Pirmyn į turinį

Žyma: Pasaulis

Tai kur tas Europos centras?

Kai kokiame nors bloge anglų kalba (šventąja šventojo užsienio kalba) kas nors parašo, kad pvz., Lietuvoje labai gražūs miškai, arba labai baisios olimpiečių uniformos, arba kad lietuviai valgo kefyrą su burokais (ir t.t. ir pan.) mūsų spaudos šaltiniuose atsiranda tokios antraštės kaip „Lietuvos girios ir miškai masina smalsuolius iš viso pasaulio“; „Gražiausios olimpinės uniformos rinkimuose lietuvaičiai nenusileido tik Girgikstanui“, „Neįtikėtini virtuvės eksperimentai stulbina smalsuolius iš viso pasaulio/priverčia aiktelėti smalsuolius iš viso pasaulio“ ir t.t. ir pan.

Ir nesvarbu, kad dažnai tie „smalsuoliai iš viso pasaulio“ būna koks vienas tinklarašininkas, apsilankęs Lietuvoje ir paminėjęs ją viename iš daugybės savo kasdienių įrašų. Arba, kad gražiausių olimpinės aprangos sąrašus vedė, nu garantuoju, bet 300 skirtingų tinklalapių ir kiekvienam jų toji lietuvių užimama vieta šokinėjo aukštyn žemyn.

Po tokių straipsnių gatvėse/biuruose/parduotuvėse/virtuvėse paskilnda tokios ir panašios legendos: „Tai sako, kad pas mus vanduo švariausias…“; „Tai sako, niekur kitur boružių nėr…“, ir t.t. ir pan. (Pamėginkit kada užregistruot, kiek kartų per savaitę iš žmonių išgirstate sakinius, kur tarinys „sako“, o veiksnio nėra (turbūt žmonės, tik neaišku, kurie), paaiškės, kad kur kas daugiau nei galvojote)

Vasarį tarptautiniame projekte tuo, jog Europos centras yra jų šalyje gyrėsi: Lenkija, Moldova ir Rumunija, ir dar kažkas, nebepamenu, o lietuvius tokios naujienos išvertė iš koto – gi Europos centras pas mus!!! Tuo tarpu sužinoję, kad Europos centras gali būti ne pas juos, lenkai taip pat išvirto iš koto. Tada visi pasigėrė ir iš koto išvirto dar kartą, tik jau tas centras nebebuvo šitaip motais.

Spėkit, kuriose dar šalyse gan įprasti tokie patiekalai kaip tinginys, žagarėliai, šutinti kopūstai ir pan. Aš jau tiksliai nebeprisimenu, bet, pasirodo, juos gamina ne tik babutė iš Smilgių, bet ir babutė iš visai kitur. Ir ne tik babutė.

Nuotraukose matote Rumunijos, Lenkijos, Kanados, Lietuvos, ir Ukrainos gamtos vaizdus. Sėkmės spėliojant, kuris iš kur.

Išvadų lyg ir nėra. Galbūt tegalima pasakyti tai, kad neverta nei alpti susigriebus už galvos baisintis, kaip čia pas mus blogai, nei persistengti giriantis nepakartojamu kraštovaizdžiu, nes labai gali būti, kad jis visai pakartojamas.

Lyginti ne visai toli viena nuo kitos esančių (o kartais – ir visai toli nutolusių, bet pasirodo, turinčių nemažai panašumų) valstybių unikalumą kartais atrodo tiek pat išmintinga, kiek su liniuote matuot iš krano bėgančio vandens greitį.

2 Komentarai

Apie Pavydą

Kartą teko būti vienam seminare, kuriame mums, anglistams, pasakė, kad gyvenime egzistuoja du skatinamieji faktoriai, kuriuos galima pavadinti double PPain and Pleasure. Kažkaip mąsčiau ir sumąsčiau, kad prie šių dviejų būtų galima prilipdyti dar vieną, tik jau lietuvišką P, nes angliškasis variantas sugriautų šį gražų žaismą žodžiais. Trečioji P, manding, turėtų čia atstovauti Pavydą. Hell of a feeling it is, right?

Žaliaakis monstras įsliūkina mums po oda, patogiai įsitaiso ir tūno ten, nenorėdamas niekur trauktis. Bet, kalbant apie motyvatorius (velniava, man atrodo, tokio žodžio lietuvių k.nėra), turiu omeny tą teisingą, šviesų pavydą. Aš dažnai pavydžių. Žmonėms, kurie nebijo mesti sau iššūkius. Tiems, kurie verčias per galvą, atsisako patogumo ir išdrįsta keist pasaulį. Pavydžiu talentingiems, kurie sugeba tiek daug dirbti, kad vėliau savo gebėjimais, išgrynintais įdirbiu, stebina ir žavi žmones. Pavydžiu mylintiems, turtingiems, keliaujantiems, atsidavusiems, tolerantiškiems, atviriems, kūrybingiems, stilingiems, iki galo sąžiningiems. Sąrašas gali būti tęsiamas dar ilgai. Bet žinai, tas mano pavydas toks teigiamas. Atrodo, kad jis eina man iš paskos ir spiria į sėdynę, versdamas neatsilikti ir siekti to, ką regiu kituose.

