Kartą teko būti vienam seminare, kuriame mums, anglistams, pasakė, kad gyvenime egzistuoja du skatinamieji faktoriai, kuriuos galima pavadinti double P – Pain and Pleasure. Kažkaip mąsčiau ir sumąsčiau, kad prie šių dviejų būtų galima prilipdyti dar vieną, tik jau lietuvišką P, nes angliškasis variantas sugriautų šį gražų žaismą žodžiais. Trečioji P, manding, turėtų čia atstovauti Pavydą. Hell of a feeling it is, right?
Žaliaakis monstras įsliūkina mums po oda, patogiai įsitaiso ir tūno ten, nenorėdamas niekur trauktis. Bet, kalbant apie motyvatorius (velniava, man atrodo, tokio žodžio lietuvių k.nėra), turiu omeny tą teisingą, šviesų pavydą. Aš dažnai pavydžių. Žmonėms, kurie nebijo mesti sau iššūkius. Tiems, kurie verčias per galvą, atsisako patogumo ir išdrįsta keist pasaulį. Pavydžiu talentingiems, kurie sugeba tiek daug dirbti, kad vėliau savo gebėjimais, išgrynintais įdirbiu, stebina ir žavi žmones. Pavydžiu mylintiems, turtingiems, keliaujantiems, atsidavusiems, tolerantiškiems, atviriems, kūrybingiems, stilingiems, iki galo sąžiningiems. Sąrašas gali būti tęsiamas dar ilgai. Bet žinai, tas mano pavydas toks teigiamas. Atrodo, kad jis eina man iš paskos ir spiria į sėdynę, versdamas neatsilikti ir siekti to, ką regiu kituose.
Gaila, bet kažkaip dažnai tenka susidurt ir su tuo, juoduoju. Gyvi pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kartais gal ir nenorom, įsileidžia jį į savo pasaulius, o vėliau įgunda jo aštriais peiliais pjaustinėti tuos, kurie juos supa. Tie peiliai aštrūs ir, būna, kerta per jautriausias vietas net ir stipriesiems mohikanams.
Išvadų nebus, tik… Davai, daugiau pozityvo, optimizmo ir meilės, mažiau sarkastiškų, visažiniškų replikų, kai sėdi už borto ir spjaudai ant skriejančiųjų per bangas.
