Pirmyn į turinį

Žyma: Marie Trintignant

Spektaklis Lokis: kai įtaigumui pajusti prireikia laiko

Penktadienį buvau teatre. Taip, aną penktadienį, o rašau apie tai tik dabar. Ir rašysiu nedaug, nes daug ir neišeis, ir nenoriu.

Po nenormaliai daug išgirstų liaupsių ir teigiamų atsiliepimų įsigijau bilietą į Łukaszo Twarkowskio spektaklį Lokis nacionaliniame dramos teatre.

Pagyros meno kūriniui yra gerai tuo, kad žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir taip apie jį sužino bei pamatyt užsimano platesnė auditorija. Pagyros meno kūriniui yra negerai tuo, kad jų prisiklausę žmonės ateina jo pažiūrėt su pernelyg aukštais lūkesčiais ir jiems nebepavyksta atkartot to susižavėjusio nustebimo jausmo, kurį patyrė tie pirmiau jį pamatę.

Taigi.

Spektaklis Lokis sukurtas „Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais”, teigiama jo aprašyme. Neabejotinai ryškiausia linija jame – tragiška Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija.

Siužeto daugiau neatpasakosiu, geriau pasidalinsiu šito kūrinio sukeltais jausmais (bus padriki).

Nepaprastai kokybiškai padarytas spektaklis, tikriausiai solidžiausias toks performansas, kokį yra tekę matyti.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi keistai nepaveikta ir nė nemaniau, kad iš viso dar kažką rašysiu. Bet vat įdomu tai, kad, kuo daugiau dienų prabėga nuo penktadienio, tuo stipriau rėžiasi ir dėliojasi įspūdis, vis geriau ir geriau pradedu įvertinti šitą teatrinę patirtį. Kaip po apsilankymo man sunkiau įkandamoje meno galerijoje, taip ir šiuo atveju atgarsiai atmintyje ir sąmonėje dėliojas ne iš karto ir matyt tik prabėgus dar kelioms savaitėms ar mėnesiams susilipdys pilnas vaizdas.

Kaip ir, tarkim, filmas „Mother!“, apie kurį rašiau prieš kelias savaites, spektaklis Lokis nėra smagutėlė pramoga lengvam vakarui. Tai – daugiasluoksnis meno kūrinys, kuris neprivalo patikti, bet jį patirti verta, kūrinys, kuris, kaip matome, virškinasi ilgai.

Labai sužavėjo Nelės Savičenko (Nadine Trintignant) vaidyba.

Ai ir šiaip, neapleidžia manęs jausmas, kad ne iki galo supratau ne dėl to, kad su spektakliu kažkas negerai, o dėl to, kad tikriausiai dar mokytis, augt, tobulėt ir košės daugiau galvoj turėt reikia, kad galėčiau tinkamai įvertinti. Ir žodyno platesnio kad aprašyt.

Ir dar, žiūrėdama vis galvojau, kodėl lietuviai, kurdami tokį puikų teatrą, nesugeba padaryti bent pakenčiamo kino.

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Spektaklyje skambėjusi muzika: 1 veiksmas, 2 veiksmas.

Palikite komentarą