Pirmyn į turinį

Žyma: Požiūris

Apie Euroviziją, „baisoką” vedėją, grožį ir žodžio galią

Ne kartą esu minėjusi, kad žiauriai mėgstu Euroviziją ir kasmet jos laukiu labiau nei Naujųjų metų. Norėjau, kad laimėtų Gruzija, tačiau žinojau, kad, kaip ir kiekvienais metais, mano favoritai nelaimės, na, nes taip būna. Nieko tokio. Apie laimėtojus, politiką ar teisybę nekalbėsiu. Noriu pakalbėti apie grožį.

petra_mede_general_views_malmo_arena_sweden_cbsv3ixrdp8l

Tokie žodžiai iškart po renginio atsidūrė ant Delfi vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės Budrienės sienos. (Vienas žmogus man sakė, kad et, tikriausiai čia pasisakė Monika, o ne Delfi redaktorė, tačiau, čia aš nesutinku. Kai prie tavo vardo Facebook profilyje parašytos pareigos (pats pasirenki jas rašyti), ir šeštadienio vakarą tu lieki Delfi redaktore, kuriai derėtų pagalvoti, kokią žinią ji nori pranešti visiems beveik 6000 savo sekėjų).

Galima prie televizoriaus sau pabumbėti ir nuomonę pasilaikyti sau, tačiau M. Garbačiauskaitė Budrienė pasirinko apie tai parašyti. Apie tai, ką rašo, ji turėjo laiko pagalvoti, pildama žodžius kompiuterio ekrane. Matot, šiais laikais, kai visos Europos šalys yra ranka pasiekiamos, o Facebooke verda tikras gyvenimas, dažnai paleistas žodis nebesugrįžta. (Taip, ir aš pati esu ne kartą juodai juokavusi apie baisius žmones ir panašius niuansus, tačiau humoras ir tiesmukas drėbimas – skirtingi dalykai). Manau, kad didelė tikimybė, jog toks leptelėjimas tikrai galėjo pasiekti pačią Petra Mede, kuriai, esu tikra, nusispjaut ant tokių komentarų, tačiau ar tikrai derėjo taip drėbt?

Man regis, savaime suprantama, kad, didžiausio Lietuvos naujienų tinklo atstovė turėtų būti girdėjusi apie taktą ir mandagumą. Jei norisi, kritikuoti galima ir net reikia, tačiau įmanoma tai padaryti subtiliai ir išmintingai. Visiems užkliuvo žodžiai „baisoka“ ir „tragiška”, man dar labiau užkliuvo pastaba apie atsainų skandinavų požiūrį į prabangą ir moterų grožį.

Atsainų? Man regis, greičiau išmintingą ir jau seniai išsilukštenusį iš visame pasaulyje paplitusių standartų. Žiūrėjau aš į tą Petrą ir jos sukneles ir galvojau, „Oi, kokios nedailios kai kurios suknelės.“ Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad vedėja truputį vyresnė, nei įprasta matyti šiame šou. Tada supratau, kad pričiupau save mąstant pagal standartą. Sukurtą ne savo, sukurtą vaizdinių, kuriuos įprasta regėti ekranuose. Dar kiek vėliau supratau, kad tos ne iki galo dailios suknelės kaip tik gi galėjo būti ironiškas ėjimas, siekiant truputį pašiepti Eurovizijos pompastiką ir blizgučius. Ar toks ir buvo tikslas, aš nežinau, bet taip galėjo būti.

Po kelių valandų, apie savo netaktą susipratusi M. Garbačiauskaitė Budrienė postą redagavo (redaguoti galima kiek panorėjus, tačiau žmonės jau būna spėję pasidaryti print screenus):

„Atrodo, būsiu neįsigilinusi ir nepelnytai aplojusi gerą vedėją, kuri ir pati iš savęs nevengė scenoje pasišaipyti.“

Palaukit, tai vedėja jau nebe baisi? Nuomonė pasikeitė, nes šimtas komentatorių sukritikavo tokį pareiškimą? Ar sakydama, kad vedėja baisoka, M. Garbačiauskaitė Budrienė turėjo omenyje, kad ji bloga? Nors, ko gero, jei jau pavadino ją tragiška, tai į šitą žodį telpa viskas, kas blogiausia.

„Barbės, žinoma, blogai…“, toliau tęsė DELFI redaktorė.

