Pirmyn į turinį

Žyma: Vilnius

Apie tualetus, tualetinius nuotykius bei žmones prie tualetų

Tualetai yra ta tema, kuria jau seniai norėjau parašyti. Kadaise netgi buvo kilusi mintis daryti įvairių vietų tualetų recenzijas, bet labai nemėgstu įsipareigoti (t.y. jausti prievolę periodiškai postinti tam tikra tema), tad ji taip ir liko neįgyvendinta. Bet nieko tokio.

Tualetas yra ta tokia vieta, kur žmogus yra pats pažeidžiamiausias, kur anksčiau ar vėliau atsirasti turi visi ir kur (pakeliui, prie durų ar viduj) visai nutinka dalykų.

Taip pat egzistuoja ir nemažai savotiškų žmonių tipažų.

Tualetų žmonės

  • Žmonės, kurie, nesėkmingai pabandę atidaryti tualeto duris, negali patikėti, kad viduje kažkas yra ir jas isteriškai klebena, kad įsitikintų. Kai esi viduje, tai žiauriai faina.

Suprantu, kad būna vietų, kur raudonas ženkliukas tiesiog iškleręs ir net ir kai tulikas laisvas, atrodo, kad ne, tad reikia įsitikinti. Bet, tarkim, pas mus darbe viskas veikia kaip ir turėtų veikti, o etatinių klebentojų vis tiek atsiranda.

  • Žmonės, kurie, laukdami eilėje, atsistoja taip arti (per arti, nors erdvės šiaip per akis) durų, kad būdamas viduje net girdi jų kvėpavimą. Irgi labai jauku tvarkytis reikalus.
  • Žmonės, kurie klebena rankeną, tranko į duris ir rėkia „Greičiauuu“. Žiauriai faina, jei tu tikrai turi svarią priežastį truputį užtrukti. Ir tikrai ne išmuša iš vėžių, o žiauriai paspartina reikalą. Mhm.
  • Žmonės, kurie baro tualete prisėdę scrollina telefoną ir taip užlaiko eilę. Tikiuosi, kad sveiko proto jums netrūksta ir taip nedarot.
  • Žmonės, kurie ateina prie tualeto, pamato kosminę eilę ir NEGALI PATIKĖTI, kad ji tokia. Tada pradeda dėl to širsti bei visaip kaip rodyti savo nepasitenkinimą, nu tipo KAIP TAIP ĮMANOMA. Vėliau dar seka putojimasis, kad kaip čia galima tiek mažai tulikų turėt tokioj didelėj kavinėj. Tikrai labai visiems padeda visas šitas burbuliavimas.
  • Žmonės, kurie elgiasi taip, tarsi jų noras į tualetą yra svarbesnis negu kitų eilėje laukiančiųjų.
  • Žmonės, kurie tau stovint eilėje, tave praeina tarsi būtum nematomas ir bando užeiti į užimtą tualetą.
  • Žmonės, kurie yra tikri, jog tualetas laisvas, bandydami į jį užeiti jungia šviesą (iš tikro tai išjungia), supranta, kad jis užimtas (o ten esi tu) ir nueina šviesos nesugrąžinę, o tu tamsoje rėki, kad įjungtų atgal.

Visuomenės tualetiniai įpročiai

Jei paklausinėtumėte žmonių, ką jie daro, kai nenori sėstis ant nešvaraus klozeto, nustebtumėte. Draugė kadaise susidomėjusi apklausė nemažai žmonių ir vėliau papasakojo man. Klozeto apsiklojimas popieriumi yra paprastoji klasika, užtat, pasirodo, egzistuoja kur kas egzotiškesnių būdų. Pvz., reikalų atlikimas užsilipus ant klozeto pritūpus, sėdėjimas sau ant rankų ir kitos panašios akrobatikos.

