Pirmyn į turinį

Žyma: Lietus

Sūpynės yra meilė ir nieko čia nepakeisi

Manęs iš visų pusių klausinėja – tai kaipgi tos Sūpynės? Kodėl dar nepasidalinai įspūdžiais, gal nepatiko? Ramybės, tiktai ramybės. Mano tylos priežastys gana primityvios. Persikrausčiau, todėl kelias dienas iš eilės grįžus iš festivalio visas dėmesys atiteko, regis, nesibaigiančiai gausybei maišų su daiktais ir išsipakavimo džiaugsmams. Laimė, dabar jau viskas savo vietose. Na, ir tik vakar namuose pagaliau buvo įvestas internetas. Apie tai, kokia bejėgiškai priklausoma nuo jo pasijutau jo netekusi, verčiau nesiplėsiu.

Taigi, Sūpynės. Mielieji, Sūpynės yra Sūpynės ir nieko čia nepakeisi. Neslėpsiu, prabėgus dvejiems metams ir prisiminimams iš 2015-ųjų truputį išblėsus, laukiant šių metų Sūpynių truputį nerimavau. O kas, jei suprastės? O kas, jei mano atmintis dirba poete, ne istorike, ir piešia iškreiptus, perdėm teigiamus prisiminimus? O kas, jei bus mažai draugų? O kas, jei man nebepatinka festivaliai?

Nesuprastėjo. Toli gražu. Subrendo, dar labiau išsigrynino. Ir dar kartą parodė, kaip turi atrodyti nepriekaištingai sudėliotas festivalis. Vos atvykusi ir dar dienos šviesoje apsidairiusi po teritoriją supratau, kad tiek laukta ir taip širdingai mẏlima yra ne šiaip sau. Ir draugų netrūko. Žaviausia buvo tada, kai iš penktadienio į šeštadienį, jau pradėjus švisti, tamsa nebetemdė veidų ir sutikau visus, ką norėjau ir dar daugiau. Ypač faina sutikti draugus, su kuriais susipažinau 2008-ųjų Sūpynėse ir bendraujam iki šiol. Ir visgi, taip, festivaliai man vis dar labai, labai patinka.

Aš nebūčiau aš, jei jau kelionės į festivalį pradžioje nebūtumėm patyrę nuotykių – prie Molėtų ėmė ir pradingo automobilio, kuriuo vykome su draugais, trauka. Vietinio servisiuko darbuotojai gūžčiojo pečiais – gali būti bet kas. Nieko baisaus, sėdom pas kitus draugus, ten jau ir prasidėjo vakarėlis, o vietą saugiai pasiekėm. Toliau sekė sparčios palapinės statybos, įsipatoginimas į mažiausiai peršlampamus ir šilčiausius drabužius, ir galiausiai – festivalio erdvių tyrinėjimas.

Prisipažinsiu, seniau dažnai būdavo ir taip, kad iki Less stage taip ir neprisikasdavau, tačiau šiemet ji paliko didžiausią įspūdį. Visiška miško magija.

Po dviejų metu pertraukos prisiminiau auksinę festivalių taisyklę: niekada, jokiu būdu ir nė už ką negalima eiti miegoti anksčiau nei bent septintą ryto. Nušvitus prasideda linksmiausia ir įdomiausia dalis, taip vadinamas ryto tralialia. ~06:30 į sceną žengė Manfredas, kurio baltos kelnės žavingai kontrastavo su visą žemę pagrobusiu dumblu, su Smalos armija ir kaip dėjo, tai maža nepasirodė. Tie High scenos rytai Sūpynėse yra laimės sinonimas.

Pavydžiu žmonėms, kurių ištvermė kur kas didesnė nei maniškė. Mačiau, kad daug kas lietų pasitiko kaip papildomą pramogą, juo džiaugtis arba apsimesti, kad jo nėra, bandžiau ir aš, bet visgi, po paros drėgmėje supratau – kovą pralaimėjau ir jei liksiu dar nakčiai, pirmadienį tikriausiai teks pasitikti po kaldra ir su Thera Flue rankose. Penktadienį išvažiuodama į festivalį dar galvojau, ausiuos trumpus botus, kam man tie ilgi. (Little did I know). Anyway, kelionė atgal į Vilnių verta atskiro įrašo, bet tuos įspūdžius pasiliksiu knygai, kai jau nebebus taip gėda.

