Pirmyn į turinį

Žyma: VMI

Etatiniai nervų gadintojai arba Merfio dėsniai mano gyvenime

Yra dalykų, kurie žiauriai nervina. Bet nervina ne taip, kaip, tarkim, kokie kertiniai nervuotojai, kaip, pavyzdžiui, prasta kelių kultūra, homofobija ir pan., bet nervina taip trumpai. Panervina ir pamiršti. Pavartai akis ir praeina. Štai, tie smulkūs mano erzintojai.

  • Kai įvedinėji koduką į el. banką ir suvedęs visus 15 skaičių pamatai, kad buvo įjungtos lietuviškos raidės.
  • Kai nusilakuoji nagus, o tada priveri nagą užtrauktuku.
  • Kai tušinuku išsipaišai tašę. Arba odinę striukę. Ir neišsivalo ką tu nori, tą daryk.
  • Kai pralauki eilėj banke/VMI/Sodroj valandą, sulauki savo eilės ir prisimeni, kad kaip tik šiandien pasiėmei ne tą tašę, kurioje nesinešioji dokumento.
  • Kai kas nors prieš tave valgo kokį nors maistą (salotas, džemą, medų, etc.) ir palieka šaldytuve indelį su 5g to maisto, apsimesdamas, kad „ten dar yra“, kas iš tikrųjų reiškia „kad tik nereikėtų plauti indelio“.
  • Kai Youtube panaikina video iš favoritų sąrašo arba video pasidaro not available in your country. Ir net negali pažiūrėt, ką ten turėjai.
  • Kai kas nors paskambina, nespėji pakelt, atskambinti ir nekelia arba būna išjungtas telefonas.
  • Kai taksi sako uz 3min, stovi lauke 13min, o ant tavęs sninga-lyja-rasakrinta.
  • Kai merga berną prie draugų demonstratyviai kolioja, kam tas geria.
  • Kai kiši kištuką i rozetę, bet nelenda, nes trūksta ten kažkokios skylutės kištuke, arba cibuko rozetėje.
  • Kai pasirenki įmantrų šriftą, kompo ekrane viskas atrodo gerai, bet lietuviškos raidės atsispausdina deformuotos.
  • Kai lieka bėgti 10 metrų iki autiko ir vairuotojas nuvažiuoja.
  • Kai į autobusą įlipa 35 vaikų ekskursija. Su balionais. Su balionais ir saldainiais ant pagaliuko.
  • Kai žmonės į besibaigiančio muilo/indų ploviklio indelį pripila vandens, kad tipo ilgiau užtektų.
  • Kai žmonės vaistinėje nežino tos naujos taisyklės, kad reikia stotis prie linijos ir raunasi prieš tave į eilę.
  • Kai sugalvoji nusikirpti etiketę nuo naujos maikutės ir netyčia per daug nukerpi ir praardai šoną.
  • Kai stovi stotelėje, lyja, neturi, kur daugiau trauktis, ateina koks fainuolis ir 2cm atstumu nuo stotelės ruko Saint George, visi dūmai plaukia i tave, o paskui vaikštai kaip išlindęs iš larioko.
  • Kai žmonės grįžta atostogų į Lietuvą iš Norgų/Ukų ir purkštauja, kaip „čia viskas piguuu“, bet emigravo, nes viskas buvo brangu.
  • Kai reikia telefonu pasakot vyresniems žmonėms, kaip updatint antivirusinę.
  • Kai nebūni prisijungęs prie FB kurį laiką, įsijungi ir pamatai, kad tave per naktį pritagino 30-tyje fotkių, kur tavo veidas kreivas-šleivas, ir tas fotkes jau matė visi įmanomi žmonės.

  • Kai kine/paskaitoje/seminare žmogui skamba telefonas, o jis, užuot atmetęs ir išjungęs garsą pakelia ragelį ir tyliai tyliai šnabždėdamas kalbasi. Ir nifiga ten nebūna tyliai.
  • Kai sako „Gal gali padėti išversti? Čia labai nedaug, gali belekaip, bet reikia valandos bėgy„.
  • Kai žmonės vilki rūbus, kurie išdžiuvo uždarytoje patalpoje ir skleidžia uždusimo kvapą.
  • Kai plauni indus ir sušlampi rankoves.
  • Kai kompas išmeta update‘us, ir užuot paspaudęs „postpone” netyčia paspaudi „restart now” ir užsidaro viskas, kas buvo atidaryta ir ko reikėjo tą akimirką.
  • Kai kas nors tave užregistruoja „Avon“ konsultacijai, tada tau pačiu netinkamiausiu metu skambina nežinomas numeris ir sako „Laba diena…. Ar galit kalbėti? Ar čia Eglė? Žiūrėkit, aš čia jus norėčiau tokiu klausimu…“ Per pirmas penkiolika sekundžių rimtai išsigąsti, kad nutiko kažkas baisaus, o paskui galvoji, kaip čia mandagiau atsakyti konsultantei, kad eiti į „Avon“ biurą, kuris yra visiškai nepakeliui atsiimti kažkokį mėginuką yra mažiausiai tave dominantis dalykas vidury užimtos darbo dienos.

