Pirmyn į turinį

Žyma: Lemon Joy

Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Šią vasarą sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net šešiuose festivaliuose. Paskutiniuoju ir baigiamuoju tapo „Mėnuo Juodaragis“, kuriame lankiausi pirmą kartą. Apie jo egzistavimą sužinojau dar paauglystėje. Pamenu, kad į MJR visada vykdavo įvairūs pažįstami neformalai, bet pati vis neprisiruošdavau, tačiau nutariau, kad šiemet jau tikrai reikia.

Visų pirma galiu pasakyti, kad, jei pati imčiausi organizuoti kokį nors festivalį, iki paskutinės akimirkos negalėčiau nusiraminti besijaudindama dėl oro. Kaip žinia, kad ir kaip tobulai viskuo pasirūpintum ir viską besudėliotum, aukštesnės temperatūros ar mažiau kritulių iš dangaus festivalio metu ar prieš jį užsakyt vis dar neįmanoma. Tiesa, Juodaragiui šįkart pasisekė labiau negu „Sūpynėms“ ir jo metu beveik nelijo, tačiau lietus ir drėgmė savo juodą darbą atliko dar prieš prasidedant renginiui. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, kiek žinau, netgi vėlavo jo pradžia.

Tačiau tai mums, į festivalį atvykusiems tik penktadienio vakarą, nebuvo aktualu. Apžiūrėję teritoriją ir supratę, kad be ilgų botų ir šiltų drabužių vėl nebus apsieita, vis dėlto nutarėm nebesikankint, palapinės nesistatyt ir paryčių šalčio nekęst bei po visų koncertų grįžt nakvot į Zarasus, nes turėjom tokią galimybę. Tokį sprendimą pasufleravo ir ne pati geriausia mano pačios sveikatos būklė. Tai tikrai išgelbėjo nuo visų nepatogumų bet tuo pačiu ir šiek tiek patrukdė pilnai įsijausti į festivalį.

Aptarsiu keletą labiausiai įstrigusių MJR aspektų.

Nesitikėjau, kad šitas festivalis toks didelis. Nežinau kodėl, bet galvojau pamatysianti bent per pusę mažiau žmonių. Taip pat maloniai nustebino festivalininkų amžius – pirmą kartą mačiau tiek jau brandesnio amžiaus žmonių ir tuo pačiu tiek šeimų su vaikais. Matyt, kai festivalis rengiamas dvidešimt metų iš eilės, kartu su juo brandos sulaukia ir pirmieji jo lankytojai. Tokią tendenciją matau kaip didžiulį pliusą, nes visada įsivaizdavau, kad visuose festivaliuose kritinę masę sudaro lankytojai, kuriems ne daugiau nei trisdešimt. Labai smagu matyti, kad klydau.

Taip pat įspūdinga įvairių veiklų – sporto žaidimų, dirbtuvių, paskaitų ir panašių užsiėmimų įvairovė. Visiškas rojus vaikams – žaidimai, labirintai, poniai, arkliukai – kas tik nori. Labai fainas amatų kiemelis. Ir tos dvi iš šiaudų ir medžio sudėliotos, šeštadienio naktį uždegtos ožiukų skulptūros.

Dar vienas svarbus dalykas – „Mėnuo Juodaragis“ – pats švariausias mano kada nors matytas festivalis. Gražu žiūrėti, kad, nepaisant didžiulio lankytojų skaičiaus, žemė nebuvo nusėta šiukšlėmis. Numanau, kad tai lėmė sprendimas naudoti depozitinius bokalus ir, matyt, operatyvus savanorių darbas. Sveikintinos ir pakankamai draugiškos maisto ir gėrimų kainos. Draugiškesnės nei tuose didžiuosiuose festivaliuose, kuriuos teko lankytis prieš tai.

Muzika. Patiko G&G Sindikato ir Ugniavijo bendras pasirodymas, tačiau tą vakarą didžiausią įspūdį paliko italai Death in Rome. Kai prieš atvykdama išgirdau, kad bus kažkokia neofolko grupė, savaip interpretuojanti ir atliekanti garsius pop muzikos kūrinius, nieko gero nesitikėjau, bet, išvydus kaip tai atrodo gyvai, visas mano skeptiškumas išgaravo ir prie scenos pratrypčiojau visą jų koncertą. Nuostabus, mistiškas skambesys, paslaptingas įvaizdis ir užburiančiai tamsi atmosfera. Lemon Joy buvo gerai kaip visada, o štai Wardruna, apie kuriuos tiek daug girdėjom, pasirodė nuoboki. Gal dėl to, kad dėl visų tų liaupsių lūkesčiai buvo per aukšti, o gal dėl to, kad pusę pirmos nakties visgi labiau norėtųsi kažko energingesnio. Tačiau drungnokas asmeninis įspūdis grupės didingumo tikrai nenuneigia.

Visiškai sužavėjo Eglyno scenos dekoracijos (ypač tas žaibuojantis medis), o šeštadienio vakarą ten užsukę visai netikėtai atsidūrėm puikiame žavaus latvių synth pop’o atlikėjų „Hipstokrātija“ pasirodyme. Šokom ir galvojom, ką gi jiems mums primena, ir galiausiai nutarėm, kad jie – toks latviškasis „Solo Ansamblis“.

Štai taip iš nuotrupų ir susidėlioja pirmasis įspūdis, kuris išties neblogas. Tikiuosi, kad kitais metais oro sąlygos bus palankesnės, o asmeninė būsena – geresnė, ir į festivalį visa galva pasinerti bus paprasčiau.

Užtat sekmadienį nutarėm apsilankyti Daugpilyje, antrame pagal dydį Latvijos mieste, iki kurio nuo Zarasų maždaug pusvalandis. Įdomus centre įsikūręs „Gubernatorių“ restoranas, įdomi ir pagrindinė miesto gatvė su sovietmečiu dar kvepiančia architektūra, vėžlio skulpūra ir pianinu, kuriuo pagroti gali kiekvienas.

Po Juodaragio į bendrą nuotaiką labai tiko apsilankymas XIX a. miesto tvirtovėje – mini miestelyje, užimančiame daugiau nei 150 ha teritoriją. Išties įspūdingas ir šiek tiek baugokas reginys. Jei būsit netoliese, būtinai apsilankykit, nes įspūdį išreikšti žodžiais ir nuotraukomis sunkoka, reikia pamatyti pačiam.

O štai išsamus mano visos šios neįtikėtinos vasaros klajonių aprašymas – jau netrukus.

Palikite komentarą

Visi ryškiausi mano guilty pleasures vienoj vietoj

naa
Anądien papostinau Sandros dainą Maria Magdalena ir kažkaip užėjo kalba apie guilty pleasures. O šitų tai aš turiu tikrai nemažai. Todėl pagalvojau, kad būtų visai smagu sudėti ryškiausiuosius apžvalgai į vieną įrašą. Iš pradžių maniau, kad bus dešimt, visgi, gavosi daugiau. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kad daina turi būti labai labai stipri ir saldi, kad jai būtų priskirtas šis titulas, tad jokių kūrinių, kurie yra ant ribos, čia nebus. Važiuojam. Surašiau dainų pavadinimus bei pateikiau nuorodas į jas tam, kad, jei video būtų išimti iš jotūbės, vis tiek liktų dainos pavadinimas. Dar sukūriau ir youtube listą, jei kas (arba aš pati) kada norėtų paklausyti visų šitų reikalų. Eilės tvarka daug maž atsitiktinė, tik į pabaigą daugiau lietuviškų. Jei ketinate purkštauti, kad čia žiauraus bardako rinkinukas, tai, turbūt, esat baisiai rimti žmonės, kurie nelabai žino tą saldų guilty pleasures skonį.

1.Ellie Goulding – Love Me Like You Do
Šitą dainą esu girdėjusi tikrai labai daug kartų, bet iki šiol ją išgirdusi pradedu rangytis.