Man įspūdingiausi vis tiek yra tie drąsuoliai, kurie lipa ant klozeto TOI TOI tulike, kuris realiai gali bet kada apvirsti. Iš kur žinau, kad tokių būna? Nes nu ne kartą yra tekę matyti paliktas pėdų žymes. O apie žmogų, kuris viename festivalyje ekskrementais ant sienos išpiešė svastiką, ko gero, esam girdėję visi.

Asmeniniai tualetiniai patyrimai

  • Tualetų veidrodžiai man yra atskira skaudi tema. Kadangi esu labai maža, tai tikrai dažnai pasitaiko tualetų, kurių veidrodžiuose net savo pakaušio nematau. Pavyzdžiui, La Boheme arba Local Pub.

    Čia yra mano selfis.
  • Beje, ar žinojote, kad Gringo moterų tualete nukabinus veidrodį eilių ten beveik neliko? Veidrodis dabar kabo koridoriuje, tad niekas viduje neužtrunka.
  • Kartą ėjau pro statybas ir pagalvojau „Hm, čia kažkoks festivalio kvapas“. O tada supratau, kad statybų aikštelėje stovėjo šviežiai atvežtas TOI TOI’jus su savo išskirtine kvapų gama.

Tualetinės citatos

Apie skirtingą no-spin-no-live pasaulio suvokimą studentavimo laikais:

-Daug kas yra p**dinęs tualetinį…
-Nu ne,  šiaip tai ne daug kas.

Apie geometriją prie WC:

-Čia kažkokią eilutę darot?
-Ne, kvadratą.

Apie talpumą:

-Kiek ten vietų?
-Viena sėdima ir dvi stovimos.

Nesveikintinos tualetų mados

  • Vietos kur nors autostradoje, kur apsilankymas tualete kainuoja 50ct, nėra popieriaus ir viskas per šimtą metrų dvokia chloru. Arba blogiau.
  • Vietos, kurios šiaip yra fancy-shmancy, o jų tualetai įrengi pačiomis pigiausiomis sąnaudomis, nėra popieriaus, o iš čiaupo nebėga šiltas vanduo.
  • Vietos, kur šimtą metų niekas nesutvarko užraktų.
  • Tualetai, kur vanduo nusileidžia pats (dažniausiai užsienyje), kai to nesitiki ir išsigąsti.
  • Vietos, kur, norint nueiti į tualetą, turi gauti raktelį. Prie to raktelio dažniausiai būna pririštas koks nors didelis objektas (pvz., pliušinis žaislas arba medinė kaladė). Ir visada žiauriai smagu nusiplovus rankas visų kitų apčiupinėta raktą su pakabuku nešti atgal prie baro.

Įsimintini Vilniaus tualetai, verti atskiro paminėjimo

  • Forum Cinemas Vingis tualetas. Čia yra du aspektai. Faktas, kad išėjęs iš antro (ar trečio?) aukšto tualeto amžinai nežinai, kur esi ir kur reikia eit. O taip pat, tai, kokios mažos ten kabinos. Neduok die užeini su kuprine ir paltu, tai praktiškai užstringi tarp sienų. Ir dar aišku durys atsidaro į tave.
  • Briusly-Opiumo tualetas. Šitas mane visada iš naujo pritrenkia savo liūdnumu. Gal tos nuspardytos paišinos medinės durys vakarėlio metu į akis taip ir nekrenta, bet atėjus pavalgyti ir nusileidus į tualetą rūsyje pasidaro liūdna. Nesu tikra, kokia situacija su užraktais dabar, bet ilgą laiką šita vieta pasižymėjo tuo, kad užsirakindavo kokia viena kabina. Netgi esu girdėjusi kalbų, kad taip daroma tyčia, kad tūsofščikai neitų į tualetą nešvariais reikalais užsiimti. Bet vis tiek, juk tais tualetais naudojasi ne tik vakarėlių lankytojai, bet ir žmonės, kurie atėjo ten pavalgyti. Antro aukšto tualetas iš viso yra ne tualetas, o pirtis su klozetais. Tikiuosi, užraktų situacija jau pasitaisiusi, bet bendra atmosfera tai liūdna. Kaip galima gaminti tokį skanų maistą ir taip nemylėt savo klientų, kuriems tenka lankytis tame tualete?

