Pirmyn į turinį

Žyma: Tūsofščikai

Apie lankomiausius (bet ne laukiamiausius) 2016-ųjų festivalius. Jūsų dėmesiui – Skardis 2016.

Yra toks festivalis, apie kurį žino ne kiekvienas, bet dalyvavęs yra tikrai ne vienas. Jam metų laikai, jūsų amžius, socialinė padėtis, lokacija ar kiti antraeiliai niuansai visai nerūpi. Pirmą kartą bloge publikuoju tekstą, kurį sukalėm kartu su bendraautorium, mano mūza. (Nežinau, koks čia vyriškos lyties atitikmuo tiktų, bet mano mūza yra male). Pristatome jums festą Skardis 2016 (su šaižiai karčiais besibaigiančio Skardis 2015 paskutiniais pasispardymais (Skardžio 2015 baigiamojo mėnesio 15 dienų paliekamos dalyvių valioje. Ačiū dalyvavusiems.))

Kas tai: Lankomiausias ir populiariausias festivalis Skardis. Vienintelis festas iš kurio sunkiai išvažiuosi, o emocijų užteks ilgam. Tai yra toji būsena, kuri jus apima po hedonistinių savaitgalio ir nebūtinai linksmybių ir vingrybių (nebūtinai turi būti linksma, kad atsidurtumėt Skardyje). Kuo būna linksmiau, tuo Skardis skardena garsiau. Tai tas festas, kur jau sekmadienį vakarop prasideda maždaug, stato visi palapines, o pirmadienį iš ryto main stage’e pasirodo full line up ir būna per daug garso ir per daug šviesų.

Apie line-up: 2016 metų Skardžio line up’ai dar neaiškūs – taip pat kaip dalyvių užmojai. Stengsimės prikviesti ir kuklių (trečiadienio rytai) ir turbo vau zviozdų (po nakties iš penktadienio į antradienį). Grupių ir atlikėjų repertuarai vėl varijuos tarp euforinių vienu-viskio-stiklu-per-daug šlagerių, salei plojant atsistojus ir melancholerinių noriu-mirt-vakar ritmenbliuzo nenaujienų.

Didelė tikimybė, kad non stopu gros Adele – Hello ir niekaip neišeis išjungt. Niekaip.

Apie palapinių miestelį: Palapinės dažniausiai pradedamos statyti sekmadienio pavakarę, bet tai nėra tiksli data – visi laukiami bet kada, bet kuriuo paros metu. Antradienį vemiant Submarino tualete ar penktadienį pamiršus (m)oralines normas Opiumo rūkomojo šešėliuose. Patartina pasiimti šiltų rūbų, nes Skardis žinomas kaip labai kratantis, mėtantis ir vėtantis festivalis. Taip pat naudinga iškart nuspręsti keliavietėje palapinėje sutiksite festivalio pradžią – vienvietė jau geltonioliktus metus muša rekordus. Prasidėjus pirmiems skardžio dalyvavimo požymiams palapinių miestelyje vieta – nemokamai.

Apie workshopus aka aktivijas: „Pergalvok praeitį”, „Susirūpink ateitim”, „Vos išvenk socialinės savižudybės”, „Valgyk kebabą verkdama(s) vienumoj” ir festivalio sold-out’as/populiariausias „Atsisakyk savo kreivų klystkelių amžiams, bet tik kol kas” (įskaičiuotos į abonemento kainą). Dar viena populiari veikla – „Moralinės pliūchos per veidą“. Veda profesionalai, reikėtų registruotis iš anksto.

Apie VIP zoną: VIP zona yra, bet ar jūs ten norite, verčiau gerai pagalvokite. Viskas ten slow motion ir giliau krenti. Seselės rūpinasi.

Kelios iš Skardyje 2015 nuskambėjusių liūdnai pagarsėjusių skardentojų frazių:

„Su gimtadieniu mane. Kind of liūdi šeima, artimieji ir antstoliai.“

„Skardis atbildėjo su trenksmu“.

„Krentu skardžiu“.

12394481_10208353410499737_2073570219_o

„Toks Skardis, kad nebeturiu, ką pridurti“.

Apie bilietus: Taip, bilietų nėra. Yra tik abonementai arba lifetime membership. Ir tie tik su pakvietimais. Beveik Rotary klubas tik, kad visiškai ne. Priimame VISA, MASTERCARD, MAESTRO ir banko pavedimus. Grynų ir taip nebeturėsit, remiantis Skardžio statistika. Abonementai brangs.

Apie rėmėjus: Skardis 2016 net neieškos rėmėjų. Rėmėjai ras patys.

Ko negalima įsinešti: Neleistinų daiktų sąrašas apsiriboja optimizmu kitiems festivalio dalyviams – griežtai draudžiama įnešti vilties kitiems žmonėms – festivalio tikslas yra ugdyti socialinę atsakomybę arba priešpriešybę jai savarankiškumo, arba „aš-pats” keliu.