Gaila, bet kažkaip dažnai tenka susidurt ir su tuo, juoduoju. Gyvi pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kartais gal ir nenorom, įsileidžia jį į savo pasaulius, o vėliau įgunda jo aštriais peiliais pjaustinėti tuos, kurie juos supa. Tie peiliai aštrūs ir, būna, kerta per jautriausias vietas net ir stipriesiems mohikanams.

Išvadų nebus, tik… Davai, daugiau pozityvo, optimizmo ir meilės, mažiau sarkastiškų, visažiniškų replikų, kai sėdi už borto ir spjaudai ant skriejančiųjų per bangas.

Palikite komentarą

Apie tai, kuo šventai tikiu

Ne kartą buvau sukritikuota dėl savo nevalingo troškimo mirk gyvenk įrodyti savo tiesas. Ne, nu, jūs pykit nepykit, bet blogas tam ir yra, kad skelbti savo tiesas, kieno dar kito? Kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas yra unikalus. Mano pačios savoje galvoje susikurtos taisyklės man labai patinka ir esu išties patenkinta tuo, kaip regiu ir leidžiu sau regėti pasaulį, žmones, daiktus – viską.

1.Žmogus tam ir gyvena, kad viskas, ką jis daro, jam teiktų malonumą. Kančia ir cypavimas dėl niekų – lietuvių išradimas, neatnešantis anei jokios naudos, bet gerokai sutrumpinantis gyvenimą bei pagilinantis raukšles kaktoje. Išmintingas žmogus paprasčiausiai negali sau leisti liūdėti. Jei visgi jis nepaliauja to daręs, ko gero, tas nemalonumas jam ir teikia malonumą. Juodos dienos skirtos tam, kad neapsileistum ir galėtum dar geriau įvertinti savo laimes.

2.Negražių žmonių nebūna. Būna tik stiliaus, saiko, skonio, fotošopo arba plastinės chirurgijos trūkumas. Papildomi kilai – nieko tokio, meilės rankenėlės – patogus prietaisas, jei tik moki jom naudotis. Liesumas – dar jėga, tik žiemą kartais būna kiek per šalta. Žinoma, svarbu jausti ribas ir viskas gerai, kol tai nekenkia sveikatai.

3.Nieko nėra amžino. Bet taip visiškai nieko. Lai žmonės myli, tuokiasi, skiriasi, emigruoja, vėl grįžta šimtus kartų, tame ir yra visas įdomumas. Gyvenimas per trumpas mylėt vieną kartą. Visiškos ištikimybės nėra, mažuliai, ir tame nieko baisaus, jei sugebi tai suvokti ir priimti blaiviu protu. Nėra tokio dalyko, kaip „Visam laikui“. Pagyvensit, pamatysit.

4.Nieko nėra baisiau už durnus bernus. Ypač, jei jie pasiekę tokį amžių, kuomet akivaizdu, jog nesimato jokių prošvaisčių progresuoti. Even more, nieko nėra baisiau už arogantiškus durnus bernus. Arogancija – normalus ir sveikas dalykas, kai ji argumentuota. Kai išsikalinėjama dėl sporto, norisi išsitraukt automatą.

5.Svaigalai – pasiteisinimas. (Nes gi dažnai sakoma, kad ne.) Pasitaiko žmonių, kurie teigia, kad tiek prisivaišinti, jog nebesuprast, kur žemė, kur dangus, neįmanoma, o savo kvailysčių pagrįsti promilėmis nedera. Akivaizdu tik viena – nesuprantama tai, kas nepatirta savu kailiu. Ypač kvaila yra smerkti žmones, kurie įkalę tampa hyper meilūs, atviri ir draugiški. Atsipeikėkit, harpijos, smerkt už skleidžiama pozityvą – idiotizmas.

6. Gyvenime labai labai svarbu mylėt, puoselėt ir lepinti savo mylimus. Teigiamos emocijos linkę sparčiai daugintis.

7.Labai svarbu ne kalbėt, o daryt. Niekam neįdomūs neįvykę pasimatymai, neištęsėti pažadai, svajonių kelionės, profesijos, dovanos, neužkalbinti interesantai ir visi kiti panašūs reikalai. Arabų pūtimas – didelis talentas, neatnešantis jokios naudos, tik išvarginantis publiką. Jei jau metei kokį burtą, jausk moralinį įsipareigojimą prieš save ir kitus padaryti taip, kaip suplanavai.

8.Vieną kartą į tavo gyvenimą atėjęs žmogus, į jį dar tikrai sugrįš. Nesvarbu – po savaitės ar dvidešimties metų.