Ir tas įrėmintas nuogos moters atvaizdas primena 90s mechanikų garažiukus, o ne maitinimo įstaigą 2019 m. Vilniuje.

Šiaip, toji popieriaus, kurio reikia atsiplėšti prieš užeinant į kabiną, kultūra šiaip yra fantastiška. Vilniaus Universitete (bent jau filologijos fakultete) bei viešosiose poliklinikose. Tikra razinka, toks reality check’as, kad neužsimirštumėme ir nepradėtumėm galvoti, kad gerai gyvenam.

  • Juoda/Raudona tualetas. Šioje vietoje tenka dažnai lankytis dėl to, kad ten vyksta protmūšiai. Ir visada, visada atėjus ten prieš renginį tulikas per dešimt metrų dvokia chemikalais. Suprantu, kad turi būti švaru, bet kai tu net užsikosti nuo tos dezinfekacijos, tai nėra normalu.

Šiame tualete taip esu tapusi tokio įdomesnio varianto liudininke. Kadaise jau dalinausi savo FB paskyroje.

  • Cozy tualetas, kur už vienų durų yra du klozetai. Bet tokį išplanavimą esu mačiusi ir kitur, pvz. senajame Soul Box (nežinau, kaip dabar, kai ten London Grill). Nesuprantu, kame idėja šito užmanymo, tipo skirta mamytėms su vaikučiais ar vadovaujantis logika, kad panos vis tiek gali po kelias eit myžt? Kame reikalas? Čia irgi, kiek pamenu, ant sienų puikuojasi žavingi 90s aktai.
  • Užupio picerijos tualetas, kuris yra praktiškai jų virtuvėje ir prie kurio eilei tenka rikiuotis ant kelio prie tos pačios virtuvės.
  • Marso tualetas, kur netikėtai įsijungus vėjeliui tave užpuola situacija „Vėjo nublokšti”.
  • Varioko (irgi protmūšiai) tualetas, nuo kurio dvokia per dvidešimt metrų. Nesuvokiu, kaip tai vietai veikti tokiomis sąlygomis vis dar leidžia sanitarinė tarnyba.
  • Dar būdavo fantastiški Vasaros terasos tualetai, kurie visada nuteikdavo ypatingai – trisdešimties žmonių eilė ir kelionė laiku viduje. Labai seniai buvau, tikiuosi jau susitvarkė.


Pabaigai, trys tualetinės istorijos iš gyvenimo

Istorija apie tai, kaip mano draugelis užsidegė Yagos tualete

Buvom su draugais festivalyje Yaga Gathering. O ten, bent jau 2015-aiais, visi tualetai buvo super eco-friendly, mediniai, tupimi, iškasti specialiai festivaliui. Draugelis užėjo didelio reikalo ir, kadangi norėjo ranka atsiremti į žemę (neklauskit, kiekvienam savi patogumo poreikiai), bet bijojo išsitepti, ranką apsivyniojo tualetiniu popieriumi. Tupi, užsiima reikalu ir supranta, kad tas popierius dega, nes nugi kiekviename tualeto kampe stovi po žvakutę ir nuo vienos iš jų užsidegė tas popierius. Teko greitai bėgt gesint nelabai spėjus kelnes užsimaut.


Istorija apie tai, kaip mano kolega suprato vartojantis ne visai teisingą terminą

Turiu kolegą, kuris gimė ir užaugo Niujorke, lietuvių emigrantų šeimoje, o dabar jau keletą metų gyvena Vilniuje. Kadangi jo tėvai gana seniai išvyko iš Lietuvos, jų namuose buvo vartojama nemažai senovinių lietuviškų žodžių. Tokių, kaip, pavyzdžiui, krautuvė vietoj parduotuvės. Atvykęs į Lietuvą kalbą jis mokėjo, tačiau tam tikrus ir žodyno, ir gramatikos niuansus teko ir vis dar tenka apšlifuoti.

