Pirmyn į turinį

Žyma: Rhum Room

2017-ųjų metų geriausieji

Šiemet trumpiau negu bet kada, nes kažkaip vat taip norisi. 2017-ieji prasidėjo gulint be plionkės su temperatūra lovoje, o jau sausio 3 d. važiavau į ligoninę nosies operacijos. Pradžia skamba prastokai, bet visai nebuvo baisu. O vėliau man, priešingai negu daugeliui kitų (drįstu taip teigti, nes žmonės 2017-uosius peikė ir keikė kur bepasisuksi) buvo nuostabūs metai.

Taigi, jūsų dėmesiui, metų geriausieji.

  1. Metų Facebook paskyra: Faksimilis Reklamos Agentūra, Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės, Kur vakarėlis.
  2. Metų instagram paskyra: 90s_lithuania.
  3. Metų filmas: nors ir 2016-ųjų, jau 2017-aisiais pamatytas Nocturnal Animals, pakirtęs kojas, rankas, galvą ir širdį. Po to filmo vėliau jau labai greitai viskas buvo kitaip.
  4. Metų inside tūsas: laidos dešimtmečio susitikimas, perėjęs į Nidą su M & T komanda ir „aš atsimenu, kad turėjau piam eurų ir nebėra jų“.
  5. Metų interjeras:
  6. Metų interneto žmogus: Liudvikas Andriulis, Aušra Kaziliūnaitė, Lukas Ramonas.
  7. Metų koncertas: Studio Maruko 11/11. Ką ten tie festivaliai, ką ten tos užsienio žvaigždės. Marukas su Nijolės Tallat-Kelpšaitės „Be scenos negaliu gyventi“ nušlavė visus.
  8. Metų daina: A Scene from a Future – Manfredas edit, o dainų daina: Šventinis bankuchenas – Music music music.
  9. Metų laimė: šitiek įspūdingų naujų pažinčių. Bet senieji draugai niekur nedingo, kaip ir neblėstanti meilė jiems.
  10. Metų margas pasaulis: kai į darbo emailą ateina užklausimas, ar aš esu buvusi realybės šou „Baras“ dalyvė.
  11. Metų pabėgimas:
  12. Metų nauja veikla: Panevėžio city alumni.
  13. Metų naujai atrastas laisvalaikis: puzlės.
  14. Metų naujas iššūkis sau, kulminaciją pasieksiantis jau sausio 27 d.: Nacionalinė viktorina. Ateikit.
  15. Metų lietuviška knyga: A. Vienuolis – „Viešnia iš šiaurės“.
  16. Metų nelietuviška knyga: M. Abramović – „Walk Through Walls“.
  17. Metų public festivalis: Devil stone.
  18. Metų interjeras 2:
  19. Metų inside festivalis: Vasaros brizas.
  20. Metų serialas: Big Little Lies.
  21. Metų skaitomiausias įrašas: Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui.
  22. Metų startupas: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje. Kas in? Rašykit komentaruose, dar yra laiko suspėt į sąmatą.
  23. Metų šlapios kojos: tie nesibaigiantys liepos lietūs.
  24. Metų šlapia viskas: Sūpynės.
  25. Metų nušvitimas:
  26. Metų valgis: humusas neribotais kiekiais.
  27. Metų vieta būti: Vėjai.
  28. Metų vieta pavalgyti: Rhum Room.
  29. Metų tikėti ir netikėti taškai: Klaipėda ir Kaunas su Vėliavos dienomis, Talinas, Stokholmas, Rusnė, Daugpilis, Roma.
  30. Metų pasiekimas: atleisti sau ir kitiems, pusė metų be alkoholio.

Sau ir visiems jums linkiu mažiau pavydėt, smerkt, dejuot, tingėt, ir apkalbėt, daugiau žavėtis, grožėtis, klausytis, juoktis, keliaut ir mylėt, mylėt, mylėt.

10 Komentarai

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje?