Papildoma informacija: Festivalio prokurvatūra pasilieka teisę neįleisti basic bullshiterių, kurie imituoja asmenines problemas. Tam tikra „your-problems-must-be-this-tall” kartelė bus taikoma jums pranešus, kad ruošiatės dalyvauti festivalyje. Organizatoriai pasilieka teisę potencialiems dalyviams pasakyti, kad jie neverti festo ir gali eit lauk su savo basic problemom.

Beje, „skardis“ yra baisiai lankstus ir lengvai pasiduoda lingvistinėms vingrybėms. Drąsiai galima iš jo gimdyti tokias būsenas, kaip kad „Skardis skardena“; „Skardis skardena–>Skardiena–>Skardienos kebabas–>Skarmalas“; „Skardis–>Skylė–>Duobė“

Registruokitės bet kada atsibudus, atsidusus ir supratus, kad jau Skardis. Laukiami beveik visi!!! Daugiau info PM.

2 Komentarai

TEGYVUOJA SŪPYNĖS

Pradžiai šiek tiek istorijos.

2008m. Birželis, baigtas pirmas kursas, reikia švęsti, važiuojam mano nemirtinga boruže (mazda) į Rubikius. Ką turim? 4 palapines, 5 miegmaišius, neišmatuojamą kiekį Finlandijos, kokteilių plaktuvą, litrą mėtų sirupo <…> Ar turim milžinišką rožinį skėtį? Turim. Ar turim šokėjų kutus? Be abejo, turim.


Tais metais Sūpynėse per tris dienas iš viso apsilankė gal tik 700 žmonių. Tokios atmosferos, tokio reivo gyvenime dar nebuvau mačius. Dieve mano, Ben Klock`o mačius nebuvau. Draugei trūko kojos raiščiai, bet ji į tai dėmesį atkreipė tik po trijų dienų ir grįžo pirmadienį, nes, pasirodo, šimtaprocentinai funkcionuoti galima ir su šaka, bei atitinkamu kiekiu Jim Beam medikamentų. Vėliau grįžo kitas draugas, tą patį pirmadienį dar atsiradęs Šiauliuose (bet ne mieste, o kaimelyje), su išganingu užrašu ant nugaros „Mokytojas raito suka/Zuikiui puikiui penketuką“. Jo kuprinė grįžo pati, kiek vėliau.

2009m. Birželis, didžiulis draugų palapinių miestelis, švenčiam tarp samanų. Tais metais festivalis baigėsi, o mes dar likom („Vairuotojų yra trys – štai šitas, po medžiu, kitas – tai aš, bet šiandien jau išgėriau šešis sidro, trečio nerandam.“) („Darling, I saw you on the stage and then nobody saw you until now.“; „Tai kur tu dingaaaai?“ Aš neįsivaizduoju). Tais metais liepė išardyt sceną, bet viskas baigės gerai, sekmadienio popietę euforija pasiekė piką, mes likom, aš pamečiau mašiną, pirmadienio vakare vyko afteris mano sode, Demis Ruso grojo Love Is, per radiją siuntė linkėjimus, o, realiai paėmus, šventė užsibaigė tik per Jonines. Mama fotkėse kai kurių nepažino, gal ir nieko tokio.

2010m. Birželis, aš Austrijoj, klausausi, kaip žmonės rengiasi į Sūpynes ir jaučiu, kad tuoj tuoj, bus kapt kapt, krokodilo ašaros, nes noriu labiau nei į išleistuves.

2011m. Jau nuo gegužės visose ausyse skamba aidi Jay Haze – “I Wait for You“, “People are Still Having Sex“, Teeth – “Shawty“ ir visi kiti panašūs lobiai, pas mane atvažiuoja žmonės iš Berlyno ir mes vėl užkraunam boružę, kuri akimirką net palaižo asfaltą, bet, kažkokio stebuklo dėka vis tiek sugeba mus suvežioti į Pakretuonę. Aš dirbu info centre, manęs pažiūrėti ateina devyni vienetai draugų su vaišėmis, mes info centre šokam. Po festivalio pažįstamo pažįstama feisbuke postina – „Na ir įdomių nr. Sūpynėse susižvejojau, pvz.“Mahila – maža linksma blondinė“<…>“. Palapinė pastatoma penktadienį, sekmadienį atsimenama, kad dar ir tokia buvo. Groja Migloko ir Vaiperis, mes šokam, mus filmuoja, paskui mes šitaip va ir va kaip šokam dar mėnesį, tik pridengiam akis. Iš ganyklų paleidžiami visi balti arkliai, sekmadienio popietė baigiasi tuo, kad mūsų stovykloje 16 vyrų ir, nepatikėsi, visų vardai Sigiai. „Mahila and X became friends after together attending Sūpynės.“ Feisbukas žino viską.