Taip jau nutiko, kad jo žodyne tualetas visų pirma buvo ne „tualetas“, o „išvietė“.

Kartą Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje padavėjos paklausęs „Kur čia pas jus išvietė?“ jis atsakymo sulaukė, tačiau pastebėjo sumišusį jos žvilgsnį. Po dar kelių tokių atvejų kolega pagaliau pasiklausė draugų apie tokį fenomeną ir jie, smagiai pasijuokę, jam paaiškino jo klaidą. Jis tuomet suprato, kad Vilniaus rotušė buvo ko gero geriausias epizodas iš visų. Tik apie tai jis sužinojo tik tada, kai jau ilgą laiką daugybėje vietų buvo pavartojęs šitą terminą.

Istorija apie tai, kaip tualete praradau telefoną

Kartą, kai dar gyvenau Panevėžyje, leidom laiką Skaistakalnio parke. Kadangi pačiame parke tualeto nebuvo, eidavom į greta esančią taip vadinamą centrinę Maximą. Užėjau į kabiną ir, kadangi kišenių ar kuprinės neturėjau, ant žemės ar bakelio guldyt nenorėjau, tai buvau proto bokštas ir telefoną įsikandau į dantis (neklausk, mielas dienorašti).

Jis man atlikinėjant reikalus iš tų dantų išslydo, krito ant žemės ir pabyrėjo dalimis, kurių kelios nuskriejo į kitą kabiną. Greit susitvarkiau, užsimoviau kelnes ir išėjau ieškot. Na ir ką jūs galvojat, kitoje kabinoje žmonių nebebuvo, telefono korpuso – irgi, o man liko tik batarkė, kuri nenuriedėjo už mano kabinos ribų.

Jei tau patinka mano blogas, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

1 Komentaras

Sekmadienis Užupyje

Šiandien buvo nuostabi diena. Kokias tris valandas praleidę „Kablio” brunche (kokia skani lazanija su burokėliais ir ožkos sūriu!) nutarėme, kad reikia pasivaikščioti. Prisiminiau, kad Užupyje yra labai gražios senos Bernardinų kapinės, tad patraukėm jų link. O kadangi nereikėjo niekur skubėti, plavinėjom po miestą tarsi jame anksčiau nebuvę ir atradinėjom nematytus vaizdus. Dalinuosi jais.

Bevaikštinėdami vis aikčiojom, koks gi gražus yra Vilnius ir kokia graži ši diena.

Keista vieta laikrodžiui.

Samara ant sienos prie „Kablio”.

Jaukus naudotų knygų knygynas „Keistoteka”.

Knygyno direktorius.

Kai atėjom į Bernardinų kapines, mus iš karto pasitiko šitas katinas, kuris nuo mūsų viso apsilankymo metu nesitraukė nė per žingsnį. Juokavom, kad gal čia užburtas nekaltas berniukas, paverstas katinu, kaip filme „Fokus Pokus”. Praminėm jį Maksu, kaip ir filme.

Na labai gražios kapinės.

Įdomu, kas čia per namukas ant šlaito.

Įdomu, ką reiškia ta kaukoalė.

Maksas vis dar čia.

Labai įdomus antkapis su šalmu ant jo.

Nežinojau, kad Vilniuje būna skalbyklų. Ką ten Vilniuje, Lietuvoje.

Faina iškaba.

18.500 žingsnių, noriu dar.

1 Komentaras

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 900 m“. 900 m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą

Pakalbėkim apie gerus dalykus

Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.

Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.

Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.

Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.

Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.

Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.

Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.

Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.

Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.

Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.

Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.

Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.

Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.

Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.

Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.

Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.

Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.

Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.

Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.

Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.

Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.

Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.

Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.

Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.

Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.

Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.

Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.

Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.

Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.

Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.

Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.

Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.

Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.

Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.

Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.

Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 Komentarai

Apie vietas, kur faina valgyti, vargus su telefonu ir tai, ką šneka žmonės

Betvarkydama poros metų senumo įrašuose susigliučinusius paveikslėlius (ilga istorija, bet daug kas dingo, tai reik ištrint pilkus blynus) supratau, kad baisiai seniai berašiau ne viena tema, o į vieną įrašą sudėdama daug padrikų pastebėjimų. Kaltas, matyt, FB, kuriame dalykus po truputį aprašyti yra paprasčiau, bet dabar tiek visko prisikaupė, kad nutariau pabandyti pamėginti epizodiškai grįžt prie seniau įprasto formato. Be to, FB sraute daug kas pasimeta, o bloge lieka ilgam ir rasti paprasčiau.

Apie vietas, kur skanu ir faina valgyti

Dažnai nutinka taip, kad valgau arba namie, arba ten, kur būta šimtą kartų, arba cirkle K pyragėlius su vištiena (nieko nesakykit, bet jie skanesni už daugelio kepyklėlių delikatesus nu). Užtat yra pora vietų, apie kurias gal dar ne visi žino ir kurias norėčiau rekomenduoti. Ne, nepažįstu nieko, kas ten dirba ir man niekas už tai nesumokėjo.

Rhum Room

Kai ši erdvė iš senojo The Room‘o virto į dabartinį Rhum Room, tikėjausi tik blogo. Matyt dėl to, kad senasis bariukas, kai jis veikė, visada atrodė viena stilingiausių, jaukiausių ir ne pižoniškai mandrų vietų mieste. Tad maniau, kad romo baras yra tai, kur eiti man būtų mažiausiai įdomu.

Kol vieną vakarą ten nepavakarieniavau.

Nuo to karto ten užsuku kur kas dažniau, apie tą vietą neužsičiaupiu, liaupsinu be sustojimo ir visiems rekomenduoju.

Kodėl? Nes ten labai jauku ir žiauriai, žiauriai skanu. Be to, labai padorios kainos. Pradedant nuo užkandžių (rūkytų Accras (tokios spurgytės su skumbre ir romo+mango padažu, Johnny Bakes (tokie koldūno formos pyragėliai su plėšyta jautiena ir kokoso grietinėlės padažu), saldžiųjų bulvyčių) (~3-4,5eu), baigiant pagrindiniais patiekalais ir desertais. Kai valgiau „Blue Mountain“ kepsnį (steiką su kavos sviestu, 9,5eu), buvo taip skanu, kad norėjau apsiverkti iš laimės. Ir aš neperdedu. Karibų jautienos žandai (9,8eu) su tobulai paruoštais ryžiais (kurių šiaip gyvenime tai net nemėgstu) irgi buvo nuostabūs. Desertas „Esant slėgiui“ taip pat vertas atskiro paminėjimo. Gaila, kad nebūnu centre dienos metu, nes būtų įdomu paragauti, ką jie siūlo dienos pietų meniu. Pati neragavau, bet draugai gyrė, kad dar ir be galo skanūs Rhum Room kokteiliai.

Dar vienas baisiai svarbus dalykas – nepriekaištingas aptarnavimas. Nuo bendravimo rezervuojant staliuką, iki patirties pačiame bare.

Kai patariau draugei nueiti į šią vietą, vėliau rašė „Nu tu čia ir užrodei“, su tirada liaupsių.

Man rimtai neaišku, kodėl kartais ten dar būna laisvų staliukų, kuomet visiškai vidutinėse vietose rikiuojasi eilės. Negi žmonės nemėgsta skaniai ir jaukiai valgyti?

Kita, visiškai kitokia nei anksčiau aprašytoji, vieta –

Meze restoranas

Seniai dūsavau, kad Vilniuje labai trūksta tikro turkų restorano. (Žinokit, turkiškas maistas – ne tik kebabai, turkai puikiai moka ruošti daug įvairių kitų patiekalų.) Ir, pasirodo, toks jau kurį laiką yra įsikūręs Šiaurės miestelyje, greta visų tų parduotuvėlių ir išparduotuvių.

