Pirmyn į turinį

Žyma: užsiciklinimas

Chebra, mes labai daug geriam

Sekmadienį dar nepradėjus temt tu su su baime pradedi laukti vakaro. Nes sekmadienio vakarai baisiausi, nes sekmadienio vakarais tau noris susisukt į kamuoliuką, kad kažkas apsikabintų ir ramiai sau užmigt, o jei ne, ir dažniausiai ne – prasmegt į žemę, pradingt, nieko negalvot ir nejaust. Sekmadienio vakarą tu dar nenori namo, tau baisu, kad vakarėlis ir vėl baigės, tu šiurpsti pagalvojęs, kad tavęs laukia tamsi ir žeidžianti savaitė. Ir jau ryt pradėsi laukti išsigelbėjimo penktadieniu, kuris nejučiomis peraugs į dar vieną kankinantį sekmadienio vakarą.

Tau liūdna, tau žvėriškai, stingdančiai, dreskiančiai liūdna ir tu nežinai, kodėl. Keiki savo gyvenimą, tau skaudu, nes tu vienas, tau skaudu, nes tau atrodo, kad esi vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje, tau dažnai skaudu, nors net nežinai, dėl ko.

Ir žinai ką? Nesi tu toks nelaimingas, nėra viskas taip tragiškai blogai, nėr tas gyvenimas toks tamsus ir apgailėtinas. Tiesiog tavo skausmu per visas kūno poras ir su kiekvienu iškvėpimu garuoja ir klykia per savaitgalį išgertas alkoholis. Labai daug alkoholio.

Dabar taip, pasakysiu gal kiek piktokai, bet. Mes labai, labai daug geriam. Mes geriam per daug. Mes – tai aš, tu, tai tavo bendradarbiai, tai mūsų buvę klasiokai, žmonės, kuriuos kasdien matai gatvėse, dar daugiau geria žmonės, kuriuos matai Maximos kasoje. Tai, kad tu negeri su jais, nebūtinai reiškia, kad tavo gėrimas nekaltesnis.

Apie alkoholį kalbėti man yra sunku dėl to, kad mano nuomonė permaininga. Ji kaitaliojasi nuo atlaidaus požiūrio į jį ir juoko jo tema (taip, aš ne kartą apie tai juokavau ir viešinau įrašus bei ištraukas iš pokalbių transliuodama poziciją, kuri tarsi sako, kad prisigert karts nuo karto yra žiauriai smagus ir fainas reikalas. Nėra.) iki plačiai atvertų akių ir gąsdinančio suvokimo, kad tai yra, kaip ir kažkada rašė Andrius Tapinas, didžiausia Lietuvos problema. Visgi, apie visą Lietuvą ir visas visuomenės grupes kalbėti man per sunku, nes paprasčiausiai trūksta suvokimo ir žinių, tad kalbėsiu tiesiog apie tuos žmones, kurie yra arčiau manęs. Bendraamžius, žmones, kuriuos sutinku savaitgaliais Vilniaus baruose ir klubuose, tuos, kuriuos pažįstu ir ne. Chebra, mes labai daug geriam ir geriam per daug. Ir taip, mes turim problemą. Baisesnė toji problema pasidaro dar ir dėl to, kad mes ją įnirtingai neigiam.

amy-winehouse-01

Nežinau, kaip augai tu, bet savo paauglystės metus prisimenu labai paprastai – nuo kokių šešiolikos didžiosios dalies mane supusių bendraamžių svarbiausias savaitgalio tikslas būdavo normaliai prisismeigt. Augome tobulomis sąlygomis anksti pradėti gerti ir pamažu iš naivių eksperimentuotojų išaugti į savaitgalinius alkoholikus. (Taip, alkoholikus, nes dauguma mūsų išgeriame tikrai daugiau nei rekomenduotina savaitės norma.) Ir augau aš ne kaime, ir mokiaus ne kokioj rajono mokykloj. Mokiausi gimnazijoje, kur mane supo gana gerų tėvų geri vaikai ir mus, vienaip ar kitaip pažiūrėjus, mokė puikūs mokytojai. Bet mums alkoholis vis tiek kažkodėl neatrodė blogas reikalas, o į upelius alkoholio per šimtadienį, paskutinį skambutį ar išleistuves niekas kreivai nežiūrėjo.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad paprasčiausias dalykas – iš gryno edukacijos trūkumo kylantis bendras visuotinis nesuvokimas apie tai, kaip klaikiai veikia alkoholis ir kad jo atnešami padariniai liečia absoliučiai kiekvieną mūsų šalies žmogų. Jei manai, kad girtas vairuotojas ar statybininkas nėra tavo problema, pamėgink įsivaizduoti, kaip tas girtas statybininkas stato prekybos centrą, kuriame apsipirkinėsi, ir palieka klaidą, dėl kurios vėliau įgrius stogas (žinau, statybininkų girtumas jau seniai griežtai tikrinamas, žinau, kad pavyzdys naivokas ir gal tai techniškai neįmanoma, bet still), pabandyk įsivaizduoti kaip tau einant kad ir šaligatviu ant tavęs užlekia girto vairuotojo (ne)valdomas automobilis. Šitie dalykai atrodo labai toli, kol, deja, kartais jie įvyksta labai arti.

