Padriki gyvenimo reiškiniai.
O pas mus ant wc sienos kabo šis eilius:
Once upon a time,
these friends loved each other very much,
and they made a vow to stay together until they all attained Enlightenment,
and lifetime after lifetime,
and endless re-births,
and doing practice,
they all realized the absolute empty true nature of mind.
Very cool. Privalau išmokti.
<…> Negaila man aukso. Negaila sidabro. Tik tų praūžtųjų dienų. Ne viskas išgerta. Ne viskas pragerta. Aš didelius lobius valdau. Turiu savo džiaugsmą. Turiu savo skausmą. Ateik – dovanosiu ir tau. Netinka tau auksas. Netinka sidabras. Nei žodžiai, saldumo pilni. Netikras čia auksas. Netikras sidabras. Ir deimantai tie – netikri. Bet skleisis dar naktys žalioj mėnesienoj baltųjų aušrų pumpurais… Ateik, – apkabinsiu, į širdį priimsiu, papuošiu žvaigždėtais nakties auskarais. <…>
P. Š.
Tokios tat mintys lanko penktadienio vakarą. Ilgu iki beprotybės.
(Taip, originally čia eilės, bet šiandien duodas galvoj srautu, kurio stulpeliais neužrašysi).
Taip ir likom jauni, bet sukriošę,
per anksti į viens kitą išėję.
Infantilus ‘Išėję’
Aš prisimenu tave ir tik verkiu. Taip beviltiškai ilgiuosi mūsų beprotybės. Ir beviltiškai žviegia kažkas viduje, kai mes sėdim ir rūkom ir lyja lietus. Ir jaučiamės taip greit užaugę.
Aš tikrai nežinau, kas bus toliau. Maniau, kad jau vėl gali būti Taip, bet deja. Man tikrai nereikia, kad mane mokytų ar aiškintų, ką turiu daryti. ir pati tikrai mokyti nieko nenoriu. O labiausiai aš nekenčiu susikaustymo ir bandymo kažką suvaidinti. Ir aš tikrai neįsivaizduoju, kas atsakingas už tai, kad man nutinka tokios kurioziškos situacijos, kurios labiau tiktų kokiam filmui. Smalsumas pražudė katę. Mane sunkiau pražudyt.
Vakar aš gulėjau vienam žmogui ant kelių ir šnekėjau. O jis man glostė plaukus ir mes abu pripažinome, kad jau tikrai atsibodo savęs barstymas į visas puses.
Bet ir toliau save barstau. Nenorom. Iš baimės.
3 Komentarai