Gerai, o dabar vėl einame prie kito kraštutinumo. Daugybė komentatorių, palaikiusiųjų Petrą, stojo ją ginti lygindami su Lietuvos balsus pranešusia Ugne Galadauskaite. Neva toji tai lėlytė, fuj kaip baisu. (Nieks čia ne baisu, mielieji.) Kiti puolė su žemėmis maišyti M. Garbačiauskaitę Budrienę, neva ne jai su savo išvaizda kalbėti apie kitų moterų grožį. Ir Petra, ir Ugnė, ir Monika – visos jos gražios moterys. Petra renkasi rudus plaukus ir kirpčiukus, Ugnė renkasi šviesius, ir mėgsta saldoką įvaizdį, Monika renkasi griežtą kirpimą ir santūrius kostiumėlius. Žmonės puola Ugnę, nes, ji, neva atrodo, kaip kvaila barbė. Man regis, nuomonę, kad, jei žmogus baisiai dailus, tai jau durnas, o jei negražus, tai matyt protingas, jau seniai reikėtų palaidoti. Visi mes norime atrodyti jauni ir gražūs, kaip sakė J. Statkevičius. Kad grožį kiekvienas supranta savaip, aišku seniai ir priminti to tikriausiai nereikia. Patikėkit manim, gražūs žmonės savęs nebaisina tam, kad atrodytų protingesni. Ir, dievulėliau, kaip gerai, kad mes galime rinktis, kaip atrodyti.

M. Petruškevičius sukritikavo U. Galadauskaitės įvaizdį, gėda, kokia gėda. Jokia gėda. Smulkmena. Jei jums irgi žiauriai gėda, pasakysiu, kodėl. Todėl, kad augote visuomenėje, kurioje išvaizda visada reiškė siaubingai daug. Ir dar dėl to, kad jus kamuoja mažos šalies sindromas ir jūs visiškai be reikalo manote, kad į jums nepatikusį mūsų pranešėjos įvaizdį tiek dėmesio atkreipėte ne tik jūs. Patikėkite, 99/100, jei ne didesnis procentas, pamatė ir pamiršo. Jiems patiko ar ne? Koks skirtumas. Smulkmena. Patiko, gerai. Nepatiko, irgi gerai, gal patiko pernai, o gal patiks kitąmet. Visiems gražus, geras ir visų mylimas nebūsi, visi tai puikiai žinom.

Grįžtant prie „atsainaus“ skandinaviško požiūrio į grožį. Linkiu visiems ilgainiui išsiugdyti tą puikų ir sveiku protu paremtą požiūrį. Ir aš, ir, esu tikra, daugybė merginų ir vaikinų (taip, ne tik merginų) visą gyvenimą jaučiamės ne iki galo gražūs. Kaltas nuolatinis kalimas į galvą, kad taip, kaip yra, nėra pakankamai gerai. Vis pasitaiko situacijų, kuomet galvojame, kad dėl mūsų nesėkmių kalta nepakankamai gera išvaizda. Žinot, liūdniausia tai, kad ne kartą, o tikrai ne kartą žiūrėjau į žmones, kurie gal ne iki galo atitinka grožio idealo standartą ir vėlgi pričiupau save galvojant „O kodėl gi jis nesusitvarko dantų?“, „Blyn, koks negražus apgamas“, ir taip toliau ir panašiai (jei jūs nesat taip pagalvoję, aš jus nuoširdžiai sveikinu). Prieš keletą metų nė nebūčiau susimąsčiusi, kokie neišmintingi, net pikti tokie galvojimai. Visi žmonės turi savo priežastis būti tokie, kokie jie yra, tad ne mums smerkti jų pasirinkimus. (Žinoma, kai kurių dalykų pakeisti nepavyks net ir labai panorėjus.) Aišku, sveika nėra nei kategoriškas smerkimas, nei perdėta tolerancija (kai tam tikri pasirinkimai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir sveikatai, tačiau tai visiškai ignoruojama).

Kai kuriose šalyse, siunčiant savo CV dėl darbo, jame negali būti nurodyta nei lytis, nei amžius, nei prisegta nuotrauka. Toks požiūris mums gal ir neįprastas, bet, visgi, manyčiau, visai sveikas.

Brangieji, nepamirškite, kad grožis dažnai gali būti baisiai laikinas dalykas. Jei jūs savo mylimus mylėsit mažiau, jei jie nebebus tokie gražūs, kaip dabar, gerai pagalvokit, apie savo vertybes, kol dar ne vėlu. Nepamirškit, kad nebe tokie gražūs kažkada galite būti ir jūs. Bet mylimi būti juk norėsite, tiesa?

Linkiu daugiau meilės ir proto, o tada grožio tikrai netrūks.

9 Komentarai

Apie tai, kuo šventai tikiu

Ne kartą buvau sukritikuota dėl savo nevalingo troškimo mirk gyvenk įrodyti savo tiesas. Ne, nu, jūs pykit nepykit, bet blogas tam ir yra, kad skelbti savo tiesas, kieno dar kito? Kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas yra unikalus. Mano pačios savoje galvoje susikurtos taisyklės man labai patinka ir esu išties patenkinta tuo, kaip regiu ir leidžiu sau regėti pasaulį, žmones, daiktus – viską.

