Pirmyn į turinį

Žyma: Sveikata

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Įspėjimas, ILGAS SKAITINYS

Yra tokia Nick Hornby knyga „Kaip būti geru žmogumi“ („How To Be Good“). Vargas tiems, kurie nusipirko ją, pamanę, kad tai – koks savipagalbos vadovėlis, kurį perskaitęs sužinosi, kaip iš tiesų būti geresniu. Romanas, beje, visai fainas. Su šiuo straipsniu visgi taip nebus. Išties pamėginsiu išdėstyti keletą principų, kurie gali suveikti, siekiant priartėti prie visų tos nuolat ieškomos laimės ir gerovės.

Tik noriu pabrėžti, kad visa tai, ką čia aprašysiu, yra visiškai subjektyvu, pakankamai asmeniška, o kai kas nepagrįsta jokiais mokslais, gal net jiems prieštarauja. Kad ir kaip ten būtų, man tie dalykai veikia. Gal veiks ir jums.

Tiesa, apie juos susimąsčiau tada, kai į mane kreipėsi vienas žmogus, kurį neblogai pažįstu, tačiau jis nėra labai artimas draugas. Jo žinutė buvo maždaug tokia: „Labas, mieloji. Žinok labai blogai man. Nemielas gyvenimas, atrodo nebegaliu, neįdomu, nėr laimės. Kreipiuosi į tave, nes kažkodėl numanau, kad gal galėtum man kažką patarti“. Tada mes pradėjom kalbėtis ir supratau, kad labai aiškiai išsigrynina tai, apie ką čia ir rašysiu. (Kai kas gali būti šiek tiek panašu į prieš tai publikuotus įrašus apie tai, kaip pagerinau savo gyvenimo kokybę ir kokius pasižadėjimus sau duodu. Bet tikrai ne viskas ir ne taip detaliai.)

Be to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, sulaukiau nemažai įvairių žinučių su klausimais, kaip man pavyko tą liūdnumą išvyt lauk. Dovanokite, jei kam neatrašiau išsamiai, turbūt suprantate, kad skirti pakankamai daug dėmesio kiekvienam nelabai fiziškai įmanoma. Tad tikiuosi, kad šitas checklistas bus geriausias atsakymas, kokį galiu jums pateikti. Įspėju, tekstas bus ilgas, nes noriu viską aprašyti kuo išsamiau ir tiksliau bei su pavyzdžiais. Kalbėdama naudosiu liepiamąją nuosaką, bet tonas turėtų būti vertinamas kaip draugiškas patariamasis. Nesuklyskit, nebus čia pasakojimų apie religinį nušvitimą, šamanizmą ar kažką panašaus. Tik grynų gryniausi, gal net kiek nuobodūs, praktiniai dalykai.

Tai kaip gi pagerinti tą savo gyvenimą?

Sveikata

Gal nustebsite, bet visų pirma aš apie tą elementariąją fizinę sveikatą. Gerai pagalvokite, ar jaučiatės sveiki. Jei ne, aiškiai įvardinkite sau negalavimus, kuriais skundžiatės ir dar šiandien užsiregistruokite pas šeimos gydytoją. Šie dažniausiai būna gana geranoriški ir, jei padėti negali patys, nusiunčia jus pas kito lygio specialistus, kurie gali nuodugniau išnagrinėti jūsų problemą. Pati žiauriai ilgai kankinausi negalėdama normaliai kvėpuoti, bet to priežasčių, pati nežinau kodėl, tiesiog labai ilgai nesiaiškinau. Kai paklausiau savęs, kodėl atidėlioju šį reikalą, atsakyti negalėjau ir supratau, kad pakaks. Po to gana greitai sekė išsamūs tyrimai, nosies pertvaros operacija ir, gal ir ne patys puikiausi galutiniai jos rezultatai (šiek tiek pagerėjo, bet ne ypač smarkiai). Bet vis tiek jaučiuosi kur kas geriau, nes, užuot stūmusi problemą šalin, susipažinau su ja ir ėmiausi jos sprendimo. Nežinia kelia baimę, žinojimas suteikia saugumą.

Jei visgi jaučiatės sveikut sveikutėliai, vis tiek reguliariai tikrinkitės, ar jūsų kūne netūno koks nebylus bjaurus dalykas, apie save tiesiogiai nesignalizuojantis.

Pasitarkite su gydytoju ir pradėkite gerti jums tinkančius vitaminus. Geriausia, prieš tai atlikę kraujo tyrimus. Man, kaip ir dažnam lietuvaičiui, dažnai trūksta vitamino D. Yra tokia ampulė, kuri kažkokiu ten man sunkiai suprantamu būdu vieną kartą ją išgėrus suteikia organizmui vitamino D normą 3-4 mėnesiams į priekį (kainuoja gal 12eu). Karts nuo karto ją išgeriu. Taip pat, paaiškėjo, kad mano organizmui trūksta seleno, todėl taip pat jo gaunu vitaminų pavidalu. Taigi, išsiaiškinkite, kokios medžiagos galėtų padėti jūsų organizmui funkcionuoti maksimaliu pajėgumu.

Šitas bus toks gana aiškus ir savaime suprantamas, bet still. Sako, kad didžiąją dalį vitaminų vis tiek geriausia gauti iš maisto, todėl valgykite daugiau žuvies, daržovių, vaisių, uogų ir riešutų. Pati bandau suvartoti kuo mažiau miltinių patiekalų (o anksčiau bandelės su džemu būdavo mano mealas pertraukų metu), aliejuje keptų dalykų, o taip pat prieš kiekvieną valgymą pagalvoti apie jo vertę. (Beje, paskutinį vasaros mėnesį smarkiai atleidau vadeles ir dažniau nei reikėtų ėdžiau šlamštą, keletą kartų gėriau alų ir visiškai išsibalansavau. Vasara baigėsi, gana bardako). Tarkim vietoj bulvių garnyro paprašau, kad man įdėtų daugiau daržovių, vietoj paprastų makaronų perku pilno grūdo, vietoj riebiausios grietinės perku liesesnę ir taip toliau. Vengiu saldintų pieno gaminių ir kitų slaptų cukraus bombų.

Bent jau man tai labai svarbu ir dėl to, kad esu linkusi pilnėti, todėl dailesnės kūno linijos siejasi su laime. Tačiau, jei jūsų medžiagų apykaita super greita ir dėl svorio nesukat sau galvos, vertingesnį maistą verta rinktis dėl to, kad išvengtumėte apsunkimo jausmo, būtumėte darbingesni ir energingesni, užkirstumėt kelią ateities sveikatos problemoms.

