Ar minėjau kada kaip labai nemėgstu kaimiečių? Labai labai nemėgstu. Pasiimt pušką ir šaudyt, pūch pūch, kame hame. Labai baisu ir tai, kad dabar, kai daug tautiečių išplaukė kažkur kitur, kaimiečiai ramiausiai sau užėmė anksčiau tik išsvajotas pozicijas įvairiose visuomenės sferose ir veši laimingi toliau. Negaliu pakęst mužikų, dalbajobų, kuriems lenda plūgas iš kišenės.
Normalūs žmonės būna vangūs, pikti ar ne preciziškai mandagūs bei ne iki galo kultūringi, gal kartais net stačiokiški tada, kai jie pavargę ar išmušti iš kantrybės. Bet net ir tas jų netaktas dažniausiai būna subtilus ir skoningas. Kaimiečiai tuo tarpu būna savimi dvidešimt keturias valandas per parą. Ir darbe, ir poliklinikoj, ir pusseserės vestuvėse. Man atrodo, lengviau išmokyt šunį sukti tris cirko lankus dainuojant skūterio hitų popuri nei kaimietį paversti į normalų homo sapiensą.
Ir štai čia darsyk iškyla nuolat kamuojantis klausimas, kartais pažadinantis mus išpiltus šalto prakaito vidury nakties: visokių yra, bet ar visokių reikia?
