Pirmyn į turinį

Žyma: Mintys

Keistų jausmų kolekcija

Žmonės daug ką kolekcionuoja, o aš kažkada pradėjau užsirašinėti savo keistus jausmus. De javu čia neminėsiu, nes šitas baisiai plačiai apkalbėtas, susitelksiu ties kitais.

1. Tas debiliškas jausmas, kai apie kažką galvoji, nori kažką pasakyti, jau jau sakysi ir štai kažkas ima ir išblaško dėmesį/nukreipia temą, o tu per tą sekundės dalį PAMIRŠTI, ką ten galvojai. Ir tada paskui galvoji, galvoji, neprisimeni, nervas ima (nors šiaip gali būti, kad ten iš viso kažkokią nesvarbi nesąmonė buvo), bandai iš naujo sukt plokštelę galvoj ir permąstyt kaip dėliojos tavo mintys iki išsiblaškymo akimirkos. Būna, kad prisimeni, tada palengvėja. Būna, kad visgi nepavyksta, tada kurį laiką pabūni susidirginęs, paskui atleidžia. Sakysit, kad čia tik stoneriams taip būna? Nu visgi ne žinokit.

2. Tas jausmas, kai sužinai ką nors naujo (pvz. kokią nors grupę, filmą, vietą arba pvz. kokį nors dalyką, kuris visame pasaulyje buvo common sense, o tau visiška naujiena) ir paskui vaikštai pritrenktas supratęs, kad visi jau seniai apie tai žinojo. Nu ir atrodo, tarsi visi kaip susitarę tai nuo tavęs slėpė. Į šitą kategoriją įeina situacijos, kai sužinai, kad daug metų iš eilės darydavai tą pačią klaidą (pvz. visiškai ne taip tardavai kokį nors žodį) ir niekas, niekas tau to nepasakydavo.

3. Tas jausmas, kai manai, kad kažkas kažką iš tavęs pavogė. Man atrodo, visi esam buvę tokioj situacijoj, kai atsidūrėm kokioje nors kompanijoje, kur ne visi savi – anksčiau taip būdavo plotuos visokiuos, vėliau įvairiausiose kelionėse, projektuose ir pan. Būni va kokiam tūse, ir štai va prašau neberandi telefono kokio. Tada, kai tas neatsiranda išpurčius tašę pradedi galvot, kad hm, aš gi čia ne visus pažįstu, tai GAL KAS NORS PAĖMĖ ir įtariai dairaisi, vertindamas, katras čia gi dabar galėjo pavinonaraiderinti. („Ne nu tai matyt tas kažkieno draugelis, kurio nieks nepažįsta, iš viso, kas jį atsivedė?“) Nu ir paskui prisimeni, kad gi nunešei telefą kraut į kitą kambarį ir apima tokia kaltė, kad mintyse jau buvai pasmerkęs visus. Jei jums nėra buvę, all good, man irgi taip epizodiškai, bet tas jausmas – ir praradimo, ir atradimo vėliau yra keistas.

4. Tas jausmas, kai penktadienis arba šeštadienis, o tu niekur neini. Ir tada pradeda atrodyti, kad viskas, jaunystė baigėsi, vienąsyk neišeisi, pamažu pradėsi kristi iš socialinio gyvenimo, tapsi nuoboda, apkerpėsi, tave visi pamirš ir greit pasensi. Iš tikro tai taip nebus, bet tas jausmas žudantis. Juodoji vakarėlių skylė pradeda tiesti savo ilgas rankas ir temptis už plaukų, kad išlįstum kur nors nu nors trumpam. Tada dar kartais būna taip, kad išspiri save iš namų, slampinėji mieste ir galvoji „nu blyn, tikrai reikėjo namie likt, pailsėt, paskaityt, filmą pažiūrėt“. O paskui kitą savaitgalį procedūrą vėl kartoji. Tai va, žinokit, pasirodo, kai kelis savaitgalius iš eilės visgi lieki namie ar kažkaip kitaip leidi laiką, tas jausmas nebe toks stiprus ir nebe taip kankina.