Bet kokiu atveju, labai svarbu neužsihardkorinti ir visgi džiaugtis tuo maistu, kurį labai mėgstate. Net jei jis ir nėra sveikas. Tarkim aš žiauriai mėgstu visą nesąmonių paletę: lietuviškus patiekalus (cepelinai yra meilė), kebabus, makdonaldą ir įvairų panašų šlamštmaistį. Nu žiauriai mėgstu ir viskas. Todėl visiškai su jais neatsisveikinau ir kartais jų pavalgau. Bet, jei tik įmanoma, stengiuosi minimalizuoti žalą ir, tarkim, tokį maistą valgau pirmoje dienos pusėje. Arba valgau mažiausią įmanomą porciją. Ir t.t. ir pan. Gali atrodyti, kad meluoju, nes kartais vis paskelbiu apie savo maistinius iškrypimus, bet nepamirškit, kad žmonės paprastai garsiai skalambija apie tai, kas jiems nėra įprasta. Svarbiausia, kad tie nukrypimai būtų išimtis, o ne kasdienybė.

Pagalvokite, ar savęs neskriaudžiate vartodami įvairius svaigalus, kurie dažnai tiesiog yra baisūs depresantai, laimę atnešantys trumpam ir vėliau ją be gailesčio nuvagiantys iš kitos dienos. Turiu pripažinti, kad po beveik pusmetį trukusios visiškos blaivybės, vasarą išklydau iš doros kelio, tačiau žinau, kaip į jį grįžti ir ketinu vėl tai daryti. Bet kokiu atveju, beveik pusmečiui visiškai atsisakiusi alkoholio geriau pamačiau, kaip jis mane veikia, vargina, kiek jėgų bei pinigų atima ir kaip neprotingai kadais atrodžiau haipindama lėbavimą. Taip pat, net ir vėl jo pavartojant, pasikeitė kiekiai ir aplinkybės. Patikėkite, mes tikrai galime būti laimingi neplakdami savęs žalingais svaigalų kiekiais. Jei jums išeina jais džiaugtis su saiku, sveikinu, tačiau jei jų suvartojimo lygis labiau kankinantis negu saikingai papildantis, laimė irgi eina velniop.

Meskit rūkyti. Rūkymas yra absoliutus absurdas, šlykštalas ir nesąmonė. Tai yra viena debiliškiausių žmonijos pasijų, su kuria, laimė, tvarkomasi vis geriau. Juk net ir rūkantys žmonės jums pritars, kad rūkyti yra ne kažką, o metę rūkyti papasakos, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Daugiau jėgų, mažiau smarvės, tirtėjimo lauke prie minusinės temperatūros ir rūkymo erdvių paieškų. Žinau, kad sunku, žinau. National Geographic išsamiai aprašė kaip veikia priklausomybė ir patvirtino, kad teigti, jog tai – valios trūkumas, o ne liga, ne visai teisinga. Nieko neturiu prieš rūkančiuosius, turiu daug prieš patį rūkymą, kad ir koks žavus jis atrodytų Kate Moss jaunystės fotosesijose.

Gerkit vandenį. Jei jums neįprasta tai daryti, įpratinkite save. Jei jums neskanu, įsimeskit kokią citriną, uogą ar agurką. Oda bei virškinimo sistema jums padėkos. O kai šitiems gerai, tai ir jaučiatės geriau. Kadangi mano skrandis jautrus, iš viso stengiuosi vengti visų gazuotų, ypač saldžių gėrimų (esu rašiusi, kad mėgstu Fantą, bet mėgti nereiškia ja piktnaudžiauti).

Apie cukraus pinkles daug nekalbėsiu, geriau tiesiog pasižiūrėkit filmą Fed Up ir automatiškai nebesinorės jo tiek daug ėst. Be to, atsisakius cukraus, atsiranda vietos ir fantazijos vertingesniems užkandžiams.

Išsimiegokit. Amžinai liūdžiu dėl to, kad tiek daug savo laiko tenka praleisti miegant, kai būtų galima jį išnaudoti visokiausioms įdomioms veiklos. Bet oh well. Nuolatinis nedamiegojimas vagia džiaugsmą ir jėgas bei kelia irzulį. Bet jūs ir taip tai žinote. New York Times rašo, kad poros, kuriose bent vienas partneris gauna užtektinai miego, kur kas rečiau ir, jei jau tai daro, konstruktyviau ginčijasi.

Daugybė žmonių mėgsta sportuoti. Aš nemėgstu. Norėčiau mėgt, bet nu nemėgstu. Kiek kartų bandžiau, vis tiek kažkada galiausiai pasiduodavau. (Rekordas – pusantrų metų pilateso ir jogos 2-3 kartus per savaitę. Tada labai patiko, ilgainiui tiesiog kažkur pradingo noras eiti į sporto salę). Tačiau puikiai suprantu, koks naudingas gali būti sportas. Bet aptingt ir sustingt negalima, todėl dabar vienintelis mano sportas yra vaikščiojimas visur pėstute. Nu žiauriai geras dalykas. Gal ir atrodo, kad atima daug laiko, bet užtat nepraleidžiu to laiko sporto klube. Apie vaikščiojimą išsamiau jau rašiau čia.

Ryte prauskitės arba bent jau baikite prausimąsi šaltu vandeniu. Kai organizmas iš pat ryto patiria stresą ir galvoja, kad mirtinai sušals, bet nesušąla, kiti stresai dienos eigoje vėliau jau būna lengvesni. Vis dar neištveriu po visiškai lediniu, bet treniruojuosi. Tai, aišku, dar ir padeda lengviau atsibusti.

Kultūra

Klausykitės muzikos. Man muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kai pradedu jai skirti mažiau dėmesio, krenta ir laimės lygis. Klausau baisiai įvairių dalykų, bet neabejotinai laiminga, teigiama ir jausminga muzika (bet nebūtinai tiesiogiai išreikštai linksma), nuo kurios galite pradėti yra Jamie xx, Bonobo, Bon Iver, Thievery Corporation. Vietoj chaotiškų radijo tarškalynių renkuosi LRT Opus, M1+ arba KEXP radio.