Tai bus įrašas apie: a) išpi*dėjimą; b) tai, kaip sunku rasti, kur nueiti skaniai pavalgyti Vilniuje. Rinkitės kažkurį vieną iš šitų, nes čia arba vienas, arba kitas, tik aš tai jau nebežinau, katras. Gali būti, kad po šito įrašo išvadinsit mane išlepusia merga, kuri pati nežino, ko nori ir įmanoma, kad būsit teisūs.

Apie problemą su valgymo vietomis gana išsamiai ir jausmingai jau rašė Aušra, o aš jos mintimis dalinausi ir nedrąsiai antrinau, bet penktadieninis išėjimas mane dakalė ir supratau, kad reikia supilt viską, ką patyriau pastaruoju metu, ir paprašyt kitų pasidalinti savo patirtimis bei nukreipimų į tas vietas, kurių dar nepažįstu ir kur yra gerai.

pavalgyti Vilniuje

Pvz. jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir namie gamindama, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Beje, reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną, todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos. Bet jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų, bebandant skaniai pavalgyti Vilniuje. Bus ir gerų! Bet bendras vaizdas labiau negeras negu geras. Ai, ir nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį.

Liūdnoji preliudija Meat Lovers Pub

Šį įrašą paskatino penktadienis apsilankymas Meat Loveriuose. Originaliai norėjom eiti į Rib Room, bet ten atsidūrus paaiškėjo, kad kažkas negerai su krosnimi, todėl vienintelė galima šonkauliukų opcija yra traškūs, nuo kurių įspūdžio apie šitą vietą kurtis pradėti nenorėjom. Meat Loveriuose labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas,  šįkart labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Burger street

Burger street klasikinis mėsainis (5,9eu) – žiauriai skanu ir padorios kainos, tik kad labai nepatogios lokacijos.

Grill London

Šonkauliukai (didelė (ne tokia jau ir didelė) porcija 9,7eu) ir jautienos maltinuko burgeris (5,7eu) Grill London. Ėjau ten dėl to, kad vis kas nors pasako, kad oioi, kaip ten nebrangu ir skanu. Jei jau tiek žmonių tai tvirtina, gal visgi viskas rimtai ok? Nu ne, ne ok, visai ne ok. Gal geriau daugiau nieko ir nesakysiu.

Keulė Rūkė

Keulė Rūkė (mėsainio kompleksas 6,4eu atvyko į namus). Jaučiu daug kas nesupras, kodėl rašau apie vietą, kur visi nuolat valgo, bet aš išbandžiau antrą kartą. Nu ir ką, tikrai labai gerai. Tik man visada įdomu būna, kai paprašai, kad nedėtų kalendros ir pristato ne su kuo kitu, o sauja kalendros, kurią reikia išsirinkinėt.

Pianoman

Pianoman kanadietiškas poutine (5,9eu). Taip, iš barų tikėtis gero maisto gal ir nereikėtų, šiaip Pianoman ir visus kitus jų taškus mėgstu kaip barus, yra ir skanių patiekalų (pvz. nachos arba fish and chips be lietuviško perdėto tešliškumo) bet šitas patiekalas buvo kažkoks nesusipratimas. Poutine – tai skrudintos bulvytės, cheese curds, ir daug daug gravy (net nežinau kaip pastarieji du verčiasi į lietuvių kalbą), kartais – su šiek tiek pulled pork, bet labai retai. Tai vat Piano šito patiekalo versijoje trūko cheese curds ir gravy, užtat buvo daug sausos pulled pork, kalnas druskos, lydytas paprastas čederio sūris ir jokio gravy. (Foto dešinėje – įprastas variantas, kairėje – Pianoman versija) Čia panašiai kaip šaltibarščiai būtų be burokėlių arba kefyro. Nu būkit žmonės, padarykit bent drėgniau.

pavalgyti Vilniuje

Talutti

Talutti (Kaunas). Klasikinis mėsainis (nebepamenu kiek). Pusę valgymo laiko sudarė laikas, kuomet peiliu išiminėjau ir grandžiau garstyčių padažą, nes tą patiekalą būtų buvę galima pavadinti garstyčių mėsainiu. Vilniuj net nebandau.