1.Žmogus tam ir gyvena, kad viskas, ką jis daro, jam teiktų malonumą. Kančia ir cypavimas dėl niekų – lietuvių išradimas, neatnešantis anei jokios naudos, bet gerokai sutrumpinantis gyvenimą bei pagilinantis raukšles kaktoje. Išmintingas žmogus paprasčiausiai negali sau leisti liūdėti. Jei visgi jis nepaliauja to daręs, ko gero, tas nemalonumas jam ir teikia malonumą. Juodos dienos skirtos tam, kad neapsileistum ir galėtum dar geriau įvertinti savo laimes.

2.Negražių žmonių nebūna. Būna tik stiliaus, saiko, skonio, fotošopo arba plastinės chirurgijos trūkumas. Papildomi kilai – nieko tokio, meilės rankenėlės – patogus prietaisas, jei tik moki jom naudotis. Liesumas – dar jėga, tik žiemą kartais būna kiek per šalta. Žinoma, svarbu jausti ribas ir viskas gerai, kol tai nekenkia sveikatai.

3.Nieko nėra amžino. Bet taip visiškai nieko. Lai žmonės myli, tuokiasi, skiriasi, emigruoja, vėl grįžta šimtus kartų, tame ir yra visas įdomumas. Gyvenimas per trumpas mylėt vieną kartą. Visiškos ištikimybės nėra, mažuliai, ir tame nieko baisaus, jei sugebi tai suvokti ir priimti blaiviu protu. Nėra tokio dalyko, kaip „Visam laikui“. Pagyvensit, pamatysit.

4.Nieko nėra baisiau už durnus bernus. Ypač, jei jie pasiekę tokį amžių, kuomet akivaizdu, jog nesimato jokių prošvaisčių progresuoti. Even more, nieko nėra baisiau už arogantiškus durnus bernus. Arogancija – normalus ir sveikas dalykas, kai ji argumentuota. Kai išsikalinėjama dėl sporto, norisi išsitraukt automatą.

5.Svaigalai – pasiteisinimas. (Nes gi dažnai sakoma, kad ne.) Pasitaiko žmonių, kurie teigia, kad tiek prisivaišinti, jog nebesuprast, kur žemė, kur dangus, neįmanoma, o savo kvailysčių pagrįsti promilėmis nedera. Akivaizdu tik viena – nesuprantama tai, kas nepatirta savu kailiu. Ypač kvaila yra smerkti žmones, kurie įkalę tampa hyper meilūs, atviri ir draugiški. Atsipeikėkit, harpijos, smerkt už skleidžiama pozityvą – idiotizmas.

6. Gyvenime labai labai svarbu mylėt, puoselėt ir lepinti savo mylimus. Teigiamos emocijos linkę sparčiai daugintis.

7.Labai svarbu ne kalbėt, o daryt. Niekam neįdomūs neįvykę pasimatymai, neištęsėti pažadai, svajonių kelionės, profesijos, dovanos, neužkalbinti interesantai ir visi kiti panašūs reikalai. Arabų pūtimas – didelis talentas, neatnešantis jokios naudos, tik išvarginantis publiką. Jei jau metei kokį burtą, jausk moralinį įsipareigojimą prieš save ir kitus padaryti taip, kaip suplanavai.

8.Vieną kartą į tavo gyvenimą atėjęs žmogus, į jį dar tikrai sugrįš. Nesvarbu – po savaitės ar dvidešimties metų.

9.Atviras protas (angliškai geriau skamba – open-mindeness) – geriausias apsidraudimas nuo visų moralkių, nesklandumų ir stresų. Gyvenimą galima taip įvairiai lankstyti, kad kartais išties neįtikėtina, kiek daug ir kaip įvairiai galima išgyventi. Principai – kartais visai į naudą, bet jau geriau aš nusileisiu ir važiuosiu toliau, nei šimtą metų laikysiu kokį kartėlį ir kukuosiu sau viena ir suirzusi su savo neįkainojamu orumu, kuris aktualus tik man vienai. Džiugesį teikiantis gyvenimas – kur kas geriau nei švari reputaciją, kurios at the end nieks neprašys parodyt.

10. Ir dar kartelį – nėra tokios tragedijos, iš kurios nepavyktų išsukti kailio. Skurdas, nemeilė, išdavystė – viską galima pataisyti. Tiesiog reikia pakilt ir eit iškelta galva, be jokių skrupulų trypiant visus trukdžius.

Labas rytas, Vilniau.