  • Kai kaimyno šuo lifte/laiptinėj šoka ant tavęs šlapiom, purvinom kojom, o kaimynui čia yra norma.
  • Kai eini per lietų ir kojos bei batai iki kelių apsitaško purvo strazdanom.
  • Kai parduotuvėj reikia vežimėlio, bet smulkių tai neturi.
  • Kai reikia palikti arbatos, bet smulkių irgi neturi.
  • Kai ateina sms ir bėgi paskaityt, o ten tau rašo OMNI ID arba WAWA batai.
  • Kai -23°, prayra striukės užtrauktukas, o tavęs dar laukia ilgas kelias pėstute.
  • Kai VMI/Sodroj/banke išsimuši numeriuką 237, prasėdėjus 40min lentoje mirksi 897, o taviškis dar neužsidegė.
  • Kai duodi kam nors atsispausdinti ką nors iš savo kompo, tas žmogus pasirenka ne tą printerį, ir užsako spausdinti 30psl. tau visiškai nereikalingų dalykų, bet apie tai sužinai tik po kurio laiko, kai prijungi laidą prie pvz. savo namų printerio ir vėjais paleidi krūvą lapų.
  • Kai su piniginės užtrauktuku prisegi čekį piniginėje.
  • Kai nesilupa kiaušinis.
  • Kai šokolade būna kartus riešutas. Dažniausiai paskutiniame gabalėlyje.
  • Kai kas nors sveikina su Velykom/Kalėdom, įdeda į FB tarybinę atvirutę ir užtagina 1000 draugų.

Ir dar šitas sąrašas labai geras kas nematėt.

Bet šiaip tai. Pasidžiaukim, kai tik tokios bėdos.

Nes dabar tai jau tikrai pavasaris.

1 Komentaras

Apie mokesčius, vokiečių kalbą, mažas smulkmenas, netaktiškumą ir Radistus

Aš rašausi, žymiuosi vis apie ką parašyti, bet kai darbas darbą veja, pamatai, kad užrašai kaupias greičiau nei atsiranda progų juos supilt į vieną, o naujienos per naktį tampa senienom. Kaip ten bebūtų, bandau.

Apie SISTEMĄ.

Jei vos valandą prasiknisęs VMI, Ligonių kasų ir pan. puslapiuose randi, kaip tau reikia susimokėti privalomuosius mokesčius, žinok, kad kažkas čia ne taip. Žinok, užtrukai per trumpai ir matyt ta informacija, kurią radai, dar ne ta, kurios tau reikia. Neapsigauk, nes aš apsigavau, tai dabar reikės nueit tiesiai į institucijas ir taisyt klaidas. NES JUK VISKAS NEGALI BŪTI PAAIŠKINTA PAPRASTAI IR SUPRANTAMAI.

Jei kada nors bandėte susitvarkyti biuletenio reikalus per Sodros internetinį puslapį, puikiai suprantate, apie ką aš. Pradėjus knistis ima nuoširdžiai atrodyti, kad sistema sukurta taip, kad žmogus tiesiog pavargtų, pasiduotų ir ranka numotų į tą išmoką, tiek jau to, bent jau nervus pasaugos.

Tikrai nieko prieš neturiu prieš žmones, dirbančius tose institucijose, daug daug prieš turiu prieš tą painiotą, supainiotą, perpintą sistemą, kuri dar ir keičiasi kas kokius tris mėnesius. Kai jau atrodo, kad „Viešpatie, pagaliau atrodo aišku“ sužinai, kad „Oi, čia truputį viskas pasikeitė“.