Don Simon

Don Simon (Žvėrynas) lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Ir jie dar turi tokio itališko nealkoholinio bitter gėrimuko Crodino, kuris yra kažkas nuostabaus (primena Aperol Spritz), o ir picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Untold

Untold humusas (6eu) jaučiu buvo geriausias mano ragautas humusas ever. Ir šiaip ten jauku ir faina, tik gaila, kad nepagalvojusi pasiėmiau dar ir skumbrę, kurią reikėjo gliaudyt ir lupinėt per ilgai mano kantrybei. Tik vat pastaba, nes man, kurios akys yra vienetai, reikėjo pavargt, kad įskaityčiau viską, kas ten meniu surašyta, tai bijau net pagalvot, kaip vargsta prasčiau matantieji.

Rock River club

Rock River club (kur šiaip niekad nebūčiau užklydusi, bet vat protmūšiai) šonkauliukai (6eu). Šitie šonkauliukai buvo tokie geri, kad lig šiol apie juos svajoju. Dviese vakarienei pasidalinom porciją ir abu buvom sotūs, bet nepersivalgę. Laukiu kito protmūšio.

Studio 9

Studio 9. Viskas, išskyrus varškėtukus, ką ten teko ragauti, buvo negerai. Niekaip nesuprantu, kaip vietoje, kuri taip negražiai elgiasi su maistu, visada būna tiek žmonių.

Spot

Spot – viskas valgymo metu būna visai ok, o ir kainos draugiškos, bet absoliučiai visus kartus po valgymo kelias valandas skrandyje jaučiau kažkokį keistą, nemalonų sunkumą. Daugiau net nebebandysiu.

Leyla

Humusas (4,5eu) Leyloj. Kai ieškojau rekomendacijų humusui, Leylos humusą gyrė bene daugiausiai. Nu kąašžinau. It was okay, bet didžiausias privalumas jaučiu buvo kiekis (nes užbėgę greitam užkandžiui dviese apsivalgėm per akis) ir svogūnai prie jo (nes svogūnai yra meilė).

Mason gastropub

Mason gastropub burokėlių salotos su ožkos sūriu (~6-7eu). Po daugybės pagyrų tikėjausi kažko stebuklingo, bet buvo taip so so. Tas kartais, kai valgant neaišku, ar skanu, bet paskui skrandis patenkintas. Užtat bene visi kartu vakarieniavę draugai nelabai patenkinti savo patiekalais buvo. Bet vat indai gražūs.

Panama food garden

Panama food garden midijos (~10eu). Vieną kartą midijos buvo su samanom ant geldelių, kitąsyk jos buvo tokios be įprastai puikaus kokosų pieno padažo sausos ir liūdnos, liūdnos, kad nutariau kurį laiką ten nebesilankyt, gal vėliau reabilituosis, nes vieta tai žiauriai gera.

Tai čia tiek, čia tik truputis, iš to, ką atsiminiau. Dar pastebėjau, kad daugybėj vietų bandoma prastą skonį gelbėti papuošimais – dumplainiai, braškės, karambolos,

Tad labai rimtas kreipimasis, gal galit pasidalinti išsamiomis vietų rekomendacijomis? Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

O čia – šiaip geras skaitinys apie įvaizdžio galią.

