Pirmyn į turinį

Žyma: Svajonės

Pavydas jus visus suvalgys, o lyginimasis su kitais – suės iš vidaus

‘Blemba, kokia aš stora. Storesnė už pusę bendradarbių. Bet ne tokia stora, kaip buvus grupiokė, kuri kažkaip ketvirtam kurse kaip sustorėjo, taip ir nebeatstorėja, tai dar viskas gerai.’

‘Žiauriai neturiu pinigų. Neturiu nei buto, nei mašinos, nei pinigų drabužiams, niekam neturiu. O visi kiti turi. Visi kiti kaip išprotėję perka loftus, naujus automobilius, fancy treningus ir kas antrą mėnesį keliauja tai į Tailandą, tai į Romą. O aš važiuoju į darbą ir iš jo truliku, galvodama, sustot prie Lidl užsipirkt pigesnių prekių savaitei, ar kaip nors išsiversiu. Bet iš tikro tai. Uždirbu daugiau nei visos tos draugės, kurios dirba parduotuvėse ar skambučių centruose ir vaikšto apsirengusios tais pačiais drabužiais kaip ir 2010-aisiais. Tai dar viskas gerai.’

‘Gyvenu kažkur Šeškinėj. O va, žmonės gyvena Centre, Senamiesty, Žvėryne. Betgi yra, kas gyvena Naujojoj Vilnioj kokioj, tai dar viskas gerai.’

Taip ir gyvenam, metų metus lygindami save su kitais. Sunku gyvent, kai apstu tokių, kurie gražiau ir labiau centre gyvena, tokių, kurie net būdami už mus vyresni geriau atrodo, tokių, kurie net būdami už mus jaunesni daugiau uždirba, o svarbiausia – tokių, kurių instagramą pascrollinus ir palyginus su savo gyvenimu noris apsiverkt kampe. Aišku, būtį palengvina žinojimas, kad apstu ir nelaimėlių, kuriems sekas prasčiau, kurie atrodo blogiau nei mes, kurie mažiau uždirba, gali mažiau sau leist  ar akivaizdžiai (nes mums taip atrodo) yra menkesnių intelektinių sugebėjimų nei mes. Į juos pažiūrėjus iškart pasidaro geriau ir nebe toks varganas atrodo tas mūsų gyvenimas. Iki kito kritimo į kažkieno svajonių gyvenimą instagramo puslapyje.

Geresnis vaikinas, geresnė mergina, geresnė mašina, geresnis darbas, geresnė alga, geresni batai, geresni namai, geresnis išsilavinimas.

(Jei mašinos gerumą daugmaž dar galima pamatuoti jos pagaminimo metais, galingumu ar kitais parametrais, kaip galima pasakyti, kas yra geresnis vaikinas ar geresnė mergina? Dievaži, kas vienam geras, kitam bus nieko vertas, o jei bandot kažką pritempti prie visuomenės standarto, tai vargas jums. Be to, iš viso, kas yra visuomenės standartas? „Nuo… iki“ herojai, tie, apie kuriuos rašo žurnalas „Žmonės“? Kas tą standartą sukūrė? Gana aiškiai žinau, koks yra mano standartas. Protas. O visa kita – jau po to. Koks jūsiškis – spręst tik jums patiems.)

Visada, visada, kad ir kaip besistengtumėt, kad ir kaip besiplėšytumėt, atsiras kažkas geresnis, gražesnis, jaunesnis ir protingesnis už jus. Kai nusipirksit kiečiausią mašiną kieme, kaimynė susinervins ir nusipirks dar kietesnę.

Dabar paklausykit.

Lyginimasis su kitais yra vienas kvailesnių dalykų, kuriais galite užsiimti asmeninio tobulėjimo kelyje. Lyginimasis su tais, kurie atrodo laimingesni, dažniausiai ne privers siekt tos laimės dar labiau, o sukels kartėlį ir privers bumbėti. Lyginimasis su didesniais nelaimėliais privers tyliai sau viduj savim pasipuikuoti ir pasidžiaugti, neva ogi aš tai geriau varau. Ir niekas iš esmės pernelyg nepasikeis. Bėda ta, kad tais lyginimaisis užsiimam mes visi. Aš irgi. Jei nebūčiau patyrusi šitų menkų jausmų, nebūčiau jų akivaizdoje prigavusi savęs kvailuos potyriuos ir negalėčiau apie tai dabar rašyt.

Lyginti save reikėtų ir būtų geriausia tik su pačiu savimi.

Jei norite tobulėti, pasinaudodami palyginimais, lyginkite save tokį, koks esate šiandien, su tuo, koks buvote kažkada anksčiau ir tokiu, koks norite būti. Tarkim, tavo vardas Paulius. Tai lygint tau save reikėtų ne su Darium, Sandra, Luku, Ieva ar dar kažkuo kitu. Tau reikėtų tą Paulių, kuris esi dabar, lyginti su tuo Paulium, kuris buvai prieš metus, trejus ar daugiau ir tuo, kokį jį nori matyt ateity.

