Pirmyn į turinį

Žyma: nepasitenkinimas

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje?

Tai bus įrašas apie: a) išpi*dėjimą; b) tai, kaip sunku rasti, kur nueiti skaniai pavalgyti Vilniuje. Rinkitės kažkurį vieną iš šitų, nes čia arba vienas, arba kitas, tik aš tai jau nebežinau, katras. Gali būti, kad po šito įrašo išvadinsit mane išlepusia merga, kuri pati nežino, ko nori ir įmanoma, kad būsit teisūs.

Apie problemą su valgymo vietomis gana išsamiai ir jausmingai jau rašė Aušra, o aš jos mintimis dalinausi ir nedrąsiai antrinau, bet penktadieninis išėjimas mane dakalė ir supratau, kad reikia supilt viską, ką patyriau pastaruoju metu, ir paprašyt kitų pasidalinti savo patirtimis bei nukreipimų į tas vietas, kurių dar nepažįstu ir kur yra gerai.

pavalgyti Vilniuje

Pvz. jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir namie gamindama, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Beje, reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną, todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos. Bet jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų, bebandant skaniai pavalgyti Vilniuje. Bus ir gerų! Bet bendras vaizdas labiau negeras negu geras. Ai, ir nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį.

Liūdnoji preliudija Meat Lovers Pub

Šį įrašą paskatino penktadienis apsilankymas Meat Loveriuose. Originaliai norėjom eiti į Rib Room, bet ten atsidūrus paaiškėjo, kad kažkas negerai su krosnimi, todėl vienintelė galima šonkauliukų opcija yra traškūs, nuo kurių įspūdžio apie šitą vietą kurtis pradėti nenorėjom. Meat Loveriuose labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas,  šįkart labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Burger street

Burger street klasikinis mėsainis (5,9eu) – žiauriai skanu ir padorios kainos, tik kad labai nepatogios lokacijos.

Grill London

Šonkauliukai (didelė (ne tokia jau ir didelė) porcija 9,7eu) ir jautienos maltinuko burgeris (5,7eu) Grill London. Ėjau ten dėl to, kad vis kas nors pasako, kad oioi, kaip ten nebrangu ir skanu. Jei jau tiek žmonių tai tvirtina, gal visgi viskas rimtai ok? Nu ne, ne ok, visai ne ok. Gal geriau daugiau nieko ir nesakysiu.

Keulė Rūkė

Keulė Rūkė (mėsainio kompleksas 6,4eu atvyko į namus). Jaučiu daug kas nesupras, kodėl rašau apie vietą, kur visi nuolat valgo, bet aš išbandžiau antrą kartą. Nu ir ką, tikrai labai gerai. Tik man visada įdomu būna, kai paprašai, kad nedėtų kalendros ir pristato ne su kuo kitu, o sauja kalendros, kurią reikia išsirinkinėt.

Pianoman

Pianoman kanadietiškas poutine (5,9eu). Taip, iš barų tikėtis gero maisto gal ir nereikėtų, šiaip Pianoman ir visus kitus jų taškus mėgstu kaip barus, yra ir skanių patiekalų (pvz. nachos arba fish and chips be lietuviško perdėto tešliškumo) bet šitas patiekalas buvo kažkoks nesusipratimas. Poutine – tai skrudintos bulvytės, cheese curds, ir daug daug gravy (net nežinau kaip pastarieji du verčiasi į lietuvių kalbą), kartais – su šiek tiek pulled pork, bet labai retai. Tai vat Piano šito patiekalo versijoje trūko cheese curds ir gravy, užtat buvo daug sausos pulled pork, kalnas druskos, lydytas paprastas čederio sūris ir jokio gravy. (Foto kairėje – įprastas variantas, dešinėje – liūdnoji Pianoman versija) Čia panašiai kaip šaltibarščiai būtų be burokėlių arba kefyro. Nu būkit žmonės, padarykit bent drėgniau.

pavalgyti Vilniuje

Talutti

Talutti (Kaunas). Klasikinis mėsainis (nebepamenu kiek). Pusę valgymo laiko sudarė laikas, kuomet peiliu išiminėjau ir grandžiau garstyčių padažą, nes tą patiekalą būtų buvę galima pavadinti garstyčių mėsainiu. Vilniuj net nebandau.

Don Simon

Don Simon (Žvėrynas) lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Ir jie dar turi tokio itališko nealkoholinio bitter gėrimuko Crodino, kuris yra kažkas nuostabaus (primena Aperol Spritz), o ir picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Untold

Untold humusas (6eu) jaučiu buvo geriausias mano ragautas humusas ever. Ir šiaip ten jauku ir faina, tik gaila, kad nepagalvojusi pasiėmiau dar ir skumbrę, kurią reikėjo gliaudyt ir lupinėt per ilgai mano kantrybei. Tik vat pastaba, nes man, kurios akys yra vienetai, reikėjo pavargt, kad įskaityčiau viską, kas ten meniu surašyta, tai bijau net pagalvot, kaip vargsta prasčiau matantieji.

Rock River club

Rock River club (kur šiaip niekad nebūčiau užklydusi, bet vat protmūšiai) šonkauliukai (6eu). Šitie šonkauliukai buvo tokie geri, kad lig šiol apie juos svajoju. Dviese vakarienei pasidalinom porciją ir abu buvom sotūs, bet nepersivalgę. Laukiu kito protmūšio.

Studio 9

Studio 9. Viskas, išskyrus varškėtukus, ką ten teko ragauti, buvo negerai. Niekaip nesuprantu, kaip vietoje, kuri taip negražiai elgiasi su maistu, visada būna tiek žmonių.

Spot

Spot – viskas valgymo metu būna visai ok, o ir kainos draugiškos, bet absoliučiai visus kartus po valgymo kelias valandas skrandyje jaučiau kažkokį keistą, nemalonų sunkumą. Daugiau net nebebandysiu.

Leyla

Humusas (4,5eu) Leyloj. Kai ieškojau rekomendacijų humusui, Leylos humusą gyrė bene daugiausiai. Nu kąašžinau. It was okay, bet didžiausias privalumas jaučiu buvo kiekis (nes užbėgę greitam užkandžiui dviese apsivalgėm per akis) ir svogūnai prie jo (nes svogūnai yra meilė).

Mason gastropub

Mason gastropub burokėlių salotos su ožkos sūriu (~6-7eu). Po daugybės pagyrų tikėjausi kažko stebuklingo, bet buvo taip so so. Tas kartais, kai valgant neaišku, ar skanu, bet paskui skrandis patenkintas. Užtat bene visi kartu vakarieniavę draugai nelabai patenkinti savo patiekalais buvo. Bet vat indai gražūs.

Panama food garden

Panama food garden midijos (~10eu). Vieną kartą midijos buvo su samanom ant geldelių, kitąsyk jos buvo tokios be įprastai puikaus kokosų pieno padažo sausos ir liūdnos, liūdnos, kad nutariau kurį laiką ten nebesilankyt, gal vėliau reabilituosis, nes vieta tai žiauriai gera.

Tai čia tiek, čia tik truputis, iš to, ką atsiminiau. Dar pastebėjau, kad daugybėj vietų bandoma prastą skonį gelbėti papuošimais – dumplainiai, braškės, karambolos…

Tad labai rimtas kreipimasis, gal galit pasidalinti išsamiomis vietų rekomendacijomis? Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

O čia – šiaip geras skaitinys apie įvaizdžio galią.

1 Komentaras

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna – “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

1 Komentaras