Skaitykite knygas. Ne žurnalus ar FB feed‘ą (kad ir kaip paradoksaliai šitas skambėtų iš žmogaus, kuris tiek reiškiasi tame FB). Jei jau pamiršote, kokį džiaugsmą kelia literatūra, iš pradžių gali tekti prisiversti tai daryti, bet vėliau susiformuoja įprotis ir jau pasidaro gėda užuot pasinėrus į knygą tą brangų laiką gaišt refreshinant internetinį naujienų srautą ir apžiūrinėjant dešimt metų nematyto klasioko naują automobilį.

Apskritai, muzika, literatūra, teatras, kinas ir visas kitas menas yra tam tikra poilsio, bet tuo pačiu ir mokymosi bei akiračio plėtimo forma. O mokydamiesi mes daromės laimingesni.

Tvarka

Kad ir kokie nuostabūs būtų prieš tai paminėti dalykai, negalima nuginčyti, jog daugiau ar mažiau laiko vis tiek praleidžiate feisbuke. Tai bent darykite tai taip, kad jus pasiektų kuo kokybiškesnė informacija. Susitvarkykite savo naujienų srautą. Haidinkit reklamą, tuštybių mugę, drabstymąsi purvais, toksiškus žmones. Sekite išmintingus, sąmojingus, kažkaip jus praturtinti galinčius veikėjus. Jau kurį laiką tikslingai haidinu įvairią menkavertę informaciją, labai retai skaitau bet kokius naujienų portalus. Neseniai atsiverčiau anksčiau savo taip mėgtus „Žmones“ ir pasidarė šiek tiek sprangu gerklėje, nes nu tiesiog atpratau nuo tokios vertybių sistemos, kuri ten dažnai spinduliuojama, nors kaip leidinys šis žurnalas sudėtas išties išmoningai. Aišku, kaip ir su maistu, nereikia persistengti ir nueiti į kraštutinius rimtumus. Labai svarbu nepamiršti juoktis, tačiau ne ką mažiau svarbu prižiūrėti savo humoro kokybę.

Unsubscribinkit visus varginančius reklaminius emailus, pranešimus ir žinutes. Pati naudojuosi dviem e-mail adresais. Vienas – rimtas, darbinis, kitas – blogo reikalams ir visiems kitiems nerimtiems dalykams. Todėl, jei ir gaunu kažkokią reklamą (kartais grynai dėl to, kad būčiau up-to-date su skrydžių ar koncertų pasiūlymais), ji nesimaišo su svarbiais dalykais, į kuriuos dėmesį atkreipti reikia pirmiausia. Išsijunkit įkyrius garsus, push notificationus ir atsisiųskit ad block‘ą. Daugiau švaros internetinėje erdvėje – daugiau tvarkos galvoje.

Kritiška akimi apžiūrėkit namus ir pagalvokit, ar visko, ką turite, jums reikia ir ar viskas atlieka kažkokią funkciją. Labai nemėgstu apsikrauti šlamštu, išsitreniravau save neprisirišti prie erdvę užgriozdinančių daiktų ir karts nuo karto pramėtyti tai, kas nebereikalinga. Būna, kad kadaise fainas daiktas (drabužis, paveikslas, bet kas) tiesiog ima ir nusibosta, tuomet ateina laikas jį perkelt kažkur kitur. Gal tam, kam jis gali būti naudingas, o gal tiesiog į šiukšlių dėžę. Kaip ir su virtualiu pasauliu, daugiau švaros namuose – daugiau tvarkos galvoje.

Kažko nusikračius, galima atrasti vietos vienam kitam daiktui, kuris, kad ir atlikdamas tik estetinę funkciją, kels jums nuotaiką. Nauji akinių rėmeliai ar nauja skrybėlė (šitie labai gerai suveikia, nes kokybiški ir stilingi jie gali tapti viso įvaizdžio ašimi ir jus džiuginti labai ilgai), naujas paveikslas ar kilimas ar bet kokia kita įvaizdžio ar interjero detalė – pagal poreikius ir skonį – gali rimtai pakelti nuotaiką visai ilgam.

Nuoseklus problemų sprendimas

Tam žmogui, kuris į mane kreipėsi, patariau atsisėsti ir visiškai nuoširdžiai, nesigėdijant sau atsakyti, kas būtent jo gyvenime jam trukdo, erzina, netenkina ir trukdo būti laimingu. Įvardijus skaudulius, kitas žingsnis yra gerai pagalvoti, kaip galima juos įveikti. O tada vieną po kito, kaip tas piktžoles darže – raut, raut, raut. Sudylinus su kiekviena, net ir smulkiausia našta, nu tikrai pasidaro geriau gyvent. Pradėkit nuo smulkių, kasdienybėje bugginančių problemų. Iš patirties žinau, kad žmonės gali priprasti prie labai daug ko. Varvantis čiaupas, išplyšusi vidinė palto kišenės dalis, leidžiantis virdulys, laginantis telefonas (nes nu liko 5mb laisvos vietos),  nusibaigę automobilio valytuvai ir dar milijonas visko yra tai, su kuo galima susigyventi. Tačiau vieną po kito pašalinus visus šiuos nepatogumus viskas pasidaro sklandžiau ir paprasčiau.

O tada jau imkitės sudėtingesnių reikalų tvarkymo. Taip pat labai gera mintis yra įvardinti norus bei dalykus, kurie, jūsų nuomone, galėtų padėti jūsų gyvenimo kokybei. O vėliau – kaip juos pasiekti. Na tarkim, turit seną svajonę nuvykti į Aziją. Užuot dūsavę, kad tai – misija neįmanoma, užsirašot šitą norą ir galvojat, kaip būtų galima to pasiekti. Vykti atostogaut pinigų nėra, bet gal yra galimybių vykti savanoriaut? Gerai, tuomet kitas žingsnis – ieškoti programų, kaip tai padaryti. Norit naujo darbo? Gerai, tuomet pagalvojat, kokio. Tada pasirašot rimtą CV, skaitinėjat darbo skelbimus, pranešat pažįstamiems, kad informuotų jus, jei išgirs kažką jums naudingo. Dakniso gyvenimas Fabijoniškėse? Skaitot skelbimus kambariokų paieškų grupėse, parašot draugams, svarstot, kaip galėtumėte pakeisti įgrisusią padėtį.

(Beje, pastebėjau, kad nuoširdus kreipimasis į draugus (arba kad ir visai nepažįstamus žmones forume) yra nerealiai geras būdas pradėti keisti situaciją, nes jie paprastai jums pateikia tiek idėjų, kad problema nė nebeatrodo tokia rimtai, kaip iš pradžių. Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.)