Žiūrėdama nuotraukas, verkiu, kad nelikau, verkiu, kad baigėsi ir jau vėl laukiu kitų metų. Ačiū iš visos širdies organizatoriams, kurie net ir ekstremaliomis sąlygomis padarė viską, kad aukštai iškelta kartelė ten ir liktų. Be to, visi kiti šios vasaros festivaliai turėtų padėkoti Sūpynėms – po jų prisiminiau, kaip faina festivaly (tikiu, kad ne aš viena) ir mėginsiu šiemet spėti bent į dar kelis – laukia Devilstone, Origami, Yaga Gathering, Mėnuo Juodaragis, gal ir dar kas.

Taigi, Sūpynės dar kartą įrodė, kad Sūpynės yra Meilė. Ir nieko čia nepakeisi.

Fotkių kaip visada mažoka, ir tas kelias iš draugų susirinkau, bet mačiau, kad evente jų prikelta nemažai, tad ir be maniškių yra ką pasižiūrėti.

Palikite komentarą

Tamsus ir liūdnas kartais gali būti vidurvasaris su praeities vaiduokliais tau už nugaros

Šis įrašas yra gan niūrus, tad, jei bijote susigadinti nuotaiką, verčiau neskaitykite. Nors ir pasakyti žodžiai, iš kurių dėlioju piešinius, ne visada šviesiausi, tačiau juk be tamsos šviesa blankesnė.

——-

Kai man buvo 18 metų aš nebūčiau pagalvojusi, kad laikui bėgant darosi taip sunku gyventi. Nes kiekvieni papildomi metai, kiekvienos patirtys, visi naujai sutikti žmonės kaupiasi tavo galvoje ir tada vieną dieną supranti, kad joje tiek daug visko, kad, regis, toji galva gali imti ir vieną dieną sprogti.

Aš dažnai pavydžiu kvailiems žmonėms. Tiems, kurie nieko negalvoja, kuriems nieko nereikia. Dažnai aš keikiu savo protą ir atmintį, nes ši, atrodo, dievo dovana, kartais tampa didžiausiu prakeiksmu ir kančių šaltiniu. Mano galva – bičių avilys, aš vis dažniau prisimenu filmą Eternal Sunshine of the Spotless Mind ir svajoju, kaip būtų gerai, jei būtų galima tiesiog pašalinti atsiminimus ir jausmus, prakeiktus jausmus, kurie driekiasi tiek daug metų atgal.

Man nepatinka, mane kankina visas pyktis, visos nuoskaudos, įsižeidimai, visi purvai iš praeities. Visi šitie bjaurūs jausmai ėda mane iš vidaus ir aš nebežinau, kaip su jais kovoti. Kiekvieną naktį sapnuoju košmarus, o dieną juos su šiurpu atsimenu. Nemaniau, kad kai man bus 27 aš jausiuosi dar blogiau nei kadaise, kai buvo 16, kai taip jaustis buvo natūralu.

Pasiekiau tą ribą, kai mane kankina visas mane supantis pasaulis. Man nepatogu būti vienai, man nepatogu tarp žmonių, aš nebegaliu dirbti, bet nedirbti aš negaliu. Mane kasdien sekina plyštantys batai, dylantys drabužiai, vis greičiau išsikraunantis ir vis lėčiau pasikraunantis telefonas, lėtas kompiuteris, kai per karšta ir kai per vėsu ir kai per sausa ir per drėgna, per daug triukšmo ir per daug spengiančios tylos, man baisu, kas bus, kai pasensiu, jei pasensiu, baisu, nes nenoriu pasenti, bet noriu sulaukti gilios senatvės.

tumblr_nqquae3wkh1qzgg0jo2_540

Man skauda dėl praeities, praeitis mane gelia, aš kartais įklimpstu į nesibaigiantį praeities vaiduoklių labirintą ir niekaip negaliu iš jo ištrūkti, aš ilgiuosi praeities ir sėdžiu gailėdama prabėgusio laiko ir žliumbiu sau teigdama, kad viskas, kas geriausia, jau buvo praeity ir nieko daugiau jau nebebus ir nebeverta stengtis. Man ant visko nusispjaut, aš nežinau, ko man reikia, aš tik nenoriu vargti, nebenoriu kankintis, kartais man atrodo, kad tik noriu palįsti po antklode ir ten tūnoti tris paras be perstojo žiūrėdama Girls ir svajodama apie ne savo, gal ir disfunkcinį, bet gyvenimą, nors jei manąjį sudėtum į serialą, kaži ar jo žiūrėdama aš jo nenorėčiau.

Aš baisiai, siaubingai nemėgstu kažko nekęsti, bet su kai kuriais žmonėmis neapykanta man atrodo vienintelis galimas santykis, bet kaip gerai gi būtų supakuot ją ir paleist velniop kokiu upeliūkščiu ar pavėjuj, bet ta neapykanta, ji gyvena manyje ir ėda, kankina mane iš vidaus ir kartais atrodo, kad jau tuoj tuoj ji prasigrauš pro mano odą ir visi sužinos, koks juodas mano vidus.

Mane žudo mano perfekcionizmas, aš nebegaliu nematyti trūkumų visame kame ir man norisi pasiimti raudoną tušinuką ir viską taisyt, kol bus tobulai, bet kaip aš norėčiau to nenorėti, nes o varge, kaip sunku taip gyventi. Aš labai gerai žinau, kaip reikėtų gyventi kitiems, bet štai dabar pati aš tiesiog nieko nenoriu, o taip smarkiai tenoriu norėti.

Mano svajonių gyvenimas ir svajonių laikas yra tas, kuriame man viskas įdomu ir kur už lango lyja, bet man nereikia niekur eiti, aš įsitaisau patogiai ir skaitau visas knygas iš nesibaigiančios namų knygų lentynos ir man nereikia rūpintis, kad reikės apmokėti sąskaitas ar vykdyt atsakomybes ir labiau už viską aš nekenčiu to, kad nebemoku susikaupti, o vis blaškaus ir bėgu ir vėl grįžtu.

——

Taip kalbėjau, jaučiausi ir rašiau vasaros vidury. Dabar viskas kur kas šviesiau, tegu nepraeina.

tumblr_nsftyiifqm1r78unxo1_1280

11 Komentarai

Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules

Kai taip karšta, kad, tesinori gulėt ir nejudėt pajūry ištiesus rankas su šaltu šampanu prie šono ir žiūrėt į geltonų skėtukų koliažus, jau grįžus į Vilnių rašyt lengva nėra. Bet visgi, pagaliau randu laiko prisėsti ir supilt viską, ką verta paminėti apie du labai skirtingus ir labai stiprius savaitgalius.

Tie, kas suinteresuoti pasiskaityti tik apie Yagą, į antrą dalį galit nė nebrist, o tiems, kam įdomūs Nidos ir Ant Bangos reikalai, siūlau pirmą dalį praleist ir keliaut iškart į antrą.

Primenu, kad visi mano įspūdžiai yra absoliučiai asmeniškai subjektyvūs, todėl visažiniški pamokantys komentarai laukiami nėra.

1-oji dalis. Yaga Gathering.

Jau labai seniai norėjau nuvykti į Yagą, bet kažkaip visuomet atsirasdavo priežasčių to nedaryt. Kadangi ši vasara yra ta, kai viskam sakau „taip“, supratau, kad dabar arba niekada ir galiausiai bilietą įsigijau. Taip nutinka retai, bet Yagoje draugų buvo labai nedaug, bet, kaip ir reikia tikėtis, tai – puiki proga susipažint su krūva naujų žmonių ir panirt į neprognozuojamus nuotykius.

Atvykus laukti juodais garais čiaudančio shuttle‘o ir į jį sumetus visus daiktus eiti iki festo 4km buvo keista, bet į tą atsipūtusią atmosferą įsivažiavom greit.

Baisiai sužavėjo tai, kad visas festivalis ir į visas puses nusidriekęs palapinių miestelis – susijungė į viena, tarsi plati, nesibaigianti pasaka, kuri, ypač naktį, sujungus visas šviesas, atrodė kerinčiai. (Eini, eini, atrodo, jau priėjai pasaulio kraštą, o ir vėl randi kokią visom spalvom šviečiančią palapinę, arba kokį labirintą, apstatytą kvepiančiom žvakėm). Apie chill‘o dekoracijas pasakyti kažką tikrai norėčiau, tačiau žodžiais susižavėjimo išreikšti visgi nepavyks, tad čia gal bent truputį įspūdžio susumuos klišinė frazė – gniaužė kvapą. Kaip ir tas smėlis, kuriame panėręs rankas galėjai pasistatyti savo naują miestą ir į kurį žiūrėtum ir žiūrėtum.

Savo maisto į festivalį nesidėjau nė kiek, nes norėjau išragauti visas gėrybės, kurių visi buvo priruošę. Idėja pardavinėti uogas – dešimt balų, grikių burgeriai – jėga, bananų ir razinų skanumynai – puikūs, bet didžiausias gėris iš visų buvo kosminiame lenkaičių taške (ten, kur buvo visos dvi Šv. Marijos, disco ball‘as ir margi kilimai) parduodama sriuba. (O pati vieta priminė jaukius Berlyno bariukus, į kuriuos įėjęs stringi bent kelioms valandoms, nes vajej, kaip ten faina.

Paskaitų ir workshopų apėjau geriausiu atveju kokį dešimtadalį, bet žinau, kad jų pasiūla buvo didžiulė. Kiek buvau, tiek buvo labai įdomu. Praustis šaltame duše su vandeniu iš ežero, iš pradžių, atrodė, bus baisu, bet baisu nebuvo, buvo gerai.

Išties, Yagos muzika nėra būtent tai, kas man labiausiai patinka (mano muzika yra Sūpynių muzika arba tai, kas vanoja visą žiemos sezoną Kably), bet išsišokti grojant psy mėgau visada. (Tiesa, kai kurie žmonės dažnai nesupranta, kaip tokia muzika, kaip techno ar psy gali raminti, bet sakau aš jums, man toji muzika nėra chaosas, nuo tokios muzikos aš nusiraminu. Šaižūs garsai viską viduje suglosto, iškedena visus viduje išsišakojusius neramumus.)

Kas yra Juno Reactor iki pat Yagos gerai nežinojau, bet pasirodymas įspūdį paliko didžiulį. Visiškai išprotėjęs tranzo rockstarų šou. Frazė „I hate robbing banks“ iki šiol vis flashaback‘ina galvoje.

Festivalio atradimas – rytinė joga. Kai lankstytis eini dar nemiegojęs, jausmas savotiškas, ir bedarant „žemyn žiūrintį šunį“ kartais teišeina „žemyn žiūrintis suoliukas“, bet pagirkim save už pastangas. Kai kurie į jogą ėjo visas tris dienas iš eilės, viską atliko iš visos širdies ir džiūgavo pajutę naujų jėgų antplūdį.

Labai gerai buvo ugnies šou, lazeriai ir vaizdai ant medžių tai, kad ant žemės nemačiau nė vienos šiukšlės, tai, kad lyjant lietui visada būdavo, kur pasislėpti, tai, kad siaubingai šaltą šeštadienio naktį gelbėjo laužas ir arbata, ir kad visur kur sutikdavom vien tik pozityvią nuotaiką skleidžiančius žmones ir toji magiška gamta buvo žiauriai gerai.

Ar visgi buvo minusų? Taip, kartais naktį buvo tikrai per tamsu, kad rastum kelią į namus, kai kur klampoti per iki kaklo siekiančią žolę irgi nebuvo malonu, o kai kurios maisto ir gėrimų kainos pasirodė neadekvačios, tačiau numanau, kad visiems šiems niuansams yra paaiškinamos priežastys ir, galų gale, juokas čia, ne minusai, kai pliusų tiek daug.

Kaip ir visada, inside tūsas ir pokalbiai visai ne į Yagos temą irgi vyko, tad čia dar pasidalinsiu keletu vietinės reikšmės nesąmonių, kurias, jaučiu, supras tik tiek, kurie jas ir sukūrė arba jose dalyvavo.

Pasirodo, šio sezono festivalių naujausias mados klyksmas ir patogiausias aksesuaras – Maksimos maišelis. Nereikia nei kuprinės, nei rankinės, užtenka maišelio, į kurį susidedi keletą alaus, vodkės ir zagirono ir varai prie scenos tūsint, o maišelį pasidedi šalia.