Dar visai neseniai, kai buvau paauglė, tikėjau, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti vairuojant išgėrus, yra atimtos teisės ir tik vėliau – rizika susižaloti, sužaloti niekuo dėtus žmones ir visą savo gyvenimą nuskandinti į pragaištį. Būtent tokia seka visuomet girdėdavau vardijamas rizikas.

Girtas, geriantis, prasigėręs žmogus bene visada pirmiausia atrodydavo juokingas, o tik vėliau – žmogus, turintis problemą. (Na, jei geria moteris, tai dar neva truputį liūdniau, o girtas vyras tai juk standartinis vyriokas, kokios dar problemos, ko jūs čia kabinėjatės).

(Palyginimui, žinau, kad, tarkim, Kanadoje darbas gali apmokėti tavo reabilitaciją ir to pageidaudamas neturi jausti gėdos, nes alkoholizmas yra liga, kurios gydymą remia tavo darbdavys.)

Daug čia nesiplėsiu, bet turbūt supranti, apie ką aš, nes nemanau, kad augome skirtinguose pasauliuose, o jei taip – tu jau laimėjai.

Kiek mūsų kiekvieną savaitgalį iš visų jėgų plaunam savo nuovargį po darbo savaitės, pradedam gal jau net ir ketvirtadienį, jei ne, tai tikrai penktadienį ir tęsiam iki pat sekmadienio, sekmadienio vakarą kniaukiam kaip vieniši už tvoros numesti katinai, po to vartomės visą naktį negalėdami užmigti, o pirmadienį iš ryto stačiomis akimis nenoromis ropščiamės iš lovos ir dar pusiau lavonai šliaužiam į darbą? Jei tau tai nepažįstama, dar kartą sveikinu, tu vėl laimėjai. Sekmadienį ir pirmadienį dar kelissyk persižegnojam, sakydami, kad kitas savaitgalis bus kitoks. Antradienį šiaip ne taip truputį pralinksmėjam, trečiadienį įsivažiuojam, o ketvirtadienį jau attendinam viską iš eilės, iš namų išeinam porai alaus, grįžtam po šešių arba jau be skaičiaus.

(Žinau, kad mes jauni ir gražūs, gal dar nesam nubridę pernelyg giliai. Tik man baisu, kad mūsų visuomenėje, kur žmonių, kurie turi problemą, pradedama gailėtis tik jiems išėjus (o stebint jų kančią nedaroma nieko), tokia baigtis gali aplankyti ir vieną kitą savaitgalinį alkoholiką, kurio dar užglaistomos šiandienės problemos gali peraugti į nebevaldomas ir skaudžias.)

Kol dar būnam mieste, atsiveria visos durys, burna, ir visos piniginės, stumdomės, taškomės, kliūnam, šokam, šėlstam, džiaugiamės, krykštaujam, būnam laimingi.

O ką, mes šiaip nelaimingi?

tumblr_o37u1tvljl1tg0clto1_500

Dauguma mūsų esam prakeikti laimingi šunsnukiai, kuriems gyvenime taip gerai sekasi, kad jau šitaip esame prie to pripratę, kad nevertinam to, ką turim. Dauguma iš mūsų nesyk esam verkę dėl tokių menkniekių, kad pamatę, kaip atrodo tikros problemos, turėtumėm sudegt iš gėdos. O dažnai verkiam kodėl? Ogi todėl, kad moralkės. Todėl, kad stabilią mūsų dienų tėkmės liniją mėgstam pertraukti ir pakelti, bei po to staigiai leisti žemyn, o paskui, net ir būdami protingi nesuvokiam, kas vyksta.