Patikėkit manimi, įgyvendinti patobulinus savo gyvenime gali būti kur kas paprasčiau negu jums atrodo, bet bėda ta, kad sunkiausias tas pats pirmas žingsnis. O vėliau, kai jau pradedi, viskas tiesiog ima ir dėliojasi, nes gyvenimas tiesiog taip veikia.

Be to, esu visiškai įsitikinusi, kad gyvenimas be problemų yra neįmanomas, o jei ir galimas, tai žiauriai nuobodus. Kad ir kaip gerai gyventumėme, visada iškyla reikalų, kuriuos turime išspręsti. Toji nuolatinė nepatogumo būsena ir yra tai, kas veda mus ir visą pasaulį į priekį. Reikia tai suprasti ir priimti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Psichologas

Jei nuoširdžiai dedate pastangas, kad gyventumėte geriau, bet laimės vis tiek nė pro vieną debesį nematyt arba tie jos spinduliai labai reti, gali būti, kad problema yra gilesnė ir atėjo metas pasikalbėti su specialistu. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad apsilankyti pas psichologą buvo vienas geriausių jo sprendimų ever. Tai yra absoliučiai normalus išmintingo žmogaus ėjimas, kurio tikrai neturėtų būti gėdijamasi ar juolab siejama kažkuo bloga. Jei visgi nejauku, juk neprivalote apie tai niekam nepasakoti. Tiesa, žinokite, kad ir kainuoja tai ne taip jau smarkiai daug (jei lankysitės valstybinėje poliklinikoje, man regis, iš pradžių – iš viso nemokamai, nesu tikra dėl specialistų kompetencijos, bet bent jau kitose srityse tikrai daug gerų gydytojų, todėl manau, kad tokių turėtų būti ir šioje srityje), ypač suvokus, kokia vertinga investicija į save ir savo laimę gali tapti toks sprendimas. O jei jau labai labai nedrąsu, pradžiai susipažinkite su kokybiška psichologine literatūra, kuri galbūt padės patikėti, kad savęs analizė yra visiškai normalus kelias į savęs pažinimą ir tobulėjimą. Ir tuo pačiu laimę.

Ir svarbiausia. Nesitikėkite, kad kas nors ateis ir jus išgelbės. Liaukitės karštligiškai bei desperatiškai ieškoti meilės ir tikėtis, kad ji ims ir viską sutvarkys. Kur kas geriau susitvarkyti su savimi ir tada visa kita ateis iš paskos.

Na ir pabaigai. Nepamirškite, kad, jei ir jaučiatės (kol kas) nelaimingi, jūs ne vieni tokie. Kaip parodė po liūdnojo straipsnio mane užplūdusios žinutės,visi mes kovojam savo karus, tik kiekvienas kitaip. Ir, be jokios abejonės, reiktų nepamiršti, kad tų etapų gyvenime būna visokių, ir gerų, ir blogų, bet pasibaigus skaudiesiems vėliau paaiškėja, kad jie buvo ne šiaip sau ir atliko savo funkciją tam, kad geriau būtų vėliau.

Sėkmės.

P. S. Jei turite idėjų, kaip papildyti šitą sąrašą, nesidrovėkite ir dalinkitės jomis komentaruose, visiems bus į naudą.

15 Komentarai

Nosies pertvaros operacija: išsamiai aprašyta asmeninė patirtis ir rekomendacijos

DĖMESIO, šis įrašas nebus labai estetiškas, linksmas ar romantiškas. Gali būti, kad jis jums bus visiškai neįdomus. (Vietomis jis gali būti netgi šlykštokas, bet nu realybė yra realybė). Kai pradėjote mane skaityti, turbūt daugiausia rašiau apie nerūpestingą gyvenimą Vilniuje, vakarėlius ir naktinėjimo žavesį, tačiau aš buvau ir esu ne tik tai. Aš ir į darbą einu, ir, būna, nelabai įdomiai gyvenu, o būna, kad ir sergu. (Įdomi statistika – dieną, kai pasirodė postas apie operaciją FB puslapyje unlike paspaudė rekordinis žmonių skaičius).

Taigi.

Sausio 5 d. man buvo atlikta nosies pertvaros operacija ir sumažintos nosies kriauklės (kad ir kas tai bebūtų). Dvejojau, ar iš viso apie tokį gana asmenišką dalyką skelbti bloge, o rašyti atskiro įrašo tikrai neketinau. BET. Atsibudusi po narkozės buvau tokia guvi ir energinga, kad visgi pasidalinau įspūdžiais FB puslapyje. Na ir ką, visai netikėtai mane užplūdo asmeninės žinutės su klausimais apie šią operaciją.

Taigi nutariau kaip įmanoma detaliau aprašyti savo patirtį, nes tikiu, kad informacija, kurią pateiksiu, gali būti naudinga ne vienam. O net jei ir padėsiu vos keliems žmonėms, still worth it. (Beje, internete galima rasti kažkokios moters pasakojimą, kuriame ji detaliai aprašo, kaip visas šis reikalas vyko, kai nosies pertvarą operavo jos vyrui. Mano patirtis, manau, smarkiai skiriasi. Be to, pasakosiu pati, o ne žmogus, buvęs šalia.)

Priešistorė

Kiek save atsimenu, visur ir visada su savimi nešiodavausi nosinaičių pakelį. Kamuodavo amžina sloga. Tik tokia keistoka – snarglys nebėga, bet vis atrodo, kad nosis užsikišusi ir vis trūksta oro. Ir čiaudėdavau (nežinau, ar ir toliau čiaudėsiu, nosis vis dar gyja) aš žiauriai daug. Netgi maniau, kad esu alergiška kavai, nes čiaudėdavau dažniausiai po to, kai jos išgerdavau. Tačiau alergijos testas buvo neigiamas, tad šią versiją teko atmesti.

Problema lyg ir nebuvo baisiai didelė, bet mane nuoširdžiai užkniso. Man gėda, kad nuolat snargliuojuos, man gėda, kad kalbėdamasi su žmonėmis pučiu nosį (nes kitaip tiesiog negaliu), valgydama aš visada turiu stabtelėti ir dar kartą ją išsipūsti, nes man natūraliai arba trūksta oro arba viskas varva. Nosis vizualiai atrodo tiesi, jokios kuprelės ar kažko tokio nėra. (Tad, jei jums operuojant atliks ir vizualinę korekciją, gali būti, kad viskas vyks kitaip).