„Laurai patiko Paulius, Pauliui – Kęstas, o Kęstui – maišelis.“

Atlikinėjant jogos pratimus pamesti linzę – malonumas menkas, bet tikri draugai visada padės tą linzę įstatyt. „Seni, o čia tikrai sterilu? (grūda pirštą iki krumplio draugui į akį) –Jo, jo, tikrai.“ (nukentėjusysis, sutiktas savaitę po Yagos, pasirodė sveikas, akys vietoj, tad darbas atliktas nepriekaištingai).

Nuėjus į tualetą atlikinėt rimtų reikalų, apsivyniojus ranką popierium (kad būtų saugu atsiremt (aš nežinojau, kad žmonės taip daro, bet, pasirodo, daro (herojaus komentaras: „Kadangi esu žiauriai švarus žmogus.“)), save pasidegti irgi nuotykis. Laimei, pasibaigęs laimingai.

Apie lindimo ir lietaus sintezę:

„A:-Man kažkaip nelenda nieks šiandien, nei šnapsas, nei alus.

B: Palauk dar truputį, tai viskas tikrai lis.

C: Nelis nelis, pažiūrėkit, koks giedras dangus.“

Ar žinojote, kai kai kurie veidrodžiai yra zapadlistai ir jums rodo ne tikrąjį vaizdą, o iškreiptą realybę, kad jūs paskui apsijuoktumėt viešumoje? Tai žinokit ir neužsiraukit.

Apie gebėjimą identifikuoti muziką:

„Aj, čia tranzas? Tai kodėl aš dar su batais?“

Debiliškiausių matytų filmų aptarimas penktą ryto:

„A: Buvo ten toks „Vampyrės striptizo šokėjos“.

B: Mano tai jaučiu „Wrong Turn“, penkta dalis.

A: Kas tau nutiko gyvenime, kad žiūrėjai penktą dalį???“

Apie ankstyvąją paauglystę internete:

„Mano tai email kažkada buvo miksis@bamba.lt. Nu gerai, bamba.lt tai duoda, bet „miksis“ tai jau mano geniali idėja“.

Pasirodo, egzistuoja tokia nerašyta landumo taisyklė, arba apie Sattos inside rūkomojo grotas:

„Galva pralenda – pralįs ir kūnas.“

Apie nuskambėjimą:

„A: Pagarsėjo…

B: Liūdnai?

A: Ne, ne, gi muzika.“

Apie sukirpimą:

„Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“

Apie radinius:

„Festuose esu radusi visko – pinigų, piniginių, laikrodžių, telefonų, bet čia pirmas festivalis, kuriame radau vaiką.“

Apie pasaulio margumą:

„A: O tai rimtai yra vegetarų forumas?

B: Nu ble, jei jau yra vaikų mylėtojų forumas, kopūstų mėgėjų forumas, tai tu patikėk, kad vegetarų forumas irgi yra.“

Apie super galias sporte:

„Jo didžiausia stiprybė būdavo, kad jis žiauriai suprakaituodavo ir slysdavo per kitus.“

Ar važiuosiu kitąmet? Būtinai, bet gal jau ne trims, o bent keturioms ar penkioms dienoms. Apibendrinant dar norisi perfrazuot išganingąją ŠMC citatą: „Kiekvienas yra tranzeris, bet tik tranzeris tai žino.“ (arba jei nėra tranzeris, tai yra tronzeris)

2-oji dalis: (Opium) Ant Bangos ir nuotykiai Nidoje.

Antradienį po Yagos aš galiausiai pabaigiau visus darbus ir išėjau atostogaut. Taip, man atostogos iki rugsėjo. Žinau, kad pavydit, bet, žinokit, ir kai ne atostogos, man vistiek gyvent labai gerai. Iš tikro, tai įspūdžiai iš Yagos tiek liūliavo, kad vos tik spėjusi atsigaut kokį trečiadienį supratau, kad jau vėl metas krautis daiktus, ieškotis transporto į pajūrį ir nert atgal į vakarėlių sūkurį.

Kelionė su mumis paėmusiomis šauniomis merginomis praėjo sklandžiai ir neskausmingai, nors trukom gal 5h ir buvo karšta, žiauriai karšta. Pirmąsyk nuėję prie jūros, grįždami jau sutikom briedį, tokį didelį, ėjo sau ramiai per gatvę. Naktį tokį sutikus aš tikrai pakrisčiau iš baimės.