9.Atviras protas (angliškai geriau skamba – open-mindeness) – geriausias apsidraudimas nuo visų moralkių, nesklandumų ir stresų. Gyvenimą galima taip įvairiai lankstyti, kad kartais išties neįtikėtina, kiek daug ir kaip įvairiai galima išgyventi. Principai – kartais visai į naudą, bet jau geriau aš nusileisiu ir važiuosiu toliau, nei šimtą metų laikysiu kokį kartėlį ir kukuosiu sau viena ir suirzusi su savo neįkainojamu orumu, kuris aktualus tik man vienai. Džiugesį teikiantis gyvenimas – kur kas geriau nei švari reputaciją, kurios at the end nieks neprašys parodyt.

10. Ir dar kartelį – nėra tokios tragedijos, iš kurios nepavyktų išsukti kailio. Skurdas, nemeilė, išdavystė – viską galima pataisyti. Tiesiog reikia pakilt ir eit iškelta galva, be jokių skrupulų trypiant visus trukdžius.

Labas rytas, Vilniau.

Palikite komentarą

Margas pasaulis, kurio nesuprantu

Yra dalykų, kurių niekada nesupratau, nesuprantu ir, įtariu, nesuprasiu.  Jų nemažai.

Tam tikri vizualiniai savęs išreiškimo būdai. Kulnai + kuprinė, langeliai + langeliai + langeliai, padišovi tigrai, išprievartauti zebrai, white sensation outfitukas vidury baltos dienos Karoliniškių norfoj, plinkantis pakaušis + kasos iki pečių, priauginti 2cm + nagai, ryškiai vaniliniai plaukai iš Palete dažų pakelio ir anglies juodumo šaknys, plaukai iš Tailando, vestuvinio kalibro meikapas antradienio rytą trulike. Taip galima tęsti be galo. Gal nereikia.

Niekaip nesuprantu, kaip galima savu noru, savo sveiku protu, ne juokais ir ne neblaivia galva tatuiruotis hieroglifus, tribal, gyvūnų pėdutes ar bar kodus.  Subrandinti šią idėją, nueiti pas meistrą ir įrėžt sau po oda. Negi nei viename šio sprendimo žingsnyje neateina mintis, gal nereikia?..

Kvapai. Toks jausmas, kad pusė miesto taupo vandens sąskaita arba šiaip neturi galimybės juo nuolatos naudotis, nes gyvena kažkur Užpečkiasodyje  ir be jokios sarmatos neša savo ypatingus kvapus į viešumą. (Kaip galima bučiuotis trulike? Kaip? Kam?) Dešimtadalis kvepia gardžiai arba niekaip, o likusioji dalis mirksta Dzintars alyvųlevandųrožių voniose arba renkasi vieną iš trijų galimų kvapų droge. Įdomu, ar ateis diena, kuomet iš kažkurio kampo link manęs neatsklis vyriškų rabane purškalų dvelksmas. Kiek galima? Kažkada gal ir buvo gerai, bet tas kažkada seniai praėjo.

Gyvūnų, vaikų, šunų, kačių, šeškų, iguanų fotkės ant telefono ar kompo ekranų, puodelių, maikučių, sienų… Nepaliaujamas šių objektų srautas interneto platybėse. Pamatėm kartą, du, tris, devynis, bet ar reikia tris šimtus? Ar reikia tiek tobulint fotošopu, kuriuo naudotis nemoki?

Nerašytos taisyklės viešosiose įstaigose. Jei jau turi sutvarkyti kokį reikalą, pasiimk laisvadienį, nes vis tiek ten prasitrinsi pusę dienos. Nesvarbu tai bus poliklinika, vmi ar Sodra. Nesvarbu, kelintai valandai esi užrašytas, jei tave aptarnauja nemokamai, pasiimk porą knygų, maisto ir nusiteik pakabėti. (Kodėl pagyvenusios moteriškės poliklinikose visuomet palieka paltus, bet pasilieka kepures?)

Interjero sprendimai. Sekcijos, kilimai, kampai, gintariniai paveikslai, dirbtinės gėlės, liulančios lempos, iškamšos, mediena, tapetai, rėmeliai, vazonėliai, fontanėliai, krištoliniai rutuliai su sniegučiu, vienetiniai paveikslai su angelais ir orchidėjom, užtiesalai, patiesalai, užvalkalai, apdangalai… Suvenyrai.  Aš nekalbu apie vertingus, ilgaamžius daiktus, turinčius bent jau estetinę funkciją ir iš tiesų papuošiančius interjerą. Ne. Aš apie tuos, kuriuos žmonės perka svečiose šalyse, gauna ir neša kitiems dovanų. Kam reikia angelų, dramblių, šunų, gintarų, akmenų ir visų kitų velnių tavo ir taip nedideliuos namuos? KAM? Kad paįvairintum savo dulkių šluostymo ritualus?

Lietuviškas kapų kultas. Kai į du šimtus kvadratinių centimetrų investuoji daugiau nei į tai, kas galėtų tau atnešti realų ir apčiuopiamą komfortą. Gal nesiplėsiu, nes aj.

Ir dar, vienas dalykas, jau seniai man neduodantis ramybės – kodėl pašte pardavinėja sėklas? Kryžiažodžiai, atvirutės, vokai, kalendoriai ir BUM – sėklos. Kodėl?

Palikite komentarą

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

„I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby – „High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Palikite komentarą