1 Komentaras

Apie vietas, kur faina valgyti, vargus su telefonu ir tai, ką šneka žmonės

Betvarkydama poros metų senumo įrašuose susigliučinusius paveikslėlius (ilga istorija, bet daug kas dingo, tai reik ištrint pilkus blynus) supratau, kad baisiai seniai berašiau ne viena tema, o į vieną įrašą sudėdama daug padrikų pastebėjimų. Kaltas, matyt, FB, kuriame dalykus po truputį aprašyti yra paprasčiau, bet dabar tiek visko prisikaupė, kad nutariau pabandyti pamėginti epizodiškai grįžt prie seniau įprasto formato. Be to, FB sraute daug kas pasimeta, o bloge lieka ilgam ir rasti paprasčiau.

Apie vietas, kur skanu ir faina valgyti

Dažnai nutinka taip, kad valgau arba namie, arba ten, kur būta šimtą kartų, arba cirkle K pyragėlius su vištiena (nieko nesakykit, bet jie skanesni už daugelio kepyklėlių delikatesus nu). Užtat yra pora vietų, apie kurias gal dar ne visi žino ir kurias norėčiau rekomenduoti. Ne, nepažįstu nieko, kas ten dirba ir man niekas už tai nesumokėjo.

Rhum Room

Kai ši erdvė iš senojo The Room‘o virto į dabartinį Rhum Room, tikėjausi tik blogo. Matyt dėl to, kad senasis bariukas, kai jis veikė, visada atrodė viena stilingiausių, jaukiausių ir ne pižoniškai mandrų vietų mieste. Tad maniau, kad romo baras yra tai, kur eiti man būtų mažiausiai įdomu.

Kol vieną vakarą ten nepavakarieniavau.

Nuo to karto ten užsuku kur kas dažniau, apie tą vietą neužsičiaupiu, liaupsinu be sustojimo ir visiems rekomenduoju.

Kodėl? Nes ten labai jauku ir žiauriai, žiauriai skanu. Be to, labai padorios kainos. Pradedant nuo užkandžių (rūkytų Accras (tokios spurgytės su skumbre ir romo+mango padažu, Johnny Bakes (tokie koldūno formos pyragėliai su plėšyta jautiena ir kokoso grietinėlės padažu), saldžiųjų bulvyčių) (~3-4,5eu), baigiant pagrindiniais patiekalais ir desertais. Kai valgiau „Blue Mountain“ kepsnį (steiką su kavos sviestu, 9,5eu), buvo taip skanu, kad norėjau apsiverkti iš laimės. Ir aš neperdedu. Karibų jautienos žandai (9,8eu) su tobulai paruoštais ryžiais (kurių šiaip gyvenime tai net nemėgstu) irgi buvo nuostabūs. Desertas „Esant slėgiui“ taip pat vertas atskiro paminėjimo. Gaila, kad nebūnu centre dienos metu, nes būtų įdomu paragauti, ką jie siūlo dienos pietų meniu. Pati neragavau, bet draugai gyrė, kad dar ir be galo skanūs Rhum Room kokteiliai.

Dar vienas baisiai svarbus dalykas – nepriekaištingas aptarnavimas. Nuo bendravimo rezervuojant staliuką, iki patirties pačiame bare.

Kai patariau draugei nueiti į šią vietą, vėliau rašė „Nu tu čia ir užrodei“, su tirada liaupsių.

Man rimtai neaišku, kodėl kartais ten dar būna laisvų staliukų, kuomet visiškai vidutinėse vietose rikiuojasi eilės. Negi žmonės nemėgsta skaniai ir jaukiai valgyti?

Kita, visiškai kitokia nei anksčiau aprašytoji, vieta –

Meze restoranas

Seniai dūsavau, kad Vilniuje labai trūksta tikro turkų restorano. (Žinokit, turkiškas maistas – ne tik kebabai, turkai puikiai moka ruošti daug įvairių kitų patiekalų.) Ir, pasirodo, toks jau kurį laiką yra įsikūręs Šiaurės miestelyje, greta visų tų parduotuvėlių ir išparduotuvių.

