketvirtoji diena.

Šventas sekmadienio reikalas – apsilankymas Mauerpark blusturgy, pavėpsojimas į žmonių išradingumą pardavinėjant daiktus (pradedant išlydytais vinilais, baigiant kibirais <…>), prisėdimas gausioje karaokę stebinčioje publikoje.

Tądien turėjau daug darbo, tad nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio nakties manęs nebuvo.

Ir šiaip, po savaitgalio linksmybių buvo pats metas atsikvėpti.

Penktoji diena.

Visą dieną dirbau, draugas atradinėjo miestą solo, bet vakare išeiti iš namų tiesiog privalėjom. Smagiai paslampinėjom po naktinę sostinę, pamatėm garsiąsias (įvairiausių lyčių, true story) prostitutes ir vėl nėrėm į vakarėlio šurmulį. Ir vėl šokiai, ir vėl pažintys, namus pasiekėm, šįkart, jau pusę 9.

Šeštoji diena.

Po tokio vakarėlių maratono įgijom imunitetą, tad kilt iš lovos ir žengt į miestą jau buvo visai nesunku. Pirmoji stotelė – mano mylimas Tacheles kompeksas, kurį, kiek girdėjau, žadėjo nugriauti, bet, laimei, jis vis dar stovi. (Tai tas įžymusis pastatas su užrašu ant sienos – How long is now.) Vėliau – neišvengiama fotosesija prie vieno svarbiausių Berlyno simbolių – TV bokšto. Tada, be abejo, duoklė šopingui.
Paskui traukėm pasiganyt į muziejų salą, kuri vasarą atrodo neįtikėtinai gražiai, ypač palyginus su vaizdeliu, regėtu gūdžiais žiemos vakarais. Šie vaizdai buvo kaip tik tai, ko ir trūko tobulai nuostabios kelionės pabaigai.

Trečiadienį dar kiek pasitrynėm mieste ir, susikrovę stebėtinai pasunkėjusius lagaminus patraukėm link stoties.

All in all, ir man, ir kolegai, viešnagė pranoko visus lūkesčius. Ir paturistavom, ir pailsėjom, ir pašokom, ir nusipirkom, ir, žinoma, pamatėm. Berlyne gyvenau žiemą, tad beprotiškai džiaugiuosi, kad vykom vasarą. Dabar jis – kur kas gražesnis, jaukesnis ir šiltesnis. Oras visą kelionės laiką buvo nuostabus, garsai ir kvapai – sodrūs, o mes su kiekviena diena jautėm kaip vis labiau atsipalaiduojam.
Bene ryškiausias kelionės įspūdis – žmonės, milijonai žmonių, su savitu nuostabiu stiliumi, daugybė įspūdingų asmenybių, kurias pažinti ir įrėminti paveikslėliuose ar žodžiuose, turbūt neįmanoma.
Kelionė buvo ir tarsi tam tikras draugystės išbandymas, kurį atlaikėm puikiai, negalėčiau įsivaizduoti geresnės kompanijos, iš naujo atrandant vieną mylimiausių vietų mano gyvenime. Bijojom, kad 7 dienos bus per daug, bet, finale, troškom dar bent tiek pat.

Aš tikrai dar čia sugrįšiu ir tikrai pasinaudosiu savo kitiems jau ne kartą duotu patarimu – būk jaunas Berlyne, mieste, kur tavo laisvei niekas netrukdys.

Palikite komentarą

Esi tai, ką valgai?

Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.

Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.

O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) – 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.

Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.

However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.

Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.

Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.

After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”

A. Onassis

…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.

Palikite komentarą