Jei išgėrę mes būnam žiauriai linksmi, tai reiškia, kad to džiaugsmo resursų mes turim apsčiai, bet kažkodėl esam įsitikinę, kad be kelių bokalų to džiaugsmo niekaip nepavyktų išsikviest. Bet kada paskutinį kartą mėginai blaivus šokt kaip išprotėjęs? Kada paskutinį kartą bučiavaisi blaivus? Žinau, kad daug kas atsakys, kad visai neseniai, bet nė neabejoju, kad tikrai ne vienas sau pripažins, jog taip seniai, kad net nebepamena. Su gerais draugais gerai leisti laiką neprisiurbus yra įmanoma ir netgi nesveikai malonu, prisiekiu. Tik kažkodėl to nedarom dažnai, pripažink.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip savaitgaliniai alkoholikai kalba apie tai, kad, nepaisant to, kad geria daug, juk viskas su jų gyvenimais yra visiškai tvarkoj. Man tik įdomu, ar galim mes žinoti, ar tik tie mūsų gyvenimai nebūtų kelissyk labiau tvarkoj, jei tą baruos ištaškytą energiją nukreiptumėm kiek prasmingesne linkme? Ir vis dėlto, žinoti, kaip būtų atrodęs jau prabėgęs laikas, kurį iššvaistėm važiuodami dasipirkinėt į načnyką, įmanoma nėra.

(Iš esmės visi tie išėjimai į miestą juk turėtų būti reti malonūs pasilepinimai, tiesa? Mark Manson apie tokius pasilepinimus labai teisingai kalbėjo straipsnyje 9 Ways to Hate Yourself Less: „But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”)

Ne kartą esu pagalvojusi, kad vakarėlių metu yra nutikę nesveikai daug įdomių ir gražių dalykų. Bet yra nutikę ir nepagrįstų ginčų, ne vietoj leptelėtų kvailų žodžių, krūvos pamestų daiktų ir neadekvačių sprendimų. Sutinku, kad visiems galbūt netgi naudinga tai patirti, bet argi neatrodom apgailėtinai, kai po daugiau nei dešimties metų alkoholizmo stažo vis laipiojam ant to paties grėblio?

Man kažkada įstrigo Andriaus Mamontovo pasakyti žodžiai apie tai, kodėl jis nevartoja alkoholio. Todėl, kad visi geriausi jo gyvenimo sprendimai įvyko jam būnant blaiviam, tai kam, po velnių, užkirtinėti kelią tiems geriems sprendimams.

Galvoju apie tai, kodėl geriu aš. Todėl, kad faina? Todėl, kad žiauriai smagiai išsišneku su žmonėmis, todėl, kad išgėrus smagu šokt? Nes neišgėrus nesmagu? Neišgėrus nedrąsu?

Ir iš tiesų, man visiškai netrūksta natūralaus linksmumo. Aš galiu ramia galva užkalbinti žmones, man netrūksta drąsos, aš galiu pasakyti, kad myliu būdama visiškai blaivi, aš ir šoku ir nesąmones klasiškai darau blaivi. (Tik jei visa tai darau neišgėrusi, man būna žiauriai smagu, o jei išgėrusi – kartais gėda). Tai kodėl aš geriu?

O kada paskutinį kartą bandžiau eiti linksmintis ir negerti? Šokti ir negerti? Savaitgalį negerti? Aš – neseniai, bet tenka pripažinti, kad daug metų iš eilės apie 50-70% savaitgalinių veiklų alkoholis dalyvaudavo. Gerai išnagrinėjus ir išanalizavus savo būsenos kitimą man net dabar kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma kažkur nueiti, kažką padaryti ir funkcionuoti, kai tavo galva aptraukta kiautu, kai akys užpiltos, smegenys nebedirba taip, kaip jos galėtų dirbti geriausiai. Gerdamas taip nesijauti? Pamėgink visiškai negerti mėnesį (ne savaitę, ne dvi, nes tiek – per mažai) ir tada išgerk vėl. Tai pajusi labai aiškiai ir išties jausi, kaip silpnėji, kvailėji, atbunka pojūčiai ir reakcija. Atsigavęs organizmas nesupras, kokia nesąmonė vėl su juo vyksta.