Tiesą sakant, net nemaniau, kad kažkas čia ne taip, kol manęs apie tai nepradėjo klausti aplinkiniai. Nu tipo, tai kas tau yra, kodėl tu visada su nosinaitėm. Aš nežinojau, ką atsakyt. Ir tada kažkaip pagalvojau, kad turbūt ne visi žmonės ryte atsikėlę valydamiesi dantis turi normaliai pasikamuot, kad atsikimštų nosis ir pradėtų veikt gerklė. Tada nuėjau pas šeimos daktarę. Ji man davė siuntimą pas LOR daktarą ir aš be jokių rekomendacijų tiesiog užsiregistravau pas pirmą pasitaikiusią daktarę Antakalnio poliklinikoje (E. Gruodienę). Ji apžiūrėjo nosį, pasakė, kad gal būtų neblogai ateityje pasidaryti nosies rentgeno nuotrauką, bet jai siuntimo nedavė ir prirašė krūvą lašiukų purškaliukų. (Pasakė, kad šiukštu nenaudočiau Otrivin ir panašių purškalų bei nesinaudočiau mėtinėmis nosinaitėmis.)

Gal ir negražu taip sakyti, bet man labai nepatiko toji daktarė, nes buvo nemandagi ir grubi, todėl kažkaip nuoširdžiai nenorėjau aklai sekti jos nurodymais. (Beje, daktarė yra ganėtinai solidaus amžiaus, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie automatiškai nurašo kitus dėl jų jauno ar seno amžiaus. Kad ir kiek metų jai būtų, ji tiesiog buvo nemaloni.) Nepatiko man ir tai, kad siuntimo rentgenui taip ir negavau. Nepirkau jokių vaistų, nes pagalvojau, kad jei jau kreiva toji nosis, purkšk nepurškęs, nepadės.

Tuomet grįžau pas savo šeimos daktarę ir tiesiog paprašiau, kad mane nusiųstų pasidaryti nosies rentgeną. Šeimos daktarė pasakė, kad, jei pertvara kreiva, nuotrauką nusipirkčiau, kad turėčiau ateičiai. Antakalnio poliklinikoje padarė nuotrauką ir pranešė: „Na, naujienos nelabai geros, pertvara kreiva.“

O tada sekė linksmoji dalis – pastangos nusipirkti nuotrauką. Pasakiau, kad norėčiau ją gauti, o kažkokio ten archyvo vedėja man sako „Nu kam jums, jei nesidarot operacijos. Nueikit pas LORą, pasižiūrės vėl, jei sugalvosit operuotis tai ir nusipirksit. Man jūsų pinigų gaila.“ (Beje, ant kabineto parašyta, kad tas slaptas archyvas dirba kažkokiu kosminiu laiku, jei neklystu – tik antradieniais, tik 16-18val., bet man kažkaip pavyko pagauti archyvo vedėją). Kai paaiškinau, kad man sumokėti tuos 5eu už tą nuotrauką bus kur kas paprasčiau negu vaikštinėti pirmyn atgal pas daktarus ir po rentgenus, šiaip ne taip nuotrauką išsikovojau.

Grįžau pas savo šeimos daktarę, kuri man davė siuntimą pas LOR ir rekomendavo daktarą G. Strazdą, kuris dirba Kardiolitoje bei Lazdynų ligoninėje. Pastarojoje jis konsultuoja nemokamai, todėl pasiskambinau ir užsiregistravau konsultacijai. (Laukti teko apie tris savaites). Konsultacija vyko spalio 22d. Daktaras pasirodė labai malonus ir keliantis pasitikėjimą. Vos pažvelgęs į nuotrauką ir trumpai apžiūrėjęs nosį tiesiai šviesiai paklausė: „Tai rašyt į eilę?“ (suprask, laukia nosies pertvaros operacija). Sakau rašyt.

(Jau prieš apžiūrą buvau nusprendusi, kad jei siūlys operuotis, sutiksiu. Kai man buvo 15 m. man išoperavo tonziles (anginą). Iki tos operacijos nuolat sirgdavau angina ir žiauriai kankindavausi, o po jos bet koks peršalimas atrodo smulkmena. Tad anginos operacija buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime, smarkiai palengvinusių reikalus. Atsižvelgdama į šią gerąją patirtį pasakiau sau, kad ir nosies operacija gali situaciją palenkti į gerąją pusę. Tiesa, nežinau, ar mąstau teisingai, ar nusišneku, bet kažkaip tikiuosi, kad, jei po operacijos smegenys gaus daugiau deguonies, jos geriau veiks. Žiauriai laukiu šito :D)

Norėjau, kad mano nosies pertvaros operacija vyktų sausio pradžioje, nes tada turiu mažiausiai darbų, o daktaras kaip tik ir pasakė, kad vietos būtų tik po Naujųjų, kas man puikiai tiko.

Taigi, į ligoninę turėjau atvykti sausio 4 d., operacija buvo suplanuota sausio 5 d.

Prieš atvykdama 10-12 d. iki operacijos turėjau atlikti bendruosius kraujo bei šlapimo tyrimus, pasidaryti kardiogramą ir plaučių nuotrauką (pastarąją buvau dariusis pavasarį, tad jos aprašas galioja metus, kartoti nereikėjo). Šeimos daktarė turėjo parašyti naują siuntimą operacijai. Ji man suruošė visą bylą su visa reikalinga informacija, su kuria ir atvykau į Lazdynų ligoninę.

(Kadangi būčiau buvusi laiminga, jei kas būtų detaliai papasakojęs, kaip vyksta net ir pati gulimosi į ligoninę procedūra, viską apibūdinsiu išsamiai.)

Pirmoji diena (sausio 4 d.)

Su visais daiktais ir paltuku 8:30 ryto atėjau į Lazdynų ligoninės planinės pagalbos skyriaus registratūrą. Aparate galimi du pasirinkimai – Konsultacija ir Hospitalizacija. Pasirinkau Hospitalizaciją. Atsisėdau ir laukiau, kol pasirodys mano numeriukas. Po pusvalandžio sulaukiau. Tada turėjau pateikti turimą bylą bei asmens dokumentą (turėjau pasą). Pasirašiau dokumentus, kad sutinku su viskuo, kas vyks toliau ir savu noru guluosi į ligoninę bei pateikiau mamos, kuriai reikėtų skambinti skubiu atveju, telefono numerį.