5. Tas jausmas, kai galvoj groja kokia nors melodija, vaikštai kelias dienas kaip debilas ir neprisimeni, kokia tai daina. Tada atrodo, kad prisiminti yra vienas svarbiausių dalykų. Viskas baigiasi arba tuo, kad visgi išsiaiškinti, arba tiesiog pamiršti, kad ieškojai. Paauglystėj, kai dar nebuvo shazamo ir šiaip internetas nebuvo toks išvešėjęs, nežinau kiek laiko galvoj grojo New Order – Blue Monday, kol pavyko išsiryškint, kas tai per daina. Jau net isterija mums su draugėmis buvo kilus, bet va vieną dieną paaiškėjo.

6. Tas jausmas, kai šauna kokia nors mintis ir galvoji sau, o va, kaip aš čia dabar protingai padarysiu ir paskui supranti, kad jau tai padarei. Man pavyzdžiui dažnai būna, kad pagalvoju, va, einu susirašysiu einamuosius darbus, atsiverčiu darbo knygą, ogi sveiki, didžioji dalis punktų jau surašyta. Kada ir kaip – blackoutas visiškas. Nu ir čia pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugybę.

7. Tas jausmas, kad vis dar esi stovkėj/projekte. Tie, kas gyvenime yra buvę stovykloj, kokiame nors projekte, nu kad ir su draugų kompanija ilgiau, kur ribotas skaičius žmonių kurį laiką gyvena ir veikia kartu, supras, apie ką aš. Per kelias dienas taip pripranti prie to, kad aplink tave yra tik tam tikri žmonės ir projektui pasibaigus ir grįžus į pasaulį sunku su tuo apsiprasti. Girdi žmonių balsus gatvėje ar kur kitur ir atrodo, kad tie balsai yra kažkurio iš žmonių, kurie kartu su tavim buvo tame projekte. Paprastai šitas jausmas labai greit praeina, bet jis nu tikrai keistas.

Na ir, žinoma, yra toks dalykas, kaip uncanny, bet apie šitą nesiplėsiu. Verčiau paskaitykite Z. Froido esė apie tai, kas tai yra, šito jausmo formas ir visa kita. Nepaprastai įdomu.

O kokius keistus jausmus, savo prigimtimi panašius į aprašytuosius, esate patyrę jūs? Nes esu tikra, kad būtų galima pildyti, bet šiuo metu prisimenu tik tiek. Beje, rašydama nieko neguglinau, neieškojau papildomų idėjų, viskas grynai iš savo patirties.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

8 Komentarai

Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema

“If you stay here though, and this becomes your present then pretty soon you’ll start imagining another time was really your… You know, was really the golden time. Yeah, that’s what the present is. It’s a little unsatisfying because life’s a little unsatisfying.‘‘ – nagi niekada žmogus nesugeba visiškai džiūgauti savo dabartimi. Reikia, kad ji kiek pasentų. („Memory is a poet, not a historian.“)
“I was in the lounge, I heard you drowning, I finished my tea and scones and came immediately!“
Šiandien aš myliu W.Aleną, A. Leviną, labai šokoladinius ledus ant pagaliuko, anglų kalbą, šiandien aš bandžiau kalbėti prancūziškai.

Rimsta rimsta, atrodė, nenurimsianti audra, nežinanti savosios krypties. Nebesvarbu, kaip ten bus. Bus gerai.
Pasiųs man dar kas nors kokį lietuviškai taurų grūzą, apspjausiu.

1 Komentaras

Apie tai, kuo šventai tikiu

Ne kartą buvau sukritikuota dėl savo nevalingo troškimo mirk gyvenk įrodyti savo tiesas. Ne, nu, jūs pykit nepykit, bet blogas tam ir yra, kad skelbti savo tiesas, kieno dar kito? Kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas yra unikalus. Mano pačios savoje galvoje susikurtos taisyklės man labai patinka ir esu išties patenkinta tuo, kaip regiu ir leidžiu sau regėti pasaulį, žmones, daiktus – viską.

1.Žmogus tam ir gyvena, kad viskas, ką jis daro, jam teiktų malonumą. Kančia ir cypavimas dėl niekų – lietuvių išradimas, neatnešantis anei jokios naudos, bet gerokai sutrumpinantis gyvenimą bei pagilinantis raukšles kaktoje. Išmintingas žmogus paprasčiausiai negali sau leisti liūdėti. Jei visgi jis nepaliauja to daręs, ko gero, tas nemalonumas jam ir teikia malonumą. Juodos dienos skirtos tam, kad neapsileistum ir galėtum dar geriau įvertinti savo laimes.