„Aš geriu, nes noriu. Jei norėčiau, negerčiau. Bet aš nenoriu negerti. Jei reikėtų, be vargo negerčiau visą mėnesį. Bet ne, niekada to nebandžiau.“ O tu visgi pabandyk. Ir žinai, ką? Tai nėra taip lengva. Mėnuo – trumpas laiko tarpas. Jei šiaip geri kiekvieną savaitgalį, mėnuo negeriant gali smarkiai prailgti. Gali būti, kad nebe taip norėsis ištrūkt į miestą, ten atsidūrus nebebus taip įdomu ir smagu, kaip visada, gali būti, kad nebežinosi, ką veikti.

Pamėgink visiškai negerdamas atbūti visą intensyvią vakaro programą geriančiųjų rate nuo pradžios iki paryčių (pavyzdžiui, tūsą namie, peraugantį į ėjimą per barus ir klubus). Gali būti, kad po kokių trijų – keturių valandų protingų jau normaliai įkalusių draugų kalbos atrodys kvailos. Gali būti, kad visas vakarėlio procesas iš šalies pamažu pradės panašėti į hyperaktyvių beždžionių šlitinėjimą zoologijos sode.

robert-downey-jr_drug-abuse_hd_768x432-16x9

Kuo mažiau mano dienose alkoholio, tuo mažiau ir irzlumo, nekantrumo, nepagrįstų baimių bei prisigalvojimų, daugiau teigiamo šviesaus ramumo. Aš geriau miegu, geriau dirbu, geriau ilsiuosi, turiu daugiau jėgų, daugiau padarau ir mažiau savęs gailiuosi, mažiau beviltiškumo, daugiau realaus suvokimo, kad viskas yra gerai ir meilės sau.

Ar turiu teisę apie tai taip šaižiai ir griežtai kalbėti, pati nebūdama šventa karve ir praėjusi įvairius alkoholio pragaro ratus? Prašau mane suprasti teisingai. Publikuodama šį straipsnį jaučiuosi kiek nedrąsiai, nes kalbu gana atvirai ir truputį bijau būti užsipulta dėl negebėjimo objektyviai vertinti temą, kuria kalbu ir beigi galbūt veidmainystės. Šio rašinio tikslas nėra moralizuoti ar įvaryti kažkam žiaurią parkę ir tikriausiai niekas nuo jo nepasikeis. Aš rašau todėl, kad manau, jog apie šią problemą kalbama per mažai ir tonas, kokiu apie ją yra kalbama yra ne visai teisingas. Jauni žmonės apie šią problemą kalba dar mažiau, arba manęs tokia informacija tiesiog nepasiekia. Ši tema nėra maloni ir yra gana skausminga dėl to, kad kalbu apie problemą, kurios padarinius vienaip ar kitaip jaučiame visi.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis ir nuo šiol laisvu laiku plaksimės ledų kokteilius ir dėliosim puzles. Dabar geriu kur kas mažiau nei kažkada, bet ar vėliau irgi gersiu mažiau? Nežinau, tikiuosi. Bet visgi kategoriškai neteigsiu, kad viskas, pasikeičiau ir dabar nuolat šia tema knisiu protą draugams. Taip tikrai nebus. Proto knisimas dar niekam niekada neatnešė jokios naudos.

Rašau todėl, kad galvoje sukosi ir sukasi daug minčių, kurias norėjau išrašyti. Šiandien labiau nei bet kada matau, kad mums visiems derėtų truputėlį kitaip pažvelgti į tai, kaip ir kiek alkoholis veikia mūsų gyvenimuose. Ir gal kitąsyk tiesiog pasakyti sau, kad jau gana, užuot vykdžius kryžiaus žygius iki načnyko ar iki Misterijos, kuri gi dar veiks ir mus visus išgelbės.

Tenoriu, kad visi mes truputį pagalvotumėme. Tikiuosi, kad galime kiek garsiau kalbėtis šia tema, tad raginu, kalbėkime.

Pridedu keletą citatų iš naujausio Ugnės Barauskaitės romano “Vieno žmogaus bohema”.

“…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

“Seriale “House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

“Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

(Kažkada pasirodė neblogas straipsnis apie Juodąją vakarėlių skylę. Nepulčiau jo cituoti kaip puikaus skaitalo, bet iš esmės man patiko taikliai įvardintas apibrėžimas ir suformuluoti simptomai. Paskaityk, gal atpažinsi save.)