Įvairiose magijos ir psichologinėse praktikose dažnas toks ritualas: sugalvok norą. Norus galvojam lipdami ant Katedros aikštėj esančios „Stebuklo“ plytelės, bene kiekviename mieste, kur apsilankom, randam kokią statulą, kurią patrynus ar apėjus kelis kartus, išsipildys sugalvotas noras, norą galvot reikia iškritus blakstienai spėjant, kurioj ji pusėj, pamačius lyginį valandų skaičių, kartu su kitu žmogumi tuo pačiu metu ištarus tuos pačius žodžius.

Tokie burtai – ne toks jau ir nekaltas ar beprasmis dalykas. Nes jei paprašom to, kas yra realiai įgyvendinama, tai tiesiog savo pasąmonės galiomis ir esam pajėgūs tai iš tikro užsiprogramuot.  Kiek žinau, psichologai irgi rekomenduoja svajot plačiai ir įžūliai.

Žinot, kai atsidurdavau situacijose, kuomet reikėdavo galvoti norą, aš labai norėdavau meilės. Visada prašydavau gero ir gražaus vaikino. Dabar net kiek nejauku apie tai taip garsiai prisipažint. Bet tikrai. Kažkaip atrodydavo, kad tik tiek ir tereikia gi. Tik kažkaip nesipildydavo tie norai nors tu ką. Nes gal dėl to, kad nuo manęs jie nelabai priklausė.

O tada vieną kartą buvau gongų maudynėse (kurios iš esmės mane paveikė kažkaip keistai, net, sakyčiau, labiau nepatiko negu patiko) ir ten liepė įsivaizduoti kažką labai gero. Tąsyk ėmiau ir įsivaizdavau save. Labai gražią, laimingą, besišypsančią ir kietą. Tada susigalvojau patį puikiausia savo pačios vaizdinį, kokį toji mano vaizduotė tegalėjo išnešt. Sunku ir pačiai patikėt, bet dabar, daugiau nei po metų, matau save panašią į tai, ką tada įsivaizdavau.

Kai susikursit save, tai ir meilė, ir karjera, ir visa kita ateis iš paskos.

Be galo patogu matyti savo gyvenimą tarsi laiko juostą (neneikime, feisbukas tą juostą suvokt padeda visai neblogai). Jei neprisimenate, kaip viskas vyko ir atrodė prieš metus ar daugiau, užtenka susirast nuotraukas iš tų laikų ir prisiminsit. Be įvairių informacijos apie save kaupimo kanalų internete, stabiliai užsirašinėju savo svorį ir finansinius duomenis. Kiekvieną mėnesį uždirbu skirtingai, nes esu freelancerė, todėl toks stebėjimas ir būtinas, ir gaunasi savaime, nes viskas matosi vien pažvelgus į išrašytas sąskaitas. Kuomet lyginti savo ir draugų uždarbį – kvailokas ir beprasmis užsiėmimas, lyginti tai, kiek uždirbai prieš metus ir kiek uždirbi dabar – racionalu ir pravartu. Jei matote, kad padėtis, o varge, suprastėjo, nepasikeitė arba pasikeitė mažiau nei norėtumėte, kelkit sau klausimus, kodėl taip yra. Ir svarbiausia, kelkit klausimus, kaip galima būtų tai pakeisti ir pajudėti iš sąstingio taško, kuriame save randate.

(Be savistabos laiko perspektyvoje, mėgstu sudarinėti ilgus sąrašus darbų, kurie turi būti padaryti. Prie tų darbų nevengiu prirašyti ir sau metamų iššūkių, kurie tampa tarsi projekto, prie kurio dirbu jau dvidešimt aštuonerius metus su virš – savo pačios projekto – dalimi.)

Visai nesvarbu, ką gyvenime veikiat. Dirbat banke, pardavinėjat sportbačius, lėktuvų dalis, esat IT specialistai, darželio auklėtojai, forografuojat ar darot dar ką kita. Keep your standards high. Dirbkit taip, kad fakin nesugalvotumėt žmogaus, kuris galėtų geriau atlikti tą darbą, kurį darot, bet svarbiausia – šiandien dirbkit geriau nei dirbot prieš mėnesį, tris ar metus. Jei jaučiat, kad jau slystat į tą pusę, kuomet pradedat užsimerkt prieš galimas klaidas, iškart save stabdykit ir vėl gerai peržiūrėkit viską, ką padarėt, kad jokioms klaidoms vietos neliktų. Ir jei ta pozicija, kurioje esate šiandien, jūsų netenkina, žinokit, kad tik gerai darydami tai, ką darot, išmoksite sau iškelti kartelę aukštai ir ateityje, galiausiai radę svajonių darbą, jos nebemokėsit nuleist.