Administratorė nusiuntė mane į kabinetą pas seselę. Ten manęs paklausė ūgio, svorio, ar esu kam nors alergiška ir dar kelių dalykų. Tada pasakė, kad galiu keliauti į septintą aukštą, kuriame ir yra LOR skyrius.

Atėjus ten prisistačiau seselei poste. Ji mane atvedė į palatą, kurioje dar nieko nebuvo. Išsirinkau lovą ir pamažu įsikūriau. (Lauko drabužius ir batus pasidėjau sieninėje spintoje).  Pirmąją dieną mane daktarai apžiūrėjo du kartus. Iš pradžių apžiūrėjo tądien budėjusi daktarė A. Jurčiukonienė. Vėliau tokią pat apžiūrą atliko ir, kaip suprantu, rezidentas. Buvo truputį juokinga, nes akivaizdu, kad jam buvo kur kas baisiau nei man ir apžiūrėdamas nosį jis truputį drebėjo ir man ją užgavo. Bet bendrai ta situacija buvo labiau juokinga (man, ne jam) negu bloga.

Daktarė pasakė, kad galiu pasirinkti, kokie tamponai bus naudojami operacijos metu. Galimi variantai – paprasti ligoninės turimi tamponai (kaip suprantu, bintiniai) arba modernesni silikoniniai tamponai, kurių pageidaudama turėčiau sumokėti papildomus 16,44eu. Sakė, kad pastaruosius traukiant patiriamas mažesnis diskomfortas, tad nutariau juos įsigyti. Man davė informacinį lapelį, su kuriuo nuėjau į kasą ir susimokėjau.

Man pasakė, kad dar neaišku, kuris daktaras mane operuos. Šiaip nustebau, nes buvau tikra, kad, jei jau konsultavausi pas G. Strazdą, tai ir darys jis. Kad ir kaip ten būtų, pernelyg nesijaudinau.

Vėliau mane pakvietė ir vėl. Mane apžiūrėjo skyriaus vedėjas S. Balseris, o tada – daktaras E. Kateiva. Man buvo pranešta, kad pastarasis mane ir operuos. Nenoriu nuskambėti kažkaip ne taip, bet pirma mintis jį pamačius buvo „Koks išvaizdus vyras“. 😀 Na, ir nujaučiu bendraamžis arba keliais metais vyresnis nei aš. (Manęs žmonės klausė, ar nebaisu žinant, kad operuos jaunas gydytojas. Ne, nebaisu. Jei operuotų anksčiau aprašytas rezidentas, būtų baisu.

E. Kateiva man išsamiai papasakojo, kaip viskas vyks ir dar kartą atidžiai apžiūrėjo. Lipdama iš apžiūros kėdės kažkaip ne taip lipau ir vos neapsivožiau su visa kėde, bet viskas baigėsi laimingai.

Tada nuėjau pasikalbėti su anesteziologu. Šis uždavė keletą klausimų ir taip pat trumpai papasakojo, kaip viskas vyks.

Kokią 14 val. visos apžiūros jau buvo baigtos ir tada tiesiog laukiau rytojaus. Nuo 21 val. Man nebebuvo galima valgyti, o nuo 8 val. – jau ir gerti. Prieš miegą gavau tablečikę, kuri man turėjo padėti ramiau miegoti. Išgėriau, miegojau normaliai.

Antroji diena (sausio 5 d.)

Ryte seselė atnešė tamponus (du – po vieną į kiekvieną šnervę, nuotraukoje matote vieną), kurie vėliau turėjo būti kišami man į nosį. Prisipažinsiu, aš esu truputį ataušus. Matote fotkėje tuos juodus dalykus? Aš galvojau, kad ten spyruoklės ir jų pagalba tie tamponai taip susispaudžia, kad pasidaro nesunku juos sugrūsti į nosį. Taip aš galvojau iki pat tamponų ištraukimo ir laukiau, kada gi pasirodys tos spyruoklės. Bet ten tiesiog buvo švelnūs juodi siūlai.

nosies pertvaros operacija

Man žadėjo, kad mane operuos paskutinę (kaip suprantu, tądien keliems žmonėms dar operavo nosis ir gerkles). Buvau truputį alkana, bet dar labiau – ištroškusi, nes paprastai geriu daug vandens. Beje, skyriuje buvo kokie trys vyrai ir aš, vienintelė mergina, kuriems operavo nosies pertvarą. Sakė, kad iki kokios 14 val. jau būsiu išoperuota, tačiau mane pakvietė tik kokią 14:15. Prieš tai davė žavingus baltus naktinukus, kuriais persirengiau dar palatoje.

Kai atėjau į operacinę, palikau savo šlepetes, ant kojų užsimoviau tokius mėlynus dalykus (kaip duoda muziejuose), o ant galvos užsidėjau man duotą žalią peršviečiamą kepuraitę. Tada atsiguliau ant operacinės stalo. Ant dešinės rankos man uždėjo kažkokį dalyką, kuris susitraukinėjo kaip kraujospūdžio matavimo aparatas. Ant krūtinės keliose vietose priklijavo kažkokius apvalius guminius dalykus. Kažką panašaus į tai, kas dedama darant kardiogramą. Tada į kairiosios rankos veną pamėgino įvesti kateterį. Kadangi mano venos žiauriai prastai matosi, pirmasis mėginimas buvo nesėkmingas. Jau pusiaukelę pasiekęs kateteris buvo ištrauktas, teko ranka kumščiuoti ir vėl, o tada man jį įvedė į venutę ant riešo. Nebuvo labai malonu, bet iš esmės nelabai baisu. Išgirdau, kaip anesteziologas sako seselėms, kiek ir kokių vaistų suleisti ir atsijungiau.

nosies pertvaros operacija

Nežinau, kiek laiko truko operacija, bet atrodo, kad gana greitai atsibudau ant operacinės stalo jau su sutvarstyta nosimi. Jaučiausi žiauriai gerai. (Bet tik kurį laiką). Norėjau valgyt ir į tūliką, bet ne per labiausiai. Tada mane paguldė ant iš palatos atvežtos mano lovos ir parvežė į palatą, kur laukė artimieji. Ten man dar pastatė lašelinę.

Daktaras anksčiau buvo sakęs, kad būtų gerai grįžus į palatą dar pailsėti pusantros valandos, todėl būtent tiek laiko ir pasnaudžiau. Na o tada žiaaaauriai norėjau valgyt ir viskas, ką valgiau, buvo labai skanu.