Yra vienas geras Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis apie alkholizmo stadijas.

O čia – straipsnis su keletu pavyzdžių, kuriais sekti nereikėtų.

Papildymas 2017 01 22:

Po to, kai prieš beveik du mėnesius publikavau šį rašinį, sekė daug įdomių diskusijų jame aptarta, pasirodo, žiauriai aktualia alkoholio kultūros ar jos nebuvimo mūsų gyvenimuose tema. Vėliau atsirado ir dar nemažai įžvalgų, kurių kol kas nesudėjau į tekstą, tačiau jau parašytąjį papildyčiau palinkėjimu:

nebūkite tas draugas, kuris į miestą automobiliu atvažiavusį bičiulį įnirtingai įkalbinėjat palikti jį mieste ar parsivaryt namo ir tūsą pratęst jau neblaiviai; tas draugas, kuris šiandien, o gal ir ilgiau, negerti nutarusį žmogų atkalbinėjat nuo šios minties (į tai įeina pasakymai „nu davai gi porą bokalų“, „tai kas tau yra?“ ir pan. bei pokštai apie įtariamą nėštumą ar simpatijas valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir tas draugas, kuris po kelių bokalų namo susiruošusį žmogų raginat varyt toliau ir iki galo. Pati esu daug kartų buvusi ta drauge, bet nebenorėčiau ja būti ir dabar truputį nejauku tai suvokiant.

Dar pora nuorodų:

Ilzės Butkutės įrašas apie neįtikėtinus blaiviu gyvenimu besidžiaugiančiųjų įspūdžius atsisakius alkoholio.

Bored Panda rinkinys su nuotraukomis, kuriose iliustruoti žmonės, atsisakę alkoholio dar jį vartodami ir prabėgus tam tikram laiko tarpui nuo šio sprendimo. Čia, aišku, būtų įdomu sužinoti detalesnes žmonių istorijas beigi kaži, ar derėtų dėl visų teigiamų pokyčių nuopelnus šimtu procentu priskirti šiam sprendimui, tačiau pokyčiai akivaizdūs ir tai patvirtina išties paveikios nuotraukos prieš ir po.

O čia rasite nemokamą Allen Carr knygos „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“ versiją.

45 Komentarai

Kaip aš pagerinau savo gyvenimo kokybę

Po gana sudėtingos vasaros (prisiekiu, rugpjūtį jau tikrai buvau pradėjusi tikėti, kad iš tiesų kažkaip ne taip išsidėstė planetos virš mano galvos) daviau sau daug pažadų ir griežtai nusprendžiau, kad gyvenimas turi pagerėt (ir taip jis nebuvo blogas, toli gražu, tik ta vasara… na, ir visada, visada gali būti geriau nei yra).

Taigi, įvykdžiau keletą pokyčių, kurie kai kam gal pasirodys visiškai savaime suprantami ir seniai išmėginti, bet man tai buvo nauji žingsniai, maloniai pakoregavę įsisenėjusią gyvenimo ritmo tvarką.

Pradėjau visiškai nebesinaudoti viešuoju transportu ir visur visur eiti pėstute. Galvojau, kad gal reikėtų įsigyti mašiną, tačiau supratau, kad, kol gyvenu centre ir bene visos vietos, kuriose turiu būti, yra ne daugiau nei pusvalandžio ėjimo atstumu, mašina tikrai į nauda neišeis – ir kainuos, ir ją vairuodama judėsiu dar mažiau. Prisipažinsiu, kad anksčiau visus tuos trumpus atstumus įveikinėdavau viešuoju transportu, grynai dėl to, kad sakiausi sau taupanti laiką ir todėl, kad nu, tingėdavau. Dar labai bijodavau lietaus ir šalčio, betgi iš tikro nėra tas žvarbus oras toks jau ir baisus, nereikia bijoti būti lauke, nes judant visai nešalta. Kai pasakai sau, kad nuo Skalvijos iki Žvėryno tikrai ne kosminis atstumas, tai toks jis tau ir nebeatrodo. Kol kas asmeninis rekordas – pėstute nuo Ozo Impulso iki Skalvijos, bet tikiu, kad įveiksiu ir tolimesnius atstumus. Žinau, kad tiems, kurie vienu atsikvėpimu nubėgat dešimt kilometrų, tokie pasiekimai gali pasirodyti juokingi, bet kiekvienam savos pergalės.

