Pirmyn į turinį

Žyma: Šalta

Nerimai
Įkelta 2015 14 gruodžio

Nerimai

2015-ieji yra metai, kuomet, jei kas pirmąją metų dieną būtų man pasakęs, kaip viskas atrodys šiandien, patikėjusi nebūčiau. Tai metai, kuriais visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. 2015-aisiais spėjau pražilt, smarkiai kilti ir smarkiai kristi. Šiais metais mano širdis tiek kentėjo ir buvo mėtoma, talžoma ir skaudinama, paglostoma ir vėl nusviedžiama toli, kad, šią akimirką, atrodo, nebeturiu jėgų iš viso ką nors jausti, nes nebėra jau kuo ir nebėra prasmės. Nieko nebėra. Tuščia viskas.

Ir neaišku, kas tikra, kuo galima tikėti ir kuo pasitikėti. Visos situacijos, pokalbiai, tiesos manęs nebeįtikina, nes nebežinau, kas yra tiesa. Sapnai maišosi su realybe, ne visada aišku, kur ji. Nežinia siaubingai gelia, nes nežinai, su kuo kovoji ir nežinai, ko bijoti. Bijoti kažko tikro, kaip ir sakei, visada kur kas geriau už nežinią.

Mano galva – dūzgiančių bičių avilys, viskas bėga, lekia, aš nespėju. Tik noriu nuo visko atsitraukti ir nieko nebegalvoti, nieko nejausti. Rodos, jau nebėra vietos, kur neskaudėtų. Nes jau nieko nebenoriu ir nieko nereikia. Norisi užsimerkti ir atsibusti kažkur kažkada, kai viskas bus geriau.

4 Komentarai
Įkelta 2011 1 balandžio

Katė ir šiaurės ašigalis Vilniuj, apšy

Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.

Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.

Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.

Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.

Va, katė.

Va, Igoris.

Palikite komentarą
Įkelta 2011 10 sausio

Apie tai, kaip Kristmastaimas per vieną naktį išėjo iš mados

Vyrukas trumpomis rankovėmis tramvajuj ir visokie kitokie gan lengvai apsirengę žmonės šiandien privertė net šiek tiek suglumti, akimirką net svarsčiau, koks dabar mėnuo ir išvis, kas čia daros. Mėnuo sausis, diena 10 (deadline‘ai, deadline’ai, aaa!), lauke +4° ir aš šiandien jau ėjau be kepurės, nes švietė saulė ir šiaip tokia visokia pavasario atmosfera (pvz. paukščių visokių pilnas miestas). Bet, kad ir kaip skaisčiai ta saulė bespingintų, faktas lieka faktu, dabar viduržiemis. Po trijų karalių miestas tiesiog nusėtas niekam nebeįdomiom geltonuojančiom kalėdinėm eglutėm. Tas visas masinis mirusių eglučių vaizdas atrodo gan liūdnai ir tada pradedi galvoti, ar tikrai šitam mieste tokie populiarūs visokie gamtosaugininkų natūralistų veganų judėjimai. Dar miestas pilnas ir nusprogusių fejerverkų ir bambioškių liekanų, kurių, rodos, niekas net nesiruošia surinkt. Tai taip ir braidom po pirotechnikos ir eglučių sąvartyną, truputi stebina. Nelabai maloniai. Talk about pedantic Germans.

Aišku tik viena – kristmastaimas per kelias paras klaikiai išėjo iš mados, o kad šventės baigėsi, paskelbė ir mano Kalėdų gėlė, numesdama paskutinį lapą.

(Šį postą realiai norėjau parašyti dar aną savaitę, tik vis neprisiruošiau).

Palikite komentarą
Įkelta 2010 25 liepos

+17°C

Pas mus vis lyja lyja ir lyja. Jausmas, it būtų rudens vidurys. Nuostabus laikas, kai geri arbatą namie, skaitai detektyvus ir klausai Radiohead‘ų bei Coldplay. O dar labiau dabar klausau šito. Ir toliau sau sėkmingai nardau savo psichodeliniuos sapnuos su seniai pamirštais žmonėm ir jausmais. Kartais pabudus būna velniškai keista, o kartais net ir baisu.


Palikite komentarą