Palikite komentarą

Apie meilę

“My relationship was what gave me my sense of location. And if you lose your sense of location, you get homesick. Stands so reason.“ (N. H.)

My sense of location is right here with me. No matter where I am.

Na gerai, pakalbėkim apie meilę. Parodyk man meilę iš pasakos realiam pavidale. Gali? Mielai traukčiau į ekskursiją.

Berniukas ir mergaitė pamilsta vienas kitą. Berniukui ir mergaitei kažkas trukdo (laikas, vieta, žmonės, formos, whatever.) Berniukas ir mergaitė leidžia ilgus vakarus rymodami prie žvakės šviesos (šiuolaikinis variantas – scroll‘indami tūkstančius tumblr.com pateikiamų visual statemens). Kokius 4/10 atvejų viskas baigiasi gerai (o tas gerumas, reliatyvi sąvoka, vienok). Berniukas ir mergaitė virsta vyru ir moterimi, formos išplatėja, vietos susiaurėja, dažniausiai po kelerių metų juos sutinki žarstant žarijas užgesusiuos laužuos.

Berniukai-mergaitės-berniukai-mergaitės-berniukai-berniukai-mergaitės-mergaitės-berniukai

<…>

An extract of a real life conversation:

-Kada ruošiesi ištekėt?
A?
-Na, kada bus tas laikas?
-Ammm. (ir mintyse –
boom shaka boom Nenoriunenoriuneneneniekada?) –Bet garsiai pasakyti neišdrįsti.

Kada paskutinį kartą verkei? O iš meilės?

2007 m. Jei ašara kokia kaptelėjo vėliau, gal tuomet atrodė ir dėl šios priežasties, vėliau, objektyviai vertinant situacijas, išvada tėra viena – verkiu jausdama beviltiškumo būseną ar apmaudą, kuomet kaip iš vaiko atima saldainį. Ir droži pirkt naujo, arba sėdies ant dietos. Visai neskausminga.

Kai sugedo kompiuteris, maniau, priverksiu upelį. Iškrypę vertybės – ką besakyt.

Jei jauties esąs kyborgas, mėgsti papilstyti apie apps‘us, kuriuos gali įdiegti savyje, ilgainiui subręsta ir teorija apie nepastebimai įdiegtą meilės antivirus. Net pradedi visai tikėt.

Neapsigauk pamatęs mergaitę alpinėjančią ir tvirtinančią that this is it. Tokie virusai pas kai kuriuos atplaukia dažnokai, bet, neradę vietos apsistoti, keliauja toliau. „Gal bent kartą tu įsimylėk vieną, ne vienuolika?“ (Kalta.)

(Koks antras iš viso, sąlygotas tik aplinkybių) pokalbis su penkis metus nematytu klasioku:

-Norėčiau vesti iki dvidešimt septynerių.
-O merginą turi?
-Dabar ne.
(toliau neklausinėju)

<…>

Situacija – skaitom an example of a film review. “I`d recommend this film to those who‘re intrested in football and family life.“

Excusez-moi? One might be interested in sports, arts, animals or whatsoever, but family life? What kind of interest is that? Persiprašau.

Kažkada romantikai sugebėdavo dūsauti metų metus, rašyt laiškus ir suokt po langais nepaliaudami.

Šiandien švieži nebemeilužiai, būna, ir nebesilabina – neaktualu. Duokit publikai pramogų, duokit šokolado su pipirais, iškvieskit psichologą – nebemokam išlaikyti dėmesio. Važiuojam dešimčia traukinių, būna, be bilieto, nebūna, kad neišliptumėm.

“Dad, did you ever have to worry about the female orgasm <…>? Do you, in fact, know what the female orgasm is? What about the G-spot? What did “good in bed“ mean in 1955, if it meant anything at all? When was oral sex imported to Britain? Do you envy me my sex life, or does it all look like terribly hard work to you? Did you ever fret about how long you could keep going for, or didn’t you think about that sort of thing then? Aren’t you glad that you’ve never had to buy vegetarian cookery books as the first small step on the road to getting inside someone’s knickers? <…> Aren’t you relieved that you’ve been spared the perils of childbirth that all modern men have to face?’ (And what would he say, I wonder, if he were not tongue-tied by his class and his sex and his diffidence? Probably something like, ‘Son, stop whining. The good fuck wasn’t even invented in my day, and however many toilets you clean and vegetarian recipes you have to read, you still have more fun than we were ever allowed.’ And he’d be right, too.)“ (N. H.)

Aj, koks skirtumas, tekstų, ilgesnių nei 15 sakinių nieks neskaito – nebemokam išlaikyti dėmesio.

I‘m not trying to be sour or bitter. I‘ve been reading a lot of good literature recently.

Palikite komentarą