tumblr_n8edfmz3h11tbxda2o1_1280

Žinoma, siekiant visur eiti pėstute, kartais reikia šiek tiek iš anksto susiplanuoti laiką, nes tai užtrunka ilgiau, bet penkios minutės ėjimo visgi tikrai yra geriau už minutę autobuse. Pajutau, kad vaikščiojimas besiklausant muzikos labai gerai sudėlioja mintis galvoje ir išveja visus velnius, nervus ir piktumus. (Tuo tarpu visuomenė viešajame transporte tuos piktumus dažniausiai sukelia). Labai tikiuosi, kad žiema manęs baisiais neišgąsdins ir visur vaikščiosiu kaip įmanoma ilgiau, o pinigai, sutaupyti neperkant automobilio ir į jį nepilant kuro bei kas mėnesį nebepildant vilniečio kortelės nukeliaus kitais gerais tikslais.

Išdalinau arba išmečiau drabužius ir daiktus, kurių nenaudoju. Kai supranti, kad kažkas namie užsistovėjo jau keletą metų, nes vis sakei, kad na, gal jau netrukus pradėsi naudoti, jau tikrai metas grūst tą daiktą lauk iš namų. Labai gali būti, kad kažkam kitam jis išties labai pravers. Kalbant apie drabužius, mane baisiai erzina neadekvatus naujų drabužių kainos ir kokybės santykis, tad po parduotuves vaikštau retai. Mokėti kokius 30eu už maikutę, kuri, gali būti, apsiburbuliuos ją užsidėjus tris kartus, man atrodo visiška nesąmonė. Liūdniausia tai, kad net ir brangus prekės ženklas dažnai negarantuoja, kad audinio kokybė atitiks kainą. Tik nerekomenduokit naudotis Vinted, nes atvirai pasakius nė neįsivaizduoju, kiek laisvo laiko reikia turėti, kad jo užtektų užsiimti drabužių ieškojimu, nagrinėjimu ir susirašinėjimu su pardavėjais. Taigi, su kolegėmis kartą-du per metus susirenkame ir įvykdome apsikeitimo drabužiais ritualą. Visos atitempiam maišus savo nebenešiojamų drabužių ir peržiūrėjusios viena kitų kolekcijas išsirenkame sau kažką naujo. Labai geras būdas spintoje atrūšiuoti tai, ko tau jau nebereikia ir atnaujinti garderobą.

fa

Smarkiai sumažinau alkoholio ir cukraus suvartojimą. Anksčiau taip smarkiai mėgdavau saldumynus, kad man nieko nereikšdavo tiesiog nusipirkti tortuką ir jį per kelis kartus suvalgyti, arba vakarienei įkalt pusę dėžės ledų. Po kiekvieno rimtesnio valgio desertukas būdavo privalomas. Žodžiu, cukraus suėsdavau žiauriai daug ir nė nesusimąstydavau, gerai čia ar nelabai. Bet kažkaip pažiūrėjus dokumentinį filmą „Fed up“ pagalvojau, kad būtų įdomu pamėginti iš valgiaraščio braukti didžiąją dalį saldumynų. Pasilikau vaisius, riešutus ir juodą šokoladą. Iš pradžių tai buvo šioks toks eksperimentas, grynai pasižiūrėti, ar galiu, o galiausiai jis virto sveikesniais įpročiais ir dabar tų saldumynų nė nebesinori. Žinau, kad skeptikai siūlytų nebevalgyti ir vaisių, bet patikėkit, tai, kaip pasikeitė mano valgiaraštis, jau yra išties didelis pasiekimas. (Beje, gana meluoti sau, kad varškės sūreliai ir jogurtukai yra sveiki nekalti užkandžiai. Toli gražu.) Malonu save palepinti, tačiau reikia nepamesti galvos, kad lepinimas išties būtų šventė, o ne kasdienis ritualas.

tumblr_mhdggopprc1qemd37o1_1280

„But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.“

Panaši situacija ir su alkoholiu. Bokalas čia, bokalas ten, veltui švaistomi pinigai, energija, laikas, siurbiamos niekam nereikalingos kalorijos ir švaistoma nuotaika. Kad man būtų linksma ar būčiau drąsi, alkoholis tikrai nebūtinas, o jei be jo būnant su kažkuo yra nuobodu, reiškia, gal iš viso nereikėtų su tuo kažkuo būti. Nei cukraus, nei alkoholio neatsisakiau kategoriškai visiškai, nes nenoriu pulti į kraštutinumus, bet apribojus jų suvartojimą savijauta tikrai smarkiai pagerėjo. Tikiuosi, kad ir toliau pavyks sėkmingai gyventi tokiu rimtu.