Labai patiko draugiškas aptarnavimas – visi ten dirbantys sutikti turkai kalbėjo lietuviškai ir buvo be galo malonūs ir paslaugūs. Na ir, žinoma, maistas. Labai gardus tadziki ir bulvių košės užkandis su sūriu, patiekiamas su pomidorais. Aš valgiau vištienos Gyros (7,5eu), o draugas – Pideli Köfte – maltos jautienos gabalėlius, keptus pomidorų padaže (8eu). Abu patiekalai buvo puikūs, o porcijos tokios didelės, kad daugiau nei pusę saviškės parsinešiau namo ir kitą dieną suvalgiau pietums. Norėjosi paragauti ir daugiau skanumynų, bet pilve tiesiog nebebuvo vietos, todėl tikrai teks apsilankyti dar kartą.

Draugas, kurį įtikinau čia užsukti, iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs, bet vėliau valgydamas jau sakė „Kaip gerai, kad čia atėjom“.

Apie kasdienybės smulkmenas

Vakar ryte pasidažiau, jau ruošiausi išeiti iš namų ir dar kartą užmetusi akį į veidrodį supratau, kad kažkas yra labai ne taip. Pradėjau tikrint, gal turiu temperatūros, nes veidas buvo išblyškęs ir pilkas, kaip sergančio žmogaus. Nu o paskui daėjo, kad buvau pamiršusi pasidažyti antakius. Atlikus pataisymus pasiligojusio ateivio įvaizdis prapuolė.

Visada smagu, kai fotkiniesi lifte (nes jeigu lifte yra veidrodis, save gražiu kampu jame išvydus sunku atsispirt pagundai to nedaryt) ir tave kas nors prigauna tame veiksme.

Nežinau, ar aš nemoku fotografuoti, ar rimtai dėl visko kalta ne pati geriausia mano ne paties naujausio Samsungo kamera. Nes nu aš noriu fotkinti daug dalykų, bet finale mano fotkės atrodo taip, tarsi tamsią naktį būtų fotkinta rūsy su depiliatorium, todėl galiausiai nebefotkinu iš viso. Gal turit minčių, koks telefonas (pageidautina Android) būtų pakankamai patogiai valdomas ir užtikrintų puikią nuotraukų kokybę?

Dar visada smagu kai netyčia į kuprinę įmeti neužrakintą telefoną ir vėliau randi, kad priskambinai kam nereikia ir kažkokiu būdu ištrynei krūvą reikalingą dalykų.

O jus irgi nervina, kai kur nors valgydami gaunate šakutę su vienu ar, dar blogiau, keliais kiek kreivais dantukais? Nes mane tai rimtai toks dalykas išmuša iš vėžių ir nenurimstu, kol negaunu kitos.

Ar kas nors esate matę Jammi Kebabų komunikaciją FB? O gal žinot, kaip galima taip nusvaigt? Suprantu, kad ir prekiauja jie ne Faberge kiaušiniais, suprantu, kad klientų ir taip netrūksta, bet tai kaip dar šauna į galvą tokios reklaminės kampanijos?

Apie gyvenimo filosofijas:

„Galbūt ne X yra Y, ką apie Y žinome mes?“

Apie keistus pomėgius:

„Mano vienas draugas kolekcionavo kėdes.“

Apie tikrumo paieškas:

„Aš vis dar manau, kad dirbtinės eglutės yra fake.“

Apie atsparumą naujovėms:

„Aš seno kirpimo, tai labai retai dedu kažką, kas yra ne like.“ (Suprask love, wow, angry, etc.)

Bežiūrint naujuosiuose laikuose atkurtą Pelenės istoriją, sceną, kurioje Pelenė išpila stiklinę su vandeniu ir jai atima telefoną:

„Jei iš manęs atimtų telefoną, kai kažką išpilu, niekada neturėčiau telefono.“

Tiesa, o jūs irgi siaubiakus namie žiūrit kartais pusę veido užsidengdami antklode, kad nebūtų taip baisu? Nes man 28 metai ir aš vis dar taip darau.

Gero savaitgalio!

12 Komentarai