Iškart po operacijos galėjau vaikščioti ir visur nueiti pati, tad jokio diskomforto dėl pilnai gulimo režimo (ta prasme, tokio nebuvo) nepatyriau.

Man taip pat buvo sakę, kad neišsigąsčiau atsibudusi po operacijos negalėdama kvėpuoti pro nosį. Tas kvėpavimo pro burną jausmas buvo gerai pažįstamas, nes būtent taip jaučiuosi sloguodama, tad tai irgi nesukėlė pernelyg didelių nepatogumų.

(Prasidėjus gydomajam maratonui ir praradus galimybę kvėpuoti pro nosį vis labiau jautrėjo dantys ir dantenos (nes nuolat išsižiojusi), todėl higienos sumetimais ir jautrumui sumažinti juos valiausi kas kelias valandas, smarkiai pagelbėjo. Manau, labai padėtų ir skalavimo skystis, bet buvau pamiršusi jį namuose.)

Man šalia lovos buvo pastatytas plastmasinis dubuo, į kurį reikėjo spjaudyti kraują ir visas išskyras, atkeliaujančias iš nosies į burną (nes daugiau kur joms keliaut tai ir nėra).

Vakare dar sulašino vaistų nuo skausmo ir mėginau miegoti.

Trumpai susumuosiu dvi dienas po operacijos

Į nosį sukišti tamponai, kas tikrai sukuria labai didžiulį diskomfortą. Nepasakyčiau, kad labai skauda, bet išties nemalonu. (Nemalonumą smarkiai sustiprina pasakojimai iš visų pusių, kad kai juos trauks, bus baisiau nei gimdant traukiant dantį ar nuoga šikna varant per dalgį. O aš vis dar galvojau, kad mano nosy spyruoklės, tai jūs pagalvokit.) Po nosimi parištas tvarstukas su merliuku, kurį reikia kas kelias valandas keisti šiam prisikaupus kraujo ir išskyrų iš nosies. Burna išdžiuvusi, reikia nuolat gerti daug vandens ir lūpas tepti vazelinu. Valgyti išeina, tiekiamas gana skystas ir nesunkiai sukramtomas maistas, tačiau būnant tokioje būsenoje valgyti ar kažką kito veikti norisi ne per labiausiai.

Miegoti sunku, daug prabudinėju, vakarop pasidaro truputį lengviau, bet ir vėl pablogėja. Nuskausminamuosius per kateterį suleidžia du kartus per dieną. Ašaros iš akių varva be sustojimo, veidas su kiekviena minute tinsta vis labiau. (Sakė, čia dėl to, kad tamponai užspaudžia ašarų latakus ir tai yra normalu.) Atrodau kaip jaunas jautukas ar tai karvutė arba ištinęs policininkas Bizūnas iš Simpsonų. Fotkinu save iš arti ir siuntinėju artimiausioms draugėms, kad pagąsdint. Ir čiaudau, čiaudau, čiaudau.

nosies pertvaros operacija

Ketvirtoji diena (sausio 7 d.)

Ryto, kuomet išims tamponus, laukiau kaip išganymo. Pagalvojau, tiek to, nualpsiu tai nualpsiu, bet bent jau nebebus to svetimkūnio nosy. Einant į apžiūros kabinetą prie jo stovėjęs vyras jau be tamponų nosy man pasakė „Trauks tamponus? Nenoriu gąsdinti, bet labai labai nemalonu, labai.“

Šia džiugia nata įžengiau į kabinetą. Pasakiau, kad labai bijau. Sakė nebijot. Trys sekundės ir jų mano nosy nebebuvo. Neskaudėjo. Buvo truputį nemalonu, bet iš esmės buvo labiau malonu, nes jutau, kaip ten būti neturintis dalykas apleidžia mano nosį. Jausmo, kad juos man traukia tiesiai iš smegenų irgi nebuvo. (Man dažnai iš nosies bėga kraujas. Tai tas traukimo jausmas truputį primeną jausmą kuomet iš kraujuojančios nosies traukiate sudžiuvusią ir kraujo prisisunkusia vatą, tik trunka ilgėliau).

Tada kokias dešimt minučių pasėdėjau su dubenėliu po nosim, iš kurios varvėjo kraujas ir peršviečiamas skystis ir prilaikiau ją su servetėle. Baisu nebuvo. Tada grįžau į palatą ir tas kraujukas toliau varvėjo po truputį visą dieną. Tą dieną pradėjau į nosį lašinti riebalinius lašus, kuriuos rekomendavo įsigyti daktaras. Jie drėkina gleivinę ir pagreitina gijimo procesą.

Penktoji diena (sausio 8 d.)

Kitą dieną budinti daktarė su tokiu aparačiuku siurbė išskyras iš nosies. Buvo nemalonu ir smarkiai suskaudo, nes, na, tos žaizdos šviežios, tad viskas ten labai jautru. Bet išgyvenau. Nosis toliau varva, bet nuotaika be tamponų joje kur kas geresnė.

Šeštoji diena (sausio 9 d.)

Ryte budintis daktaras R. Toločka mestelėjo komentarą, kad esu su per trumpu sijonu (buvau su uždara juoda trikotažine suknele-naktiniais iki kelių) (cituoju: „Kojos gražios, bet čia ne pliažas“, aš atsakiau „Tai jūs dar labiau prikaitinkit ligoninę“), paklausė „Tai kiek metukų?“ ir be jokio skausmo švelniai išsiurbė viską, kas buvo žaizdose. Sakė, kad namo dar nepaleis. Popiet pasirodė mane operavęs E. Kateiva, dar karta išvalė žaizdas, papasakojo, kaip prisižiūrėti, davė išleidimo lapą su rekomendacijomis ir paleido namo.

nosies pertvaros operacija

Su kiekviena prabėgančia diena vis mažiau spjaudausi kraujais ir vis geriau prakvėpuoju pro nosį, bet joje vis dar yra siūlai, kurie turėtų ilgainiui ištirpti. Pūsti nosies negalima, todėl ji vis dar užgulta, naktimis kvėpuoju per burną. Šiandien yra šešta diena po operacijos, vis dar nejučiu absoliučiai jokio teigiamo jos efekto, tačiau daktarai sakė, kad tai yra normalu ir pilnai jis pasijus jau po kokių trijų mėnesių, tad nepanikuoju. Kadangi kiekvieno atvejis yra labai individualus, išlieka ir tikimybė, kad po operacijos nepasikeis niekas, tačiau labai noriu tikėti, kad teigiamas pokytis visgi įvyks.