Čia panašiai kaip ir su Vilniaus viešuoju transportu. Prabėga keli mėnesiai, kol išsitreniruoji save suprasti transporto schemą, kai ją pakeičia, na, arba bent jau profilaktiškai pervadina keletą stotelių. Iki kito pervadinimo. Jei ką, Lukiškių stotelės nebėra, yra Juozo-Tumo Vaižganto. Jei kadaise buvote ne studentas ir turėjote vilniečio kortelę, o dabar, tapęs studentu, norite ją padaryti studentišką, patikėkit manim, taip paprasta nebus. Reikės truputuką pasistengti.

Update. Negaliu patikėti, kad žmogus iš Sodros šiandien, berašant įrašą pats paskambino ir pakonsultavo reikalais, kuriuos tvarkydama ir pasikliaudama savo jėgomis jau spėjau prigrybaut. Sodra gauna nemažą pliusą, bet nu vistiek, why oh why kodėl taip painu. Nu gerai, žinau, kodėl. Tada klausimas, ar dar ilgai taip bus? Tik nereikia pasakoti, kad viskas paprasčiau būti negali, tik nereikia.

Kad gyvenimas būtų dar komplikuotesnis, pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Žiūrėsim, kaip čia seksis. Po pirmos pamokos aišku, kad laukia ilga kelionė per kopas. Su aukštakulniais. Išsitepus padus aliejum ir išvoliojus smėly vėl įgrūdus į tuos aukštakulnius. Bet gal kaip nors.

Apie rinkimus.

Nori tu to ar nenori, garsai ir atgarsiai apie rinkimus vienaip ar kitaip vistiek pasiekia, o karts nuo karto ir įtraukia skaityt toliau ir toliau. Zuokas ir co. kaip ir galėtų jau dabar tiesiog patylėt, kad dar labiau nenusišnekėtų, bet kažkaip meistriškai pavyksta vis įsispirt kamuolį į savo komandos vartus. Kaip dar anais metais žemumų žemuma buvo purkštavimas apie Olego Surajevo pasirodymą „Faruose“, taip aną vakarą ponia Agnė kaip dėjo, taip dėjo. Termino „maišyti vaikai“, manau, daug kas dar ilgai nepamirš, o išsisaugoti šitą liapsusą spėjo visi.

Žinau, kad jau pavėlavau su šituo pastebėjimu, bet ar aš viena, prieš pirmą turą išvydusi Socdemų štabą bent pusę minutės galvojau, kad ten vyksta kraujo donorų akcija?

Apie guglinimą.

Šią savaitę sužinojau du dalykus. Kai guglini „Cate Blanchet“, rašo „Did you mean „Cat blanket“?“ O kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.

Apie visuomenę.

Kai sužinai, kad žmogus, kuris tau ir taip truputį juokingas, kolekcionuoja paršiukus (taip, pliušinius, keramikinius, kokius tik nori), ir turi jų mažiausiai 300, tai kažkaip supranti, kad tai yra kažkas tokio.

Apie Radistus.

Jei mano bernas garsiai ant visos Lietuvos rėktų, kad mergina, kuri sveria 56kg ir yra 165cm ūgio yra bačka, man būtų gėda. Ir aš tikrai per teliką nepasakočiau, kad jam mane palikus, nes aš stora, įsivariau krūvą kompleksų ir badavau, o tada jis suprato, kad aš galiu būti graži ir dabar mes esam vat kokie laimingi apsiženiję. Nu bet čia kiekvienam savo. Taip labai savo.

Apie mielas smulkmenas.

Jūs neįsivaizduojat, kaip džiaugėsi draugas atradęs, kad kitas draugas tris metus nešiojo paltą ir nežinojo, kad ten tos kišenės – tai ne imitacija ir tiesiog reikia prasiardyti siūles, kad tos kišenės taptų tikromis kišenėmis. Bet matyt was worth waiting.

Apie sistemą vol.2.

O gal galit paaiškinti, kodėl, kodėl, o kodėl Lofte pametus „žetonėlį“ (kuris yra mažas įlaminuotas (tiksliai nepamenu, ar dar iš viso įlaminuotas) popieriaus gabaliukas) reikia mokėti 9eu? Aš suprantu, jei reiktų gaminti metalinį ženklelį, nu bet popierinį…

Ir šiaip čia.

Jeigu ką, tai rūkymas – ponų išmislas. Alergija – irgi.

Pokalbis prie „Piano Man“ vyrų tualeto:

„-Kiek ten vietų?

-Dvi stovimos, dvi sėdimos.“

***

Kaip gera, kai jau oras šitaip pavasariu kvepia.

Beje, šitas puslaptis ir šitie odiniai dalykai yra labai gerai. Rekomenduoju.

https://www.facebook.com/Bread.Elf

Palikite komentarą