Labai svarbu suprasti, kad dėl daugumos gerų dalykų reikia ilgai ir nuosekliai dirbti, kad retai (na, bent jau mano gyvenime) kada dalykai būna patiekiami jums ant lėkštutės supjaustyti ir paruošti valgyti. Ir baikit vaikytis skambių etikečių. Žinau žmonių, kurie naktimis negali miegot dėl to, kad jų vizitinėje kortelėje dar nėra užrašo „vadovas“. Juk visada esat savo gyvenimo projekto vadovai, kurių iš tos pozicijos nepajudins niekas.

Beje, kai gerai sekas, reikia būti labai atsargiems. Žinot, kodėl tiek daug žmonių, kurie kažkada atrodė nesustabdomi, visgi tam tikru metu sustojo ir liko ten, kur kažkada atrodė aukščiausias jų veiklos taškas? Jie paprasčiausiai užmigo ant laurų. Jie pradėjo galvoti, kad jau viskas. Jau nebėra kur toliau tobulėt. Jie pasijuto beesantys geriausi savo srities specialistai, kurių jau nebeaplenkt. Ir taip patys sau smarkiai pakenkė. Kur tobulėti yra visada. Išties, nors ir klišinis, geras tas pasakymas – sky is the limit.

Žinau, kad būna žmonių, kuriems gerai, kaip yra, kuriems užtenka to, ką jie turi ir tikrai nuoširdžiai gerbiu jų apsisprendimus bei požiūrį. (Galų gale, jei tobulėti verčia ne vidinis to troškimas, o spaudimas iš aplinkos, visiškai prieštaraujantis jūsų pačių norams, naudos bus mažai.)  Tačiau aš – ne iš tų. Kol suvoksiu, kad galima pavaryt geriau, tol jausiuos gyva ir kiekvieną rytą turėsiu dėl ko keltis iš lovos. Ir šitą straipsnį skaityt galėčiau dar dešimt kartų, ir vis tiek rasčiau, prie ko prikibt, bet suprantu, kad taip galima ir išprotėt, todėl paleisiu jį tokį, koks jis man šią akimirką atrodys geriausias.

Tiesa, dažnai girdžiu skundus, kad situacija nesikeičia. Reikalai negerėja. Oh come on, tikrai gerėja, tačiau paskendę kasdienybės reikaluose to paprasčiausiai nebematom. Juk ir išvaizdos pokyčius lengviau pastebim tų žmonių, kurie nėra šalia mūsų kasdien, o artimųjų transformacijos atrodo nepastebimos, nes jie mūsų akiratyje nuolatos. Apsidairykit. Pagalvokit, kaip viskas atrodė prieš metus, tris, penkerius. Jei vis dar nesimato, išsitraukit senas nuotraukas. Man vis atrodydavo, kad prieš kokius penkerius metus atrodžiau geriausiai gyvenime ir mane supusi aplinka tuomet buvo dailiausia. Pasižiūrėjau į to meto nuotraukas ir supratau, kad ne veltui sakoma, jog atmintis – ne istorikė, o poetė, viską nuspalvinanti gražesnėmis spalvomis. Gali būti, jog atrodo, kad tada buvo geriau ir dėl to, kad tada ir reikėjo mažiau. Visgi geriausia yra taip, kaip yra dabar. O ateity bus dar geriau.

Ir jei jūsų gyvenime nėra geriau nei anksčiau, skubiai kažką keiskit, kad taip būtų.

Ir niekada, niekad nepamirškit svajot. Godžiai, drąsiai ir įžūliai.

Palikite komentarą

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

15 Komentarai

Kodėl aš naktimis nemiegu

Jau du mėnesius negaliu ramiai miegoti. Priežastis viena – I‘m sooo excited, so excited about what is yet to come, kad nebežinau, kaip sudėliot mintis tvarkingai sau į stalčiukus, gal galėčiau ramiai ištverti bent naktį negalvodama, kas manęs laukia, ar dieną, nekrykštaudama iš laimės.

Vasara prasidėjo ir aš labai gerai žinau, kad ji bus geriausia gyvenime. (Jei šitaip prasidėjo, išties, būtų naivu tikėtis, kad praeis ramiai.)

Manęs laukia šimtas fiestų ir festivalių, manęs laukia Berlynas, manęs laukia šokiai mylimųjų vestuvėse, manęs laukia skrydis per Atlantą ir dar galybė laimės akimirkų.

Jei kada ir kuklinausi, nedrįsdama kažko panorėti, šiandien drąsiai galiu skelti visiems, gyvenu savo gyvenimą maximum režimu ir nesirengiu sustoti – kreivė kils tik aukštyn ir aukštyn, iš jo aš pasiimsiu viską ir gal net su kaupu.

Mes galim labai labai daug, tik svarbu besąlygiškai save mylėt, nieko nebijot ir netramdyti savo svajonių, nes jos linkę pildytis, nustebindamos net ir pačius jų autorius.

Palikite komentarą