Pradėjau vėliau keltis. (Visur rašo, kad reikėtų pradėt anksčiau, bet patikėkit, man tas ankstyvas kėlimasis nieko gero nedavė.) Pernai visą sezoną darbą pradėdavau 7:30 ir dažnai baigdavau gana vėlai. Supratau, kad toks laikas man visgi tikrai per ankstyvas, tad pažadėjau sau, kad nebesiplėšysiu, nes naudos tai neatneša jokios. Susidėliojau tvarkaraštį taip, kad dirbčiau anksčiausiai nuo 8:00 (vėliausiai – nuo 8:45). Gal ir neįtikėtina, bet net ir tas išloštas pusvalandis žiauriai gerai.

tumblr_nb2e2yaboo1ti4b2uo1_500

Visiškai nustojau rūkyti. Anksčiau parūkydavau savaitgaliais ar gerdama alkoholį, vasaromis įsigudrindavau rūkyti dar dažniau, o dabar nustojau visai. Susumavus visus prieš tai paminėtus pasikeitusius įpročius, bendrai savijauta tai atnešė tikrai daug naudos. Tikiuosi, kad užteks valios niekada daugiau taip ir nebepradėti, nes teigiamų aspektų šiame įprotyje nematau jokių.

Nepamirštu paskaitinėti Mark Mansono straipsnių. Žiauriai nemėgstu visokių motyvacinių puslapių, seminarų ir paskaitų, bet šitas vyrukas rašyti ir meistriškai dėstyti mintis tikrai moka. Jo įžvalgos dažniausiai puikiai suveikia kaip reality check‘as, priversdamos gerai iš naujo permąstyti savo užsistovėjusius įsitikinimus.

„When people criticize you or reject you, it likely has way more to do with them — their values, their priorities, their life situation — than it does with you. I hate to break it to you, but other people simply don’t think about you that much (after all, they’re too busy trying to believe everything is about them).”

Daviau sau žodį antrą kartą nebežiūrėti tų pačių serialų, nes ir taip yra milijonas neperžiūrėtų. Labai viliojančiai gali atrodyti mintis dar kartą prasukti visus serialo, kuris kažkada suėjo labai gerai, sezonus, bet reikalas tas, kad didelė tikimybė, jog antrą kartą žiūrint patirtis jau nebebus tokia džiuginanti ir laiką praleisit jau nebe taip gerai, kaip pirmąsyk ir, gali būti, įspūdį susigadinsit visai.

Nustojau viską atidėlioti. Tai, ką galima padaryti dabar, ir reikia padaryti darbai. Susikaupusios atsakomybės ilgainiui pradeda smaugti, o šitas smaugimo jausmas visai nėra malonus.

Paskutinė įžvalga pabaigai. Kai tau atrodo, kad dabar yra tavo laikas ir dabar tau sekasi neįtikėtinai gerai, būk labai atsargus. Kai manai, kad žinai kažką geriau už kitus, kad varai geriau už kitus, esi reikalingesnis, gražesnis, įdomesnis nei kiti, jokiu būdu neužmik ant laurų, nes vos akimirkai sumerkęs akis, netrukus prabudęs gali suprasti, kad kiti tuo tarpu nesnaudė ir smarkiai pasistūmėjo į priekį, o tu taip ir likai pakibęs ant praeities pergalių ir pasiekimų kalno, kuris greitai ir negrįžtamai grimzta į užmarštį. Laikas bėga neįtikėtinai greitai ir tą laiką kiekvienas mes renkamės išnaudoti kaip tinkami. Gali rinktis – gyventi visiškai, pusėtinai, ar tik truputį. Verčiau rinktis taip, kad kažkada ateity nebūtų apmaudu. Būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais. Ir ne poryt ar nuo sausio, o šiandien. Siek būti ne geresnis už kitus, o geresnis už save patį tokį, koks buvai anksčiau.

14581458_1159766984116941_6520040942407304134_n

11 Komentarai