Vakare kai ėjom į vakarėlį, aš tikrai nesitikėjau, kad tas Kupolas taip toli. Bet nieko, tos ilgos kelionės – puiki proga kaip reikiant apšilt prieš vakarėlį, o einant trečią kartą šeštadienį tai jau viskas visai arti atrodė. Tamsoje eiti ne taip jauku, bet ryte, pasirodo, vienas malonumas.

Didžiausios ketvirtadienio nakties linksmybės prasidėjo jau nušvitus. Ir viskas, kas vyko, jau vyko durnumo dėlei – ir iš dangaus nukritę draugai, ir spanguolinė vodkė, ir lygioj vietoj pamesti namų raktai. Pargrįžus iki namų įsilaužt pas save pro langą irgi yra stipru, bet o kodėl gi ne. (O ryte nubudus ir radus save užsirakinusį be raktų akimirką sutrikti dafuck – irgi.)

Draugas, raktų neturėdamas nusprendęs iki namų nebristi, miegojo miške, kur prabudęs sutiko du šerniukus ir visgi persikėlė miegot prie namų ant suoliuko.

Toliau sekė penktadienio dienos chillas pajūryje po geltonuoju skėčiu su juokais ir kas pusvalandiniu atsivėsinimu jūroje, vis paniurkant kaip į papus dedamas silikonas atrodančias medūzas.

Penktadienio naktį į vakarėlį atėjom apie pirmą-antrą. Ilgojo laukimo eilėje prie gėrimų pliusas buvo tas, kad kai tiek laiko lyjant lietui pratrepsėjau po stogu, ne tik nesušlapau, bet iš viso buvau nustebusi sužinojusi, kad buvo to lietaus. Po to visgi nusprendėm nesistumdyt, nesikankint, palaukt, kol prasiskirstys žmonės ir verčiau toliau paprepartint iki 4:30, o tada jau eit atgal į tūsą. Po penktos viskas buvo jau gerai: pakilusi saulė, šokiai iki pat uždarymo, Red Axes, afteris miške, maudynės, vėl miškas ir reivas. Išsilaikiau iki vidurdienio ir ėjau nusnūst produktyvaus šeštadienio vardan.

Apie tokią įstaigą kaip „Zuikio daržas“ išgirdau tik šeštadienio rytą, o užsukau jau tik sekmadienį. Puiki vieta, puikus vaibas, rekomenduoju.

Šiaip, man atrodo, savaitgalį Nidos lankytojai pasidalijo į dvi dalis – visi, kam iki 35, atvykę į vakarėlį, laimingi, viskuo patenkinti ir gerai nusirovę, ir visi kiti, netikėtai užskridę ant masinio reivo, atvykę pailsėt su šeimomis ir pašiurpę nuo to, kas juos supo (ne viena jautresnė asmenybė vaikštinėjo tokiu perkreiptu veidu, kad atrodė, jog juos tuoj išbers arba ištiks nervinis tikas, o dviratininkai jau, atrodo, nervingai žvangino be paliovos tik tam, kad žvangint). Linkėjimai mūsų kaimynei, kuri mus tildė nesvarbu, ką beveiktumėm – kalbėtumėmės, šnabžėtumėmės, ar tylėtumėme, o galiausiai pasiprašė, kad padėtumėm išnešti lagaminus išsikraustant. Šeimininkė, nuomojusi kambarius guodėsi, kad tokios nusiaubtos Nidos nėra mačiusi per keturiasdešimt metų. Nežinau, man tai atrodo, kad tas miestelis dar ne tiek ir dar ne taip atlaikytų, jie gal tik nepratę.

Nidą palikom sekmadienį (nežinau, ar įmanoma, kad tai susiję, bet sekmadienio vakarą, miestui aptuštėjus, visokių naktinių vabalų aplink lempas irgi smarkiai sumažėjo), jau beveik pirmadienį. Laimei, spėjom į paskutinį keltą, sėkmingai pristatėm draugą į Kauno oro uostą ir pirmadienį, 5:30 galiausiai įžengiau pro duris.