Trumpa santrauka:

Maistas

Ne visas ligoninės maistas yra labai skanus, jūs tikrai jo nefotografuosite ir į instagramą nekelsite, tačiau dažniausias jis yra pakankamai geras. (Jei nesate išlepę). Porcijos yra pakankamai didelės, dažniausiai suvalgydavau ne viską, bet visada jaučiausi soti ir papildomų lauknešėlių iš namų nereikėjo. (Tik operacijos dieną, kai gavau tik vakarienę, o buvau labai alkana prieš tai parą nevalgiusi). Daug kruopų, sriubų, tradicinių valgyklinių patiekalų (maltinukų su bulvių koše ir pan.)

Finansai

Operacija bei visa priežiūra yra visiškai nemokama, jei esate draustas. 16,44 eu už tamponus (kasoje galima atsiskaityti kortele) + ~7 eu už riebalinius lašus (pirkta vaistinėje, man regis, būna ir pigesnių). Jokių pinigų daugiau niekam jokia forma nedaviau ir jums to daryti nerekomenduoju.

Laikas

6 dienos ligoninėje: pirmoji diena – apžiūros prieš operaciją, antroji – operacija, visos kitos – atsigavimas po operacijos. Išėjus iš ligoninės rekomenduojama bent savaitę nedirbti (jei darbas protinis, jei fizinis – kur kas ilgiau), apie mėnesį vengti karštų patalpų, karštų gėrimų ir maisto, aktyvios fizinės veiklos (kaip suprantu, gali sukilti spaudimas ir prasidėti kraujavimas). Švelniai elgtis su nosimi, nes joje dar kurį laiką tirpsta siūlai po operacijos.

Beje, maniau, kad po visko kurį laiką po akimis man liks fanarai, tačiau, kadangi operuojama buvo per šnerves, operacijos padarinių ant veido visiškai nesimato).

Atvirai pasakius, nuskausminta super nemalonių vizitų įvairiose Vilniaus poliklinikose aš labai jaudinausi. Jaudinausi, kad būsiu aprėkta, kad kažką kažkur ne taip padarysiu, ne ten nueisiu ar susimausiu. Jaudinausi, kad ligoninėje nebus saugu ir teks einant iš palatos visur su savimi neštis kompą ir telefoną. Jaudinausi, kad gulėsiu su bobutėmis, kurios knarks. Jaudinausi, kad bus šalta (nes lauke tai minus dvym). Ir visai be reikalo. Palata dalinausi dviem bendraamžėmis fainomis merginomis, kurioms operavo anginą.

Visa patirtis Lazdynų ligoninėje buvo absoliučiai teigiama ir pozityvi. (O palatoje ir visame skyriuje – žiauriai šilta). Esu be galo dėkinga visiems gydytojams ir seselėms (visada besišypsančioms), kurie rūpinosi manimi. Jie buvo puikūs. Interjeras ligoninėje labai senoviškas, tačiau visur vyksta remontai, tad tikiu, kad jau greitai viskas ten nebeatrodys kaip 1980-aisiais, tad atmosfera ten dar pagerės.

Ką pasiimti:

  1. Patogius drabužius miegui bei kasdieniam buvimui (aš pasiėmiau daug šiltų dalykų, kurių visiškai neprireikė, nes ligoninėje ir taip buvo labai šilta);
  2. Pinigų smulkioms išlaidoms, kurias aprašiau (beje, pirmame aukšte yra valgykla su gana plačiu maisto pasirinkimu bei kioskelis, tačiau ten apsilankyti man taip ir neprireikė);
  3. Šlepetes;
  4. Higienos reikmenis (skyriuje yra švarus ir patogus dušas);
  5. Plaukų džiovintuvą, jei nenorite sėdėti šlapia galva ir rizikuoti peršalti (tik klausimas, ar iš viso rekomenduotina plauti galvą iš karto po operacijos, na, bet jei nuspręstumėte);
  6. Milijoną minkštų popierinių nosinaičių;
  7. Vazelino (rekomenduotina – kokybiško, nes lūpos išsausėja kaip reikiant);
  8. Tualetinio popieriaus, nes jo tualete nėra (tualetas prie pat palatos, nereikia eiti per koridorių);
  9. Negazuoto vandens (nežinau, ar vanduo iš čiaupo skyriuje geriamas, tikriausiai taip, tačiau pati atsinešiau pirktinio) kiti dar rekomenduoja pasiimti šiaudelių, nes neva per juos patogiau gerti, tačiau man patogiau gerti be šiaudelio;
  10. Telefoną su internetu, nes wifi ligoninėje nėra;
  11. Kompiuterį (žiūrėti filmams ir serialams).

Kol gulėjau leisgyvė su tamponais nosyje viskas atrodė labai blogai, bet dabar, neprabėgus nė savaitei, atrodo, kad nieko čia tokio ir nebuvo. Jei turite klausimų, rašykite, tikrai pamėginsiu visiems atsakyti. O šiaip, nesiparinkit, viskas bus gerai.

62 Komentarai

Working Class Hero is Something to be

Verties kuities žmogus, skaitai šimtą kartų instrukcijas, bet tik tūkstantąjį, prieš pat jau išsiunčiant dokumentus susivoki, kad: išsiuntei dokus su lietuviškai kreditais (užsieny jie 1.5k didesni) ir velniai žino, ar konvertuoti turi Lietuva ar Vokietija, galėjai išsiųsti viską anglų kalba ir nemokėti 100lt už vertimą į vokiečių (nors čia dar nesu tikra), davei adresą vietos, kurioje gyveni, nu bet pašto dėžutės tai neturi.

Grįžau ką tik po pedagogikos ir psichologijos egzamino bei dokumentų tvarkymosi. Egzui prirašiau tris a4 puslapius mažom raidelėm. Savaitgalis? Nieko panašaus, ryt 9.30 turiu būt kaip štikas naujam darbe, apie kurį, jei viskas pasiseks, papasakosiu vėliau.

Sveikata – kažkokia tragedija, lenda lauk visokie seni velniai, bandau gydyt ir tuo pačiu burt, kad tik viskas būtų gerai.

Kada bus toji diena, kuomet gulėsiu lovoj ir žiūrėsiu serialus? Whahaha, taip, taip atgulėjau Austrijoj. Dabar laikas varyt pilnu tempu. Hrrrrr.

Palikite komentarą