Pirmyn į turinį

Žyma: Vienna

Kaip palengva ateina pabaiga
Įkelta 2011 15 gegužės

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie – jokių draugų, jokių svaigalų – ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 2 spalio

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Palikite komentarą
Įkelta 2010 30 rugsėjo

Ohne Dich Ist Alles Doof/Be tavęs viskas kvaila


Be tavęs viskas kvaila.

Ir tikrai. Kvailos gatvės, gėlės, mašinos, televizorius kvailas, žmonės kvaili. Aš kvaila. Jei kas ir atrodė aišku prieš išvykstant, tai dabar neaišku niekas. Paskutiniai metai universitete, amžius, kuris kažkada atrodė jau toks solidus, kuomet viskas jau turėtų būti aišku. Dabar nebežinau, nei kur teks nakvoti už savaitės, nei kur grįšiu pavasarį, nei draugai kas nei priešai nežinau. Aš ir vaikas ir senis, bijau pasaulio, bet jau žinau, kad didžiausias turtas, dėl kurio noris kovoti – ramybė. Ne tyla, ne muzikos neskambėjimas ar kaimynų vaidų negirdėjimas, ne. Ramybė, kai sėdi paryčiais karlsplatze prie fontano, šneki su nepažįstamaisiais, nesi tikras dėl kelio į namus, bet žinai, kad viduj ramu. Ak, kaip laukiu ir tuo pačiu prisibijau žmogaus, kuris grįš vasarį. Bet užvis labiau džiaugiuos, kad gyvenimas dovanoja tas klaidžias keliones, kai pamažu ieškai savęs ir jauti, kaip galvoje atsiskiria juoda ir balta, akmenys ir perlai, mylimi ir nelabai.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 17 rugsėjo

Antroji diena Lietuvoje: stebiuosi, baisiuosi, džiūgauju

Grįžau. Kaip viskas keista! Keista girdėti visur lietuvių kalbą, keista, kad parduotuvės dirba ilgai, keista žiūrėti TV (kur vis dar rodo Drąsių, KAMON) ar skaityt ‘Žmones‘, keistas vandens skonis. Taip, turbūt atsigausiu labai greitai, bet faktas, kad niekada nebebus, kaip buvo. (Gal ir Ačiū Dievui).

Labiausiai šiaip šokiravo, kad kuras – jau virš 4lt ir kainos parduotuvėje. Man tikrai baisu net pamąstyti apie atlyginimų ir maisto kainų santykį. Dar vienas netikėtas reikalas – šiandien supratau, kokia beprotiškai skani grūdėta varškė ir lietuviška duona (nors Austrijoj tikrai nedūsavau iš ilgesio šiems produktams, kaip mėgsta kai kurie).

Vakar turėjau mielą vakarą su tėvais, gėrėm šampaną, valgėm mocartukus ir plepėjom. Viena šeimos dalis sakė, kad grįžau suaugusi. Pamažu ir pati tai jaučiu. Labai neprastas jausmas.

Rytoj – į Vilnių. Džiūgauju, girdėdama, kaip visi sako, jog išsiilgę. Aš myliu savo draugus.


3 Komentarai
Įkelta 2010 14 rugsėjo

Aš grįžtu namo

Viskas, susidėjau daiktus ir po 10 valandų jau sėdėsiu autobuse. Taip, mes keliaujam autiku, nes išeina dvigubai pigiau nei lėktuvu. Na, ir penkiagubai ilgiau. Vėl laukia amžinybė su visom Vienas Namuose dalim. Visada sunkiausia būna kelionė atgal. Tik šįkart situacija šiek tiek kitokia, šįkart aš velniškai ilgiuosi namų ir visų tų, kuriuos palikau, dėl to neturėtų kamuot liūdesys, kad viskas baigės. Juolab, kad grįžtu vos porai savaičių ir vėl prasidės bėgimas. O dar labiau guodžia tai, jog draugai leidžia aiškiai suprasti, kad manęs labai laukia ir ilgisi, o kai kurie neslepia – liūdna, kad vėl taip greitai išvažiuoju. Gera grįžti ten, kur esi laukiamas. Gera žinoti, kad ši vasara buvo dar tik įžanga į tai, kas manęs laukia toliau.

Reziumuojant šiuos tris mėnesius, galiu drąsiai sakyti, kad dabar jau tikrai neblogai pažįstu Vieną ir jos ilgėsiuos. Čia gera gyventi, čia gražūs žmonės, vaizdai ir jauki čia atmosfera. Aš tikrai čia dar sugrįšiu. Nežinia, kaip vėliau pasisuks gyvenimas, bet neatmesčiau galimybės ir kažkada čia įsikurti ilgesniam laikui. Labiausiai pasiilgsiu klajonių traukiniais po Austriją, vandens iš alpių ir to ramumo, kuris tvyro ore, kai grįžti paryčiais iš naktinių žygių. Pasiilgsiu saugumo, prie kurio čia nesunku priprasti. Galų gale, net drįsčiau sakyti, kad po šios vasaros pasaulyje atsirado dar viena vieta, kurioje jautiesi it namie. Kaip visada šiek tiek graužiu save, jog tikrai ne maksimaliai išnaudojau visas galimybes, kurias turėjau. Na, At least esu veik tikra, kad iš visos mūsų kompanijos pamačiau ir supratau turbūt daugiausiai. Mano nepasitenkinimas savimi ir savo valios trūkumu palengva nyksta, kai matau, kaip kiti be jokių sąžinės priekaištų nuslysta paviršium. Taip, visada reikia žiūrėt į gerus pavyzdžius, bet… Jaučiu, kaip mano sąmonėj tarsi ledai tirpsta kai kurios abejonės, kurios dar kamavo prieš čia atvykstant. Jaučiu, kaip pati keičiuosi, formuojuosi, kaip individas. Pačiai įdomu, kas galiausiai iš manęs išeis po visų šitų vojažų. Labai labai tikiuosi, kad bent jau man pačiai patiks tas naujas žmogus ir jausiu ramybę ir susitarimą su pačia savimi.

Na, susitiksime Lietuvoje. Labanakt.

Palikite komentarą