Gerai, o dabar apie patį tūsą.

Kas dar buvo gerai: Red Axes tai tikrai pavarė, ir šiaip, muzikine prasme buvo puikių akimirkų – rytas iš šeštadienio į sekmadienį nuo kokių 7:30 – wow wow wow. (Ar man vaidenasi, ar tikrai jau švintant sekmadieniui grojo šitą?) Gerai, kad buvo apstu vietos prisėsti, bet, ar man vaidenasi, ar šeštadienio naktį visų tų sėdmaišių ir gultų smarkiai apmažėjo? Geriausia dalis buvo tie pasakiški rytai, kai sumažėdavo žmonių ir būdavo įmanoma galutinai išsidūkt, o po jų – visi afteriai, vėliau peraugantys į preparčius.

Kas buvo negerai (iš serijos, nu o dabar aš pabithcinsiu): į tokią nedidelę teritoriją sugrūsti tiek žmonių. Net ir ketvirtadienį piko metu pačiame Kupole jų buvo per daug, apie penktadienį ar šeštadienį aš net nekalbu. Ko gero, organizatoriai tikėjosi, kad srautas išsisklaidys po du festivalius ir gražiai sau išsidėlios per tris naktis, bet akivaizdu, kad taip neįvyko. Dažnai jaučiausi kaip pavasarį per Moderatus Lofte – nei pirmyn, nei atgal. Kelionės iki tualetų žudė (brautis pro vis dar laukiančiuosius eilėje ir kristi ant pušų šakų – nu ne kažką, tikrai). Aš suprantu, kad, matyt, kitos išeities nėra, bet blemba. Nežinau, tai, kad kiekvieną kartą perkant gėrimus barmenai vis sako, kad grąžos nėra ir sukasi aptarnauti kitų (o jiems grąžos irgi neatsiranda) irgi neatrodo normalu. Už sidrą, kurio kaina – 3,5eu, mokėti 5eu aš nenoriu. Ir tiesa, vakarėlio dalyviai, kam rėkt „Opa opa papa, juda juda Palanga“? Jūs čia rimtai?

Inside tūso perlai (nedaug)

Apie selebričius:

„A: -Su kuo dabar draugauja Maroon 5?

B: – Su Victoria Secret.“

Apie kabinimo būdus:

„Ji siųsdavo man penio amputacijos foto, paskui sakydavo, kad nori nusilaižyt ir mane taip kabindavo.“

Apie sustiprintą mokyklos programą:

„Jo mama tai dirbo geologijos mokytoja.“

Apie workshopus:

„Man tai labiausiai patiko pergėrimo workshopas.“

Ar žinojote, kad egzistuoja „Gražaus veido“ appsas? Tai žinokite. Ten galima nusistatyti, ankiek gražaus veido norit – lygiai nuo 0 iki 5. Nu ir tada fotkinat. Daugiau info PM.

Apie naujoviškas ligas:

„Šitas gulėjimas tai saulės vėžį sukelia.“

Apie sklandų slydimą:

„Prakaitas ir kraujas – geriausi lubrikantai.“

Susumavus visus pliusus ir minusus, pastaruosius nustūmus į užmarštį, Nida buvo žiauriai gerai, grįžusi ir išmiegojusi gal 20 valandų, pamažu gyjant iš visų pusių nutrintoms kojoms ir išsipurčius smėlį iš visų galų ir vėl noriu atgal. Ačiū naujiems ir seniems draugams ir draugėms, jūs ir jūsų humoro jausmas esat jėga.

Jei po Sūpynių sakiau, kad žmogaus galimybės – neribotos, tai po šio savaitgalio supratau, kad mano tūsai ir hedonizmo lygis, palyginus su kitais monstrais – tik vaikų žaidimai ir laikui bėgant mes ne tik nenusiraminsim, bet dar labiau išprotėsim, garantuoju ir laukiu.

Beje, linkėjimai čiuveliui, kuris sekmadienio popietę keletą valandų prameditavęs ant laiptų prie įėjimo į paplūdimį, mus sutikęs baisiai nustebo, kad jau sekmadienis (nes jam, mat, pirmadienį darbą). Tikiuosi, praėjo sklandžiai.

Aj, ir tiesa, Vyga, tu gėjus.

4 Komentarai