Pirmyn į turinį

Žyma: Serialai

Mindhunter – dar vienas serialas, į kurį siūlau atkreipti dėmesį

Jei reikėtų išsirinkti mėgstamiausią režisierių, man tai neabejotinai būtų David Fincher. Iš jo matytų filmų baisiai didelio įspūdžio nepaliko nebent „The Curious Case of Benjami Button“, o visi kiti buvo visiškai wow. Tad, kai jau bežiūrėdama serialą „Mindhunter“ perskaičiau, kad jis režisavo keturias serijas, patyriau tą tokią nušvitimo akimirką „Ai, nu tai va, kodėl čia viskas taip gerai“.

Taigi, apie serialą. Veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, JAV. Du FTB agentai, kalėjimuose bendraudami su įvairaus plauko žiauriais serijiniais žudikais bando perprasti, kas dedasi tų monstrų galvose ir verčia juos žudyti. Serialas paremtas tikra detektyvų John E. Douglas ir Robert Ressler kriminalinių nusikaltimų tyrimų istorija.

Žaviai atkurtas to meto Amerikos vaibas (kaip sakė draugė, „Kokios gražios mašinos!“), puiki aktorių (man iki tol matytas nebuvo nė vienas) vaidyba, nuostabus character development, taikliai parinkta muzika (į šitą dėmesį visada atkreipiu). Veiksmo scenų mažai, užtat apstu ilgų dialogų. Tiems, kas vers į lietuvių kalbą, bus ką veikt.

Jei patiko „Zodiac“, „Criminal Minds“ ir panašūs reikalai, patiks ir šitas. Aš, kaip detektyvų ir kriminalinių filmų/serialų mėgėja, žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Ir ne, vėliau košmarai nelanko.

Dešimt serijų suvalgiau per dvi dienas, dabar teks laukti antro sezono.

http://www.imdb.com/title/tt5290382/

Palikite komentarą

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 Komentarai

Įrašas apie jausmus, interesantus, meilę ir jos nebuvimą

Gana dažnai per FB man parašo žmonės prašydami patarimo romantiniais klausimais. Kodėl jie kreipiasi į mane? Nežinau, tačiau, ko gero, paprasta parašyti žmogui, kurio nepažįsti ir kuris gali į tavo situaciją pažvelgti iš šalies bei pateikti nešališką savo nuomonę (nebūtinai ta nuomone privalu vadovautis, tikrai ne). Taigi, nutariau surašyti įžvalgas, kurių prikaupiau per 28-erius gyvenimo metus pabendravusi su daugybe žmonių, remdamasi ir savo, ir kitų patirtimis.

Man labai patinka du straipsniai šia tema – vienas interviu su psichologu, publikuotas dar prieš trejus metus, kuriame šaižiai ir tiesmukai išdėstytas požiūris į porų santykius (kaip suprantu, pokalbis verstas, tad kai kurie sakiniai skamba keistokai, tačiau esmė niekur nedingsta) ir dar kitas – mano numylėtojo Mark Manson ilgas (44 min read, jums ne juokas) rašinys, paskelbtas vos prieš porą savaičių, kai jau buvau pradėjusi pamažu užsirašinėti mintis tekstui, kurį skelbiu pati. Jei kai kurios mano mintys bus panašios į išreikštas šių žmonių, nereikėtų stebėtis, nes, pritardama jų mąstymui, reiškiu panašią nuomonę. Važiuojam.

Jeigu kažkoks interesantas, kuris neprivalo būti darbe, rašyti magistrinio, slaugyti sergančių senelių, nėra iš tikrųjų užimtas ir neserga pats, bet visgi renkasi laiko neleisti su jumis, žinokite, kad jūsų su tuo interesantu šviesi ateitis nelaukia.

Jei jūsų interesantas dingsta trims dienoms ir paskui apsireiškia it perkūnas iš giedro dangaus, o paskui vėl dingsta, didelė tikimybė, kad tą laiką, kai jis su jumis nebendravo, bendravo su kažkuo kitu, o dabar tas kažkas kitas paprasčiausiai yra užsiėmęs (arba su tuo kitu jam nepaėjo), tad jūsų pašnekovui tiesiog trūksta dėmesio ir jis kreipiasi į jus kaip į planą B. O kai jo planas A atsilaisvins, jis ir vėl pradings neribotam laikui.

Jei interesantas skambina po vidurnakčio (ypač, jei skambina per feisbuką, ko šiaip žmonės dažniausiai gyvenime nedaro), didelė tikimybė, kad skambinimo metu jis įpūstų daugiau nei pusę promilės ir jos drąsą skambinti įkvėpė įvairūs svaigieji gėrimai. BET. Jei interesantas, kad ir įkvėptas svaigiųjų gėrimų, renkasi skambinti jums, didelė tikimybė, kad norėtų jums skambinti ir neapsvaigęs, bet nedrįsta. Tačiau niekada negalit žinoti, gal jūs tų skambinamųjų sąraše koks trečias, o pirmieji du tiesiog nekėlė.

Jei turite ne vieną, o kelis interesantus, nesistebėkite sužinoję, kad tie interesantai savųjų irgi turi ne po vieną, o bent kelis.

Jei interesantas vengia su jumis fotografuotis bei prieštarauja, kad bendros nuotraukos atsidurtų internete, gali būti, kad jis paprasčiausiai nelabai palaiko visų savo asmeninių skudurų viešinimo kultūrą. Bet visgi, gali būti ir taip, kad be jūsų jis turi ir daugiau interesantų, tad tiesiog nepageidauja būti feisbukiškai pasisavintas ir paviešintas jūsų pašonėje.

Ir vis dėlto, nereikėtų pernelyg žavėtis ir pavydėti poroms, visuose socialiniuose tinkluose skalambijančioms apie savo tobulus santykius bei įtariai žvelgti į tuos, kurie internete santūriai viešina arba išvis nutyli, su kuo draugauja ir kasdien nekelia fotkių su bučiniais, katinais ir meilės prisipažinimais. Nebūtinai pas tuos garsiai apie viską kalbančiuosius viskas tobula, kaip ir ir nebūtinai pas santūriuosius kažkas ne taip.

Jei jūsų interesantas jau kaip ir turi jus, bet vis tiek tinderina, žinokite, kad į jus jis rimtai nežiūri. Jei jūs turite interesantą, bet vis tiek tinderinate, žinokite, jog tai ženklas, kad į jį rimtai irgi nežiūrite.

Jei su interesantu bendraujate tik girti, išgėrę arba pagiringi, gali būti, kad susitikę blaivūs nelabai turėsite ką vienas kitam pasakyti, bet pabandyti verta. Bet jei jums su interesantu smagu tik išgėrus, gerai pagalvokit, ar tikrai viskas čia tvarkoje.

Nepamirškite, kad svajonės – dalykas galingas ir visada reikėtų svajoti drąsiai. Su manimi sutiks tie, kurie jau įsitikino, kokia stipri gali būti žmogaus pasąmonė. Ne, čia aš ne apie kažkokius burtus ar margąsias magijas, aš apie norų konkretizavimą. Žinokite, kad norai išsipildo, tik mokėkite jos suformuluoti labai aiškiai ir tiksliai. Tačiau nepamiškite, kad užsispyrusiai sau sakyti „Noriu, kad Paulius/Milda/Saulius/Aistė mane pamiltų“ yra kvailoka. Didelė tikimybė, kad iš tiesų nereikia jums ten jokio Pauliaus/Mildos/Sauliaus/Aistės ir jūsų laukia visai kiti, netgi geresni dalykai su kažkuo kitu, tik jūs kol kas to nežinote. Geriau svajokite apie tai, kokiais būdo bruožais ir kokiomis asmeninėmis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kurį trokštate matyti šalia (kuo konkrečiau, tuo geriau, pasakymo „Noriu, kad būtų geras“ neužtenka (savaime suprantama, kad norit gero, kas gi nori blogo), verčiau sakykite „Noriu, kad mėgtų triphopą, kaip ir aš“, „Noriu, kad norėtų drauge keliauti į Aziją“, „Noriu, kad jam juokingi būtų dalykai, kurie juokingi man“.

Yra toks durnas mūsų su viena drauge sugalvotas testukas „Smėlio akimirka“. Kažkada labai susikaupusi jos paklausiau „O įsivaizduok, kad nu viskas, pasaulio galas, pabaiga, viskas baigiasi, vyksta smėlio akimirka (aš tikrai nežinau, kodėl tada buvo pasirinktas būtent šis terminas, bet jis prilipo) ir tu turi pasirinkti vieną žmogų, kurį nori matyti, ką pasirinktum?“ Tai čia tokia savotiška meditacija ir informacijos išsitraukimas. Gerai susikaupkite, pagalvokite ir be jokios gėdos ar kitų aplinkybių pasakykite sau, ką pasirinktumėte. Ir jei tas žmogus iki šiol vis dar nėra vedęs, miręs ar emigravęs į Antarktidą (nu labai brangūs bilietai ten, bet jei biudžetas leidžia, tai ir šis punktas ne toks baisus), pamėginkit imti ir gauti jį (angliškai skamba gražiau „Go and get them“). Aš žinau, kad viskas atrodo labai idiliškai ir lėkštai, bet gyvenam tai tikrai vieną kartą, o ne du, kaip sakė Žilva. Aš šiaip gyvenime dėl to dažnai ir prisidirbu su šituo mąstymu (ne tik romantiniuose reikaluose), bet, patikėkit manim, jei ne šitas mąstymas, neturėčiau daugybės tų nesveikai gerų dalykų ir prisiminimų, kuriuos turiu.

