Pirmyn į turinį

Žyma: Laimė

Kartą ir visiems laikams apie rimčiausią vasaros muzikos pasaką

Yra renginių, į kuriuos bilietus imi ir nusiperki kasmet, vos tik jiems atsiradus, dar kokį sausį, nes žinai, kad nesvarbu, kas gros, kur tūsas vyks, kokios kitos gyvenimo apinkybės susiklostys, tu būsi ten, nes tą savaitgalį nieko svarbesnio tavo pasauly būti negalės.

Kaip pirmą kartą vykau į Tundrą, dar iš viso nelabai supratau, kas yra festivalis, ką į jį reikia vežtis ir kaip ten viskas bus. Aišku, tai buvo toji lietingoji Tundra, apie kurią legendos sklando iki šiol, o iš angų orui pūsti mano mašinoje dumblo visiškai išvalyti taip ir nepavyko, taip giliai buvom įmirkę. Lietus tąsyk lijo be sustojimo, iš pradžių buvo baisu, bet patyrę tūsofščikai pamokė, kad lietuj netirpstam, tad be sustojimo mes šokom, o kai prisėsdavom, prasidėdavo asmeninis reivas mašinose, palapinėse ir kitose užuovėjose. Žmonės atsirasdavo ir pradingdavo iš niekur nieko, vos spragrtelėjus pirštais; kai kas grįžo šeštadienį, kai kas – dar pirmadienį nebuvo apsisprendęs, ar jau gana.

Vėliau kelerius metus iš eilės į Tundrą jau varydavom kompanijom po dvidešimt ir daugiau žmonių. Vilnius likdavo tuštutėlis, o bendraminčių pulkus galėdavai sutikti Maksimos kasose, bepildančius atsargas ilgiausiam vasaros savaitgaliui. Tundroje buvo visko – kilometras (atrodė, kad penki) iki chillout stage 2008-aisiais, kur nubridęs mišku net ir tolimiausiam kampe dar rasdavai psy dekoracijas, neišvengiamai išspaudžiančias šypseną, buvo perkūno šokis, kiečiausi pasaulyje vegetariški kebabai, išlikimo žaidimai palapinėse, deginimosi maratonai prie jų, pamestas laiko suvokimas, pažintys, kurių laimę iki šiol tebesrebiam kibirais, naktinės klajonės po palapinių miestelį beieškant prasmės, apsimainymas drabužiais, mintimis, tiesomis ir širdimis.

Paskui kurį laiką aš buvau toli, festivalių man nebuvo, o 2011-aisiais sugrįžus į Lietuvą tą vasarą Tundra buvo geriausias gyvenime nutikęs reivas iš šimto aplankytų. Tada sakiau: „Vis dar negaliu atsigauti ir visai nenoriu žiūrėti į pilką asfaltą, duokit man psy, duokit man samanas, ežero vandenį ir nepamatuojamą nerūpestingumą. Trys paros amžinybės įsikasė mano galvon ir nenori iš ten dingti. Viskas buvo taip gerai, kad trūksta žodžių bent šiek tiek tiksliai apsakyti ir nupasakoti parsivežtus įspūdžius. Jų tiek daug ir jie tokie out of space, kad tu gali ir nesuprasti. Tundroje mums gimė nauji žodžiai bei terminai, mezgėsi krūvos naujų pažinčių, sustiprėjo senos meilės, išsitaisė paikos klaidos, šokdino techno ir psy genijai, ir vienas po kito pildėsi norai, nes tęsėsi magiškoji išsipildymo savaitė. Aš tapau fėja ir beburiant net mano pačios visi norai realizavosi be jokių išimčių. Grįžom iš rojaus ir norim, kad rojus nuo mūsų nepabėgtų.“

Ir pernai tas rojus tęsės, nes kai 6, 7 ryto prie scenos vien tik draugai, išsiviepę iki ausų, juk negali būti nelinksma.

Aš myliu, aš dievinu elektroninę muziką, tad šitam festivaly galiu būti rami, kad tris dienas galėsiu iki valios džiaugtis šaižiu ir tobulai apgalvotu muzikiniu scenarijumi – kieto kietų technačių techno seksitaimas, D‘n‘B egzorcizmas, Psy atsijungimas nuo tikrovės ir brėkštantis rytas Chill‘e šile. Tundroj visada žinai, kad niekas ten negros šiaip sau, čia chebra varo iš širdies ir varo tik šokių aikštelių geriausi. Atsitiktinių šarlatanų ten nebūna, nes Techstylism‘o vyrai žino, kas ten turi groti ir atveža kiečiausius.