Labai patiko draugiškas aptarnavimas – visi ten dirbantys sutikti turkai kalbėjo lietuviškai ir buvo be galo malonūs ir paslaugūs. Na ir, žinoma, maistas. Labai gardus tadziki ir bulvių košės užkandis su sūriu, patiekiamas su pomidorais. Aš valgiau vištienos Gyros (7,5eu), o draugas – Pideli Köfte – maltos jautienos gabalėlius, keptus pomidorų padaže (8eu). Abu patiekalai buvo puikūs, o porcijos tokios didelės, kad daugiau nei pusę saviškės parsinešiau namo ir kitą dieną suvalgiau pietums. Norėjosi paragauti ir daugiau skanumynų, bet pilve tiesiog nebebuvo vietos, todėl tikrai teks apsilankyti dar kartą.

Draugas, kurį įtikinau čia užsukti, iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs, bet vėliau valgydamas jau sakė „Kaip gerai, kad čia atėjom“.

Apie kasdienybės smulkmenas

Vakar ryte pasidažiau, jau ruošiausi išeiti iš namų ir dar kartą užmetusi akį į veidrodį supratau, kad kažkas yra labai ne taip. Pradėjau tikrint, gal turiu temperatūros, nes veidas buvo išblyškęs ir pilkas, kaip sergančio žmogaus. Nu o paskui daėjo, kad buvau pamiršusi pasidažyti antakius. Atlikus pataisymus pasiligojusio ateivio įvaizdis prapuolė.

Visada smagu, kai fotkiniesi lifte (nes jeigu lifte yra veidrodis, save gražiu kampu jame išvydus sunku atsispirt pagundai to nedaryt) ir tave kas nors prigauna tame veiksme.

Nežinau, ar aš nemoku fotografuoti, ar rimtai dėl visko kalta ne pati geriausia mano ne paties naujausio Samsungo kamera. Nes nu aš noriu fotkinti daug dalykų, bet finale mano fotkės atrodo taip, tarsi tamsią naktį būtų fotkinta rūsy su depiliatorium, todėl galiausiai nebefotkinu iš viso. Gal turit minčių, koks telefonas (pageidautina Android) būtų pakankamai patogiai valdomas ir užtikrintų puikią nuotraukų kokybę?

Dar visada smagu kai netyčia į kuprinę įmeti neužrakintą telefoną ir vėliau randi, kad priskambinai kam nereikia ir kažkokiu būdu ištrynei krūvą reikalingą dalykų.

O jus irgi nervina, kai kur nors valgydami gaunate šakutę su vienu ar, dar blogiau, keliais kiek kreivais dantukais? Nes mane tai rimtai toks dalykas išmuša iš vėžių ir nenurimstu, kol negaunu kitos.

Ar kas nors esate matę Jammi Kebabų komunikaciją FB? O gal žinot, kaip galima taip nusvaigt? Suprantu, kad ir prekiauja jie ne Faberge kiaušiniais, suprantu, kad klientų ir taip netrūksta, bet tai kaip dar šauna į galvą tokios reklaminės kampanijos?

Apie gyvenimo filosofijas:

„Galbūt ne X yra Y, ką apie Y žinome mes?“

Apie keistus pomėgius:

„Mano vienas draugas kolekcionavo kėdes.“

Apie tikrumo paieškas:

„Aš vis dar manau, kad dirbtinės eglutės yra fake.“

Apie atsparumą naujovėms:

„Aš seno kirpimo, tai labai retai dedu kažką, kas yra ne like.“ (Suprask love, wow, angry, etc.)

Bežiūrint naujuosiuose laikuose atkurtą Pelenės istoriją, sceną, kurioje Pelenė išpila stiklinę su vandeniu ir jai atima telefoną:

„Jei iš manęs atimtų telefoną, kai kažką išpilu, niekada neturėčiau telefono.“

Tiesa, o jūs irgi siaubiakus namie žiūrit kartais pusę veido užsidengdami antklode, kad nebūtų taip baisu? Nes man 28 metai ir aš vis dar taip darau.

Gero savaitgalio!

10 Komentarai