Jei jums tikrai patinka interesantas ir jūsų vidinis kompasas sako, kad reikia kažką daryt, tai jūs tai ir darykit. Jei jums atrodo, kad reikia žmogui, kurį matėt kartą, nusiųst į darbą gėlių, siųskit. Jei jums atrodo, kad žmogui, kurio nematėt penkis metus, nes jis gyvena tolimoj šaly ir bendraujat jūs tik žinutėmis, reikia įrašyti video sveikinimą su gimtadieniu, įrašykit. Jei jums atrodo, kad (nors toks elgesys ir prieštarauja visiems logikos ir sveiko proto dėsniams) turite sėsti į lėktuvą ir skristi kažkur, neaišku kur, susitikti su žmogumi, kurio nematėt šimtą metų ar niekada, bet kažkas viduj jums sako, kad reikia tai daryti – skriskit kuo greičiau. („Deal with the mess later.“)

Ir net jei viskas susiklostys ir ne taip, kaip užsisvajoję tikėjotės, jūs bent būsite pamėginę. Jei nemėginsit, nebus nieko, visiškai nieko.

Jei jums gėda prieš draugus dėl to, kaip jūsų interesantas atrodo, rengiasi ar kalba, labai gerai permąstykite savo vertybes ir atsakykite į klausimą, kas jums iš tikro svarbu. („Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.“) Ir jei nutariate nebeplėtoti santykių su interesantu dėl to, kad jums neįtinka jo batai ar šukuosena, gali būti, kad dar nepribrendote normaliems suaugusių žmonių santykiams, kuriuose tokie dalykai visgi turėtų būti antraeiliai. Dailūs drabužiai ir išlavintas skonis – puiku, tačiau nėra nieko patraukliau ir žaviau už protą. Kad žmogus ne kažką pirmiausia signalizuoja ne drabužiai ir ne turimi daiktai, o tai, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis.

Jei interesantu džiaugiatės labiausiai dėl to, kad galite jo nepriekaištinga išvaizda pasipuikuoti prieš draugus, tačiau grįžę dviese namo neturite apie ką kalbėti, tai kamon, anksčiau vėliau viski šie santykiai eis velniop, na, arba laukia baisiai nuobodus gyvenimas.

Dažnai mėgstame įsižiūrėti žmones, kurie visai mums netinka, išties nėra reikalingi ir sėkmingi santykiai su jais neįmanomi, tačiau įnirtingai sau tą neigiame. Kai aptemdo akli jausmai, protas išsijungia, tačiau neleiskite sau užsiciklinti ten, kur nereikia. Laikas bėga, jūs su savo neadekvačiomis meilėmis niekur nejudate bei toliau meluojat sau. Jei netikite, kritiškai ir objektyviai pažvelkit į savo praeitį – negi neakivaizdu, kad kai kurioms simpatijoms, vos tik prasidėjusioms, buvo lemta žlugti ir dabar, prabėgus šiek tiek laiko visa tai atrodo visiškai aišku, tačiau aišku nebuvo tada, kai kliovėtės vien tik paikais jausmais?

Jei pamatėte, kad jūsų interesantas paliko įjungtą feisbuką, emailą, skype, paliko ant stalo atrakintą telefoną ir t.t., atsispirkite visoms pagundoms imti ir pradėti skaityti, su kuo ir apie ką jie susirašinėja. Svetimų chatų skaitymas ir telefonų tikrinimas dar niekam neatnešė nieko gera. Net jei nieko baisaus ten parašyta ir nebus, gali būti, kad imsite pretenzingai kabinėtis prie visko, ką perskaitysite ir susiinterpretuosite tą informaciją visai ne taip, kaip derėtų. (Kas ieško, prie ko prisikabinti, tas ras visada). Nepamirškite, kad, skaitinėdami kitų žmonių privačius pokalbius, negerbiate patys savęs. Jei randate save situacijoje, kuomet prieš jus įjungta interesanto paskyra ir niekas netrukdo nerti į skaitymus, tuč tuojau įjunkit sveiką protą ir tiesiu taikiniu spauskite „Log out“. Arba tiesiog patraukit į šoną kompiuterį/telefoną. Kitų geresnių sprendimų tokioje situacijoje nėra.