Man Tundra yra vieta/laikas/procesas, kuriame visada jautiesi savas, tikras, mylimas ir nereikia niekur skubėti. Metai bėga, festivaliai randasi ir praeina, tačiau Tundroje vis tiek užsikuria patys šilčiausi, širdžiai mieliausi ir teisingiausi naktinių fėjų ir velnių šokiai. Ten žmonių skirstyti į draugus ir ne savus neišeina – trims paroms visi ten yra viena. Ir kas kartą nežinai, ko tikėtis ir kokie stebuklai dėsis magiškoj miško apsupty, ir tas netikėtumas verčia drebėti iš laimės.

Laukiam be proto, be galo, be krašto.

2 Komentarai

Beveik malda

Naktų su pokalbiais nuo bedugnių lig dangaus, žinojimo, kad mažiau yra daugiau, juodo šokolado, skaidraus vandens, juodos juodos kavos be cukraus, tiesos sakymo, rytų lyjant, balto vyno, Šopeno ir Dvorako, nuo žiedų lūžtančių liepų, tikrumo, tyrumo, baltos, ir juodos, ir varnų balsų iš ryto, rūko virš upės prie mano namų, mano namų, knygų, šimtų tūkstančių puslapių, ir visko, ir visko kartu – meldžiu.

Palikite komentarą

Kodėl aš naktimis nemiegu

Jau du mėnesius negaliu ramiai miegoti. Priežastis viena – I‘m sooo excited, so excited about what is yet to come, kad nebežinau, kaip sudėliot mintis tvarkingai sau į stalčiukus, gal galėčiau ramiai ištverti bent naktį negalvodama, kas manęs laukia, ar dieną, nekrykštaudama iš laimės.

Vasara prasidėjo ir aš labai gerai žinau, kad ji bus geriausia gyvenime. (Jei šitaip prasidėjo, išties, būtų naivu tikėtis, kad praeis ramiai.)

Manęs laukia šimtas fiestų ir festivalių, manęs laukia Berlynas, manęs laukia šokiai mylimųjų vestuvėse, manęs laukia skrydis per Atlantą ir dar galybė laimės akimirkų.

Jei kada ir kuklinausi, nedrįsdama kažko panorėti, šiandien drąsiai galiu skelti visiems, gyvenu savo gyvenimą maximum režimu ir nesirengiu sustoti – kreivė kils tik aukštyn ir aukštyn, iš jo aš pasiimsiu viską ir gal net su kaupu.

Mes galim labai labai daug, tik svarbu besąlygiškai save mylėt, nieko nebijot ir netramdyti savo svajonių, nes jos linkę pildytis, nustebindamos net ir pačius jų autorius.

Palikite komentarą

Apie žmones

Kas yra draugystė? Mano artimiausieji žino, kad nelabai mėgstu terminą „draugas“. Taip yra todėl, kad manasis supratimas apie tai yra šiek tiek kitoks, nei daugumos ir žvelgiu į tai aš iš kiek kitokio kampo.

Savo interakciją su kitais žmonėmis regiu štai tokia schema: užsuktas ratas, kurio centre stoviu aš. (Be abejo, kiekvienas kitas žmogus taip pat turi savo ratą, kurio centras analogiškai taip pat yra jis pats.) Jame įvairiais atstumais yra išsidėstę žmonės, su kuriais bendrauju. Priklausomai nuo aplinkybių, jie tai nutolsta, tai priartėja. Dėl nuolat kintančio ir vieną po kito siurprizus pametančio gyvenimo net leisiu sau pasakyti, kad, kartą atsiradę, žmonės iš to rato niekada nebeiškrenta. Jie turi tendenciją sugrįžti. Būna, pasirodo, po mėnesio, būna – ir po dešimties metų. Jokiu būdu nederėtų nusiminti, jei kažkas, kadaise buvęs labai arti, palengva nutolsta. Easy, jei bus lemta – grįš, o jei ne – reiškia, jo etapas mano gyvenime daugmaž baigtas, mes keičiamės ir važiuojam toliau. Tik, prašyčiau, nereikia jokių kartėlių – jei mes nebebendraujam, tai dar nereiškia, kad susipykom ir pats metas atvert pandoros skrynią su tavo kadų kadaise patikėtomis paslaptimis.

Laikