Pirmyn į turinį

Žyma: Ramybė

Penkios rekomendacijos šiai savaitei

Jeigu jums nieko netrūksta, nekamuoja jūsų rugsėjis rudenio arimuos ir nepuola jūsų neplanuoti darbai ir susitikimai, ir turit laiko, aš čia truputį parekomenduosiu, ką veikti, kol dar yra laisvų akimirkų. Mano tvarkaraštis pamažu pildosi, bet tam tikriems dalykams laiko visada liks.

1.Skaitykit Slutever. Nebe pirmą kartą rekomenduoju šitą įžūlią tinklaraštininkę, bet tikiu, kad kai kurie dar nesat ant jos atradę. Jūs skaitykit, žavėkitės arba nekęskit ir supraskit, kad visos jūsų nuodėmės, visos jūsų moralkės ir nuklydimai, kad ir kokie hardkoriniai jie beatrodytų, yra tik gėlytės pažiūrėjus, kaip žmonės gyvena. Dar geriau, pradėkit skaityti nuo archyvų, kai ji dar nerašė Vogue ir gyveno skvote, kur viskas dvokė pelėsiu, ir šiaip. Ir jo, ji ir įkvėpė mestelt šitą recommendations for life penketuką, net nesiginsiu.

2.Žiūrėkit House of Cards. Man žmonės vis sakydavo, tu pažiūrėk. Aš vis nežiūrėdavau. Tada vėl sakydavo, pažiūrėk gi pagaliau. Pažiūrėjau ir dabar visiems šauksiu, pažiūrėkit. Žiauriai geras serialas. Aš kadangi mėgstu kolekcionuot citatas, tai čia kelios, pirmas sezonas.

„I love that woman. I love her more than sharks love blood.“

„You know what Francis said to me when he proposed? I remember his exact words. He said, ‘Claire, if all you want is happiness, say no. I’m not gonna give you a couple of kids and count the days until retirement. I promise you freedom from that. I promise you’ll never be bored.“

„Generosity is its own form of power.”

„How quickly poor grades are forgotten in the shadow of power and wealth.’’

„Honesty is your best defense and offense.“

3.Perskaityti šitą straipsnį. Ir pagalvokit, ar ta Lucy jums niekur nematyta?

4.Išsibraukykit apkerpėjusius darbus iš to do list‘o. Turėjau aš čia tokį sąrašą darbų, kuriuos žadėjau sau atlikti vasarą, kai bus žiauriai daug laisvo laiko. Visiems laikams atsminkit – kai yra žiauriai daug laisvo laiko, neįmanoma padaryti nieko. Visiškai nieko. Jei reikia, tarkim, nueiti į darbą valandai, tai pusė dienos yra ruošimasis tai valandai, o kita pusė – poilsis po jos. Nes vasarą mes nusipelnėm. Kai pradeda pamažu lįsti visi kiti darbai, supranti, kad it‘s now or never. Tai ėmiau ir persidažiau langus, duris ir visa kita, ką seniai sau žadėjau, išsimečiau šūsnį šlamšto, kurio man tikrai nereikėjo ir susirikiavau viską pagal griežtą tvarką. Dvi kiauros dienos dažymo visus velnius nuėmė kaip giliausia meditacija ir šiaip. Kažkaip dabar ramiau.

5.Atraskit savo sportą. Visą gyvenimą aš nuoširdžiai nekenčiau sporto. Kapstantis praeityje dabar lyg ir suvokiu, kad gal tie dvieji metai, kai pradinėj mokykloj dėl sveikatos problemų buvau atleista nuo kūno kultūros, padarė savo ir aš elementariausiai sustingau. Bandžiau viską ir niekas niekas nepatiko. Viskas kankino. Sukąstais dantim varydavau į sporto salę, eidavau bėgiot ir niekaip nesuprasdavau, kaip žmonėms gali patikti sportas. Ir štai šią žiemą, pačioje metų pradžioje mane aplankė nušvitimas. Aš atradau pilates. (Kalanetika irgi neblogai, bet pabandžiusi ir tą, ir tą, apsistojau tie pilates). Jei tik būčiau anksčiau žinojusi, kiek malonumo gali duoti tinkamai pasirinktas sportas su gerų trenerių priežiūra. Jei nebandėt, ir jums rekomenduoju, pabandykit. Vasarą, kuomet buvo apstu neplanuotų nuotykių ir išvykų, tempas kiek sulėtėjo, bet dabar vėl grįžtu į salę su didžiausiu užsidegimu ir jaučiu, kaip džiaugiasi kūnas ir mintys. Pradėjus sportuoti ir šiaip viskas verstis pradėjo į gerąją pusę. Dabar mėginsiu geriau susipažinti su joga, kurios truputį prisibijau.

Pabaigai reiktų muzikos. Šekit albumą.

2 Komentarai

Apie dešimtmetį, vidinius demonus, ketvirtadienius, performansų galią, skaitymą tarp eilučių ir tai, kaip nuo savęs nepabėgsi

Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.


Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.

Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.

Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.

Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.

Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:

„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.

Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“

Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.

Apie skonius:

-Čia saldu ar sūru?

-NE.

Apie reikalų paspartinimą:

A:-Jinai vis nepagimdo.

B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.

A:-Kokio?

B:-DIDELIO.

Apie šventes:

Apie skaitymą tarp eilučių:

„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “

Apie būsenas:

„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“

Apie stiprios fiksacijos laką:

„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“

Apie kerštą:

„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“

TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)

Apie užvadinimus:

„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“

Apie deimantus pelenuos:

Apie brandą:

„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“

Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:

A: – Tai rūkyt pradėjai?

B: – Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.

Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.

Apie tai, kas tavo draugai:

„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“

Situacija „When you really hate that bitch“:

A: – Ragana. Šambala. Čakrų valymas.

B: – Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.

Apie atsakomybes:

Apie skirtingus pasaulius:

„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“

Apie veiksmų eigą:

„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“

Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.

O dabar truputį lyriškiau.

Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?

„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“

„Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”

„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
„Cause the smell of her perfume echos in my head still.”

Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.

Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.

Ramybės.

5 Komentarai

Odė paprastumui

Sekmadienį mes vykom į kalnus, o dabar – tik mirkt mirkt, eina dar viena savaitė į pabaigą. Tas grožis, kurį ten išvydau, paveikė mane įvairiai. Pirma, toks šviesus, tikras, optimistiškas noras, kad laikas trumpam sustotų, noras likti ir gėrėtis stebuklais. Mieliausiai tie toliai rodėsi grojant klasikinei muzikai. Ir nuoširdus nusiminimas, kalnams liekant už nugaros, jų siluetams mažėjant, leidžiantis saulei.

Man žavu, kokį malonumą suteikia seniausiai sapnuota ramybė. Įkvėpt – iškvėpt, nesirūpint. Nepult nudirbt devynių darbų, bemąstant, kur laike įgrūst dešimtą. Nesiblaškyt, nepurkštaut, nesistengt pabūti ne visai savim.

Nepaprastumui ir everestams dar bus laiko. Pabūkim paprasti, prieš augindami tas auksines žuvytes, kurios mūsų laukia ateity.

Palikite komentarą

Aš (beveik) atostogauju

Šopenas ir Bachas, ir Sinatra, ir Elza, ir.
Vanduo ir žalia arbata. Miegas.
Kalnas drabužių ir daiktų, kurie nebedusins.
Mažai mažai, tyliai tyliai, skaidriai skaidriai. Įkvėpt, iškvėpt.
Metas, kai baisiai trokšti vartyt Schiele‘s darbus, kol pirštai pavargs; skaityt didžiųjų tekstus, kol akys išvarvės; klausyt muziką iš M didžiosios, kol įsirėš į mintis.

Vidurvasario nakties sapnai.

Palikite komentarą

Grynas

Pats tikriausias esi, kai keitiesi.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

„<…> they‘re right in thinking that it‘s a crime where I come from: it‘s against the law because we‘re all cynics and romantics, sometimes simultaneously, and marriage, with cliches and its steady low-watt glow, is unwelcome to us as garlic to a vampire.“ (N. Hornby)

Vilnius, +6°C.

Darbas, tyla, vanduo, lietus, tvarka, tik teisingi ėjimai – didžiosios meilės. Erdvė, kurioj aš esu .

Kokia kukli ta tikroji euforija.

Palikite komentarą