2.Negražių žmonių nebūna. Būna tik stiliaus, saiko, skonio, fotošopo arba plastinės chirurgijos trūkumas. Papildomi kilai – nieko tokio, meilės rankenėlės – patogus prietaisas, jei tik moki jom naudotis. Liesumas – dar jėga, tik žiemą kartais būna kiek per šalta. Žinoma, svarbu jausti ribas ir viskas gerai, kol tai nekenkia sveikatai.

3.Nieko nėra amžino. Bet taip visiškai nieko. Lai žmonės myli, tuokiasi, skiriasi, emigruoja, vėl grįžta šimtus kartų, tame ir yra visas įdomumas. Gyvenimas per trumpas mylėt vieną kartą. Visiškos ištikimybės nėra, mažuliai, ir tame nieko baisaus, jei sugebi tai suvokti ir priimti blaiviu protu. Nėra tokio dalyko, kaip „Visam laikui“. Pagyvensit, pamatysit.

4.Nieko nėra baisiau už durnus bernus. Ypač, jei jie pasiekę tokį amžių, kuomet akivaizdu, jog nesimato jokių prošvaisčių progresuoti. Even more, nieko nėra baisiau už arogantiškus durnus bernus. Arogancija – normalus ir sveikas dalykas, kai ji argumentuota. Kai išsikalinėjama dėl sporto, norisi išsitraukt automatą.

5.Svaigalai – pasiteisinimas. (Nes gi dažnai sakoma, kad ne.) Pasitaiko žmonių, kurie teigia, kad tiek prisivaišinti, jog nebesuprast, kur žemė, kur dangus, neįmanoma, o savo kvailysčių pagrįsti promilėmis nedera. Akivaizdu tik viena – nesuprantama tai, kas nepatirta savu kailiu. Ypač kvaila yra smerkti žmones, kurie įkalę tampa hyper meilūs, atviri ir draugiški. Atsipeikėkit, harpijos, smerkt už skleidžiama pozityvą – idiotizmas.

6. Gyvenime labai labai svarbu mylėt, puoselėt ir lepinti savo mylimus. Teigiamos emocijos linkę sparčiai daugintis.

7.Labai svarbu ne kalbėt, o daryt. Niekam neįdomūs neįvykę pasimatymai, neištęsėti pažadai, svajonių kelionės, profesijos, dovanos, neužkalbinti interesantai ir visi kiti panašūs reikalai. Arabų pūtimas – didelis talentas, neatnešantis jokios naudos, tik išvarginantis publiką. Jei jau metei kokį burtą, jausk moralinį įsipareigojimą prieš save ir kitus padaryti taip, kaip suplanavai.

8.Vieną kartą į tavo gyvenimą atėjęs žmogus, į jį dar tikrai sugrįš. Nesvarbu – po savaitės ar dvidešimties metų.

9.Atviras protas (angliškai geriau skamba – open-mindeness) – geriausias apsidraudimas nuo visų moralkių, nesklandumų ir stresų. Gyvenimą galima taip įvairiai lankstyti, kad kartais išties neįtikėtina, kiek daug ir kaip įvairiai galima išgyventi. Principai – kartais visai į naudą, bet jau geriau aš nusileisiu ir važiuosiu toliau, nei šimtą metų laikysiu kokį kartėlį ir kukuosiu sau viena ir suirzusi su savo neįkainojamu orumu, kuris aktualus tik man vienai. Džiugesį teikiantis gyvenimas – kur kas geriau nei švari reputaciją, kurios at the end nieks neprašys parodyt.

10. Ir dar kartelį – nėra tokios tragedijos, iš kurios nepavyktų išsukti kailio. Skurdas, nemeilė, išdavystė – viską galima pataisyti. Tiesiog reikia pakilt ir eit iškelta galva, be jokių skrupulų trypiant visus trukdžius.

Labas rytas, Vilniau.

Palikite komentarą

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik – ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

2 Komentarai