2012m. – Po visko. „Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.“

2013m. Šiemet IR VĖL manęs klausia, ar verta varyt? Ar faina? Kas dar varo? Kas groja? Aš atsakau, kad iš mano negausaus feisbukinių draugų būrio varo šiai dienai 97, tai gal kaip nors („Realiai tai varo visi, išskyrus mamą su tete“); šiaip tai tegu groja nors ir šaukštais, galėsim pagrot, jei reikės, mes varom. Jei iš darbo neišleis, išeisim. Bilietus pirkom dar žiemą. Iš to pirmojo šimto.

Bėgioja šiurpuliukai per nugarą.

2 Komentarai

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais – milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

1 Komentaras

Naujai atrasti seni kliedesiai

Dariau apsivalymą mobiliake(t.y. tryniau senas žinutes) ir radau gausybę perlų, kurių dar nebuvau išmetusi į viešumą. Džyzes, pasiilgau savo bepročių.

Apie Velykas:
„-Tai kiek margučių suvalgei?
-Aš tau geriau nesakysiu, ką suvalgiau.“

Apie antrininkus:
„Genutė Žilienė, man regis, yra Jacksono pusseserė.“

Apie aistrą:
„Tiek dulkinaus, kad net blakstienas sopa.“

Apie įvaizdį:
„Jis atrodo kaip eigulys.“

Booty text #1:
„Trip aus. Kas. Kaip tu? Ateik“

Booty text #2:
„Ledų? Sexo? Manęs?“

Apie asmenines krizes:
„Šafranui krapo stadija.“

Pasiteiravimas #1:
„-Renesanso mergele, kaip saulėtas rytas?
-Mėselė, ne mergelė.“

Apie Panevėžį:
„-Mane stebi baisūs žmonės.
-Būsiu už 2min. Saugok save.
-Man atrodo, netoliese gal koks baisių žmonių sąskrydis.
-Norfos festas 2012.
-Afteris po vakar Placo.“

Apie nuotaiką:
„Aš tj styginio kvarteto apsupty. Žiauriai prabangu, akys raibsta, bet geriu kaip iš pnv.“

Apie socialines situacijas:
„Aš viena repo tūse Studio9. Dar nemokėjau už gėrimus. Būnu.“

Apie moralkes:
„Prostitutė.
A.
Š.“

Apie buvimą:
„-Tu mieste?
-Labai.“

Apie festivalius:
„Aš vakar užmigau prie pagrindinio steidžo. Prie main. Kur belekaip tranko. Ėjimo eigoje.“

Apie festivalius #2:
„Krč man ant kaktos yra lygiai 12 uodo įkandimų, su kokiais rūbais nuvažiavau, su tokiais ir grįžau. Išbandėm visus įmanomus svaigalus. Dabar varau į miestą. Gal kažką.“

Apie žemumas:
„Naujausiais duomenimis aš vakar sisiojau stotelėje. Apie 9val. Kai žmonės jau judėjo į turgų.“

Apie šaltį:
„Man tiek šalta ir aš tiek kalatojuosi, kad net sidras iš stakano pilstosi.“

Apie keliones:
„Aš strigęs Ukrainoj antra para. Visiška bibienė. Verkiu, geriu, verkiu, geriu.“

Apie meilę:
„-Kur tu mane jamsi?
-Ant stalo, po stalu.“

Apie toleranciją:
„Bl, nemoki pist, nereikia lįst, pranai“

Apie prioritetus:
„-Norėčiau pranešti, kad susižadėjau.
-Dieve, marija, ką rengtis!!!“

Apie sveikatą:
„-Tai kas tau yra?
-Ūminis ragas.“

Jau atėjo ir ta stadija, kai užsirašinėju perlus, pareikštus ir anglų kalba, tik dažnai reikėtų žinoti visą konstekstą, kad susiorientuoti, kame bajeris.
Visgi, mano, kaip anglistės, stipriausias pareiškimas šį mėnesį:
„-Let‘s go to hot springs!
-Do we have to put our bodies into the water or are we supposed to look at them?“

Labanakt, vaikučiai, arba, labas rytas, Lietuva.

Palikite komentarą

Vakarėliai tęsiasi

Tūsofščikas ir Kanadoj tūsofščikas, ir nieko čia nepadarysi. Keičias šalys, veidai, laisvalaikis, bet prigimties nepakeisi – jei esi velnias, velniu, turbūt ir liksi, kad ir kiek tau angelo sparnus lipdytų, jie atsiklijuos.

Džiaugiuosi ta sau padovanota laime, kad susitaikiau su tuo, kas esu ir įsimylėjau tą asmenybę dar labiau nei bet kada.

Miau.*

Gyvenimas veža, važiuojam!

Palikite komentarą