2.Ed Sheeran – Thinking Out Loud

3.The Weeknd – Can’t Feel My Face. The Weeknd pamėgau nuo pirmo albumo, dar tada, kai jis nebuvo toks populiarus. Visgi, šita daina smarkiai skiriasi nuo to, nuo ko viskas prasidėjo, bet vis tiek negaliu nešokt, nu negaliu.

4.Robin Thicke – Blurred Lines ft. T.I., Pharrell. Taip, taip, girdėjau apie skandalą dėl plagiato, bet vis tiek. Pasirangykime. Ir taip, aš turiu girl crush ant Emily Ratajkowski, visiškai, absoliučiai ir neginčyjamai.

5.OMI – Cheerleader (Felix Jaehn Remix). Tai yra daina, kuri absoliučiai visada pakelia nuotaiką ir užkuria šokius visur ir visada. Ir dar žiauriai geras Walk off the Earth remeikas.

6.Rihanna ft. Calvin Harris – We Found Love. <3

7.Michael Jackson, Justin Timberlake – Love Never Felt So Good. Retai dainose telpa šitiek džiaugsmo, kaip šitoje.

8. Justin Bieber – Love Yourself. Prikelkit mane vidury nakties ir aš jums sudainuosiu ją visą.

9.Dinamika – Abejingumas (bet būtinai Viktorijos vokalas). Šiurpuliukai eina per visą kūną, čia yra tiek emocijų šitoj dainoj, kad jūs neįsivaizduojat. Žinot, kam dar labai patinka šita daina? Vienam įdomiausių Lietuvos DJ, S13, dėl to, tai žinodama, jaučiuosi išteisinta dėl šitos savo silpnybės.

10.  will.i.am ft. Britney Spears – Scream and Shout. Nieko nesakykit.

11.Mr. President – Coco Jambo. Still rocking in 2016.

12.Ekspresas – Gali. Daug kas turbūt nežinote kitos nuostabios Ekspreso dainos – Keistas pasaulis. Pamėginkit. Minde, linkėjimai.

13.Paris Hilton – Stars are Blind. Neklauskit.

14.Felix Jaehn – Ain’t Nobody (Loves Me Better) ft. Jasmine Thompson. Originalas irgi geras, bet su šita šokasi geriau.

15.Mercy Dance – Pabučiuok mane. Irgi pažadinta naktį iš miego sudainuočiau viską nuo pradžios iki galo.

16.Pin up Girls – Cirkas. Šeštą ryto Sūpynėse, sėdint valtyje, reikia išsirinkti, ką čia uždėjus, nes turim bluetooth kolonkę ir galim dėti ką tik panorėję. Ir dedam Cirką, nes nu.

17.Lemon Joy su Irma – Balta Meilė. Tai yra vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviškoje muzikoje. Aš noriu, kad apie šią dainą žinotų daugiau žmonių. 2013-ųjų Šopkinėse mano žiauriai mylimas Split Pulse ją įvyniojo į savo grojaraštį. Buvo kažkas nenormalaus.

18.XXL – Papartėlis. Viskas čia yra taip blogai, kad net labai gerai. O Robkę tokį, kaip jis atrodė tais lakais, galėčiau suvalgyti.

19.Sati – Pabudimas

20.Kastytis Kerbedis – Sakale lėk. Mano nuomone, tai yra viena geriausių kada nors sukurtų lietuviškų dainų. Ir šiaip, aš mylių Kastyti, prisiekiu. O Giedrė Vokietytė šią dainą perdainavo nuostabiai, bet neberandu gero įrašo jotūbėj.

21.Biplan su Tigra – Seksodromai

Be kita ko, man be galo patinka Džordana Butkutė, Ace of Base, mintinai moku nemažai 69 Danguje dainų ir visas abi Ledi Ais dainas.

 

2 Komentarai

Forever Alone III (?) / Savaitė Lietuvoje

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Palikite komentarą