O štai bendrų feisbukų turėjimas ar vienas kito slaptažodžių žinojimas mano nuomone yra visiškas absurdas ir absoliutus privataus gyvenimo neturėjimas. (Kai tokios porelės išsiskiria, vienoms likusioms pusėms dažnai būna be galo sunku susigrąžinti prarastą asmenybę, užmirštus draugus ir prieš santykius turėtą savastį.)

Neleiskite, kad milijonas matytų filmų ir serialų formuotų jūsų požiūrį į žmonių santykius realiame gyvenime. Žinau, kad gali skambėti kiek juokingai, tačiau augome žiūrėdami labai daug TV ir iki šiol nemažai laiko praleidžiame akis įbedę į ekraną, tad kartais gali pasidaryti sunku atskirti realybę nuo herojų gyvenimo. Ir „Sex and the City“, ir „Californication“, ir „Seinfield“, ir „Gossip Girl“ ir dar daugybėje jų pagrindiniai herojai antrąsias puses keičia kiekvienoje serijoje, interesantus permeta dėl menkiausių smulkmenų, miega su geriausių draugų interesantais, o tie geriausi draugai jiems ilgai nesispardę už tai atleidžia, neišgėrę ofisuose plešia vieni nuo kitų drabužius ir čia pat vietoj užsiiminėja seksu, nepranešę išdygsta prie interesantų slenksčio ir oro uosto darbuotojams pernelyg neprieštaraujant bėga stabdyti kylančių lėktuvų. Ir vis dėlto, tikrame gyvenime tokių magiškų akimirkų yra truputį mažiau nei norėtųsi, tačiau mažiau ir serialinės dramos. Bet tuo tas tikrasis gyvenimas ir yra žavus. (Jei norit gero, realistiško filmo apie žmonių santykius, pažiūrėkit „Blue Valentine“. Tik nepažadu, kad nebus liūdna.)

Jei interesantas norės būti su jumis, tokios jūsų padarytos klaidos, kaip prastai parinktas filmas ar spektaklis, į kurį jį nusivesite, nepavykusi vakarienė ar prastai parinkta dovana Kalėdoms nieko nereiškia. Jei jums atrodo, kad ginčai kyla ar santykiai nesiklosto sėkmingai dėl tokių menkų dalykų, problemų esmė visgi slypi kur kas giliau.

Vertėtų nepamiršti, kad nusiteikimas, jog „Man gerai bus tik tada, jei šalia turėsiu kažkokį žmogų/tave“; „Aš be tavęs negaliu“ yra gana prastas. Reikėtų mąstyti šitaip: „Man vienam yra gerai, tačiau su tavimi – dar geriau“; „Aš be tavęs galiu, bet su tavim man kur kas geriau“.

Jei jums atrodo, kad gyvenime viskas susitvarkys ir pradės eiti gera linkme tik tada, kai susirasite antrąją pusę, tai nieko gero. Panaši mintis jau buvo suformuluota straipsnyje, į kurį nuorodą daviau prieš tai, tačiau dar kartą primenu. Jei esate vieni ir per mažai rūpinatės savimi (savo sveikata, išsilavinimu, išvaizda, laime) bei bandote save įtikinti, kad viskas pasikeistų tik tada, jei pašonėj atsirastų antra pusė, mąstote neteisingai. Na įsivaizduokite, jei nepaliaudami kankinat save ir elgiatės su savimi negerai, nesistengiate būti pati geriausia savo pačių versija, kaip galite tikėtis, kad iš dangaus ims ir nukris kažkoks stebuklingas altruistas, kuris ims ir staiga užsimanys užsiimti jūsų gelbėjimu? Galų gale, ar norite tam išsvajotajam puikiam žmogui, kurį ketinate sutikti, įsimylėti ir gal net nutarti kartu kurti bendrą ateitį numesti save visą sutaršytą, prastą ir pusėtiną? Kaip gi galite tikėtis, kad rasit nuostabų žmogų, jei patys būsite tik šiaip sau? Be kita ko, svarbu suprasti, kad santykių pradžia – ne laiminga pabaiga. Prasidėjus santykiams, viskas tik prasideda. Taip, ir didelis džiaugsmas, tačiau didžiulis bendras darbas – irgi.

Net jei ir penkis, dešimt, dvidešimt, šimtą kartų nepasisekė romantiniuose reikaluose, nenustokite stengęsi. Labai svarbu gyvenime tikėti gerais dalykais ir tikėti, kad ne visi žmonės, kuriuos sutiksite, bus savanaudžiai ir santykiai su jais pasibaigs tragiškai. Tik jei matote, kad vis lipate ant to paties grėblio, t.y. vis kartojate tuos pačius pragaištingai pasibaigiančius scenarijus, gerai susimąstykite ir pamėginkite kitą kartą kažką daryti kitaip.

Visų svarbiausia – elkitės su kitais taip, kaip kad norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis.

4 Komentarai