Pirmyn į turinį

Žyma: Vaikystė

Apie išleistuves

Vakar taip jau nutiko, kad atsidūrėme netoliese miesto įvykių epicentro – išleistuvių. Pasileido, jei neklystu, Balčikonio gimnazija, o tuo pačiu mums, po kelių parų gamtoje jau spėjusiems patapti miško vaikais, padavė seniai regėtų vaizdų ir peno atsiminimams.

Kai baigiau aš, mano mokykla išleido daugiau nei 250 (pamatytumėt vinjetę, gali užtrukst ir pats savęs ieškodamas) mokinių. Išleistuvės, kaip ir dauguma Panevėžy, vyko Kultūros rūmuose. Dėl neįtikėtinos masės žmonių (mokiniai, tėvai, mokytojai, broliai, sesės, sužadėtiniai, etc.). Tūsas vyko ir salėj, ir lauke, ir priestate ir aplinkiniuos užkaboriuos. Visi buvo žiauriai solidūs, visi buvo žiauriai pasipuošę (tiek tortų (suprask, prašmatnių suknių su devyniais nuometais) kiti žmonės nepamato per gyvenimą, kiek jų ten buvo tą vakarą).

Visa mokykla klykė pagal puikiai atidirbtą atitinkamo ansamblio repertuarą, kūliais vertėsi žaidimuose bei šoko traukinuku (direktorius varė prieky ir vaidino, kad eina garas). Nemoku apsakyti, kokia solidi ir didelė tuomet jaučiaus (labai nujaučiu, kad ne aš viena). Kur ten nesijausi, kai esi apsirėdęs rūbais, mažų mažiausiai dešimtmečiu lenkiančiais tavo tikrąjį amžių, su kirpyklinėm garbanom bei tona makiažo.

(Solidumas baigėsi šeštą ryto trim pusnuogiams bendramoksliams plaukiant paskui paleistus vainikus, šimtu pavydėtinai įkaušusių tėvelių bei čeburekais prie vispario.)

O moralas kame? Moralas tame, kad dabar, po penkių metų (oho) stebint visą tą procesą, suvoki, kokį cirką tuomet kėlėm nieko neprašyti ir gal ir gerai, kad nuotraukų išliko nedaug. Dabar bene visi atrodom kur kas paprastesni, subtilesni ir ne su dangų remiančiais ragais. Smagu buvo labai, bet kaip gerai, kad tas laikotarpis jau pareity.

2 Komentarai

Apie mano ir tavo vaikystę

Šiandien visai netyčia užtiktas 1998m. Tangomanijos laidos įrašas gan stipriai tvojo per sentimentaliąją mano pusę, sužadindamas daugybę prisiminimų iš tų laikų, kai viskas buvo truputėli kitaip. Jei tau 20-25m., ko gero, taip pat pasijustum ir tu. Buvom vaikai, todėl visą pasaulį matydavome ir suprasdavome platesnėmis akimis, o vaizdai ir garsai mūsų švariose pasąmonėse įsikūrė ilgelėsniam laikui.

Aišku, prisiminimai bene visiems mums prasideda tamagošiais, Kelly Family gabalu “Sometimes”, Dino kuprinėmis, kurias, prigrūstas it plytų sunkių knygų tįsdavom į mokyklą ir jauduliu, kurį kėlė vien jau mintis, kad važiuosi nebe Moskvičiumi, o importine mašina.

Telikas mirgėjo Santa Barbarom ir Be Namų Negerai, kurie tapdavo neatsikiriama vakaro pas močiutę dalimi. Kimšom Pagundos ledus (tokie vaisiniai, ant pagaliuko), skaitėm Panelę (o Cosmo, mums atrodė kažkas above all), disketiniais kompiuteriais šaudydavom varnas ir su Super Mario rinkdavom grybus.

Kai truputėli paaugom, visi turėjom Extra kuprines per vieną petį, visi kažkuriuo gyvenimo etapu nešiojomės Nokia 3310, visi skaitėme M. Burgess “Heroiną”, matėm “Kaukę” bei “Bukas ir Bukesnis” bent po dešimtį kartų ir kiekvienas dabar galėtumėme be didesnio pasiruošimo atlikti bent porą yo-yo triukų.

Esu visiškai tikra, kad kiekviena mergaitė buvo įsimylėjusi Alaną ar Marijoną, Bradą ar Leo, o labiau linkę maištauti – Arą, Psichą ar Eminemą. Taip, mes mokėjom visus Skampų dainų žodžius, o Byvis ir Tešlagalvis buvo dar vienas maišto simbolis. Visi klausė Scooter, Vengaboys ir, aišku, Sel. Aš dar klausiaus Prodigy ir The Offspring. Visi be išimties žiūrėjom “Draugus”.

Ir taip galima tęsti be galo. Net ir gan neskoningi tą metą primenantys simboliai gali sužadinti visai šiltus jausmus.

Nenoriu seilėtis ir rypuoti, kad tada viskas buvo geriau. Gerai yra ir dabar, daugeliu aspektų, net geriau, tik yra kitaip. O prisiminti… ak, prisiminti visada gera ir gražu.

Mikutavičius ir visi kiti vis dar telike, gatvėmis vis dar važinėja opel asconos iš laikų, Ingman Vega vis dar tebegamina Karališkus ledus, mergaitės tebeskaito Panelę, Mamontovas, Prodigy, Bjork ir visi kiti vis dar kala į klyną, o Psichas man vis dar gražus.

Beje, tuomet visi nelabai galvojom, kas bus ir kuo būsime ateityje, bet kaži, ar nujautėm, kad net ir pabaigę universitetus būsim tokie pat ar net labiau pasimetę .

Palikite komentarą

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

4 Komentarai