Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.
Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.
O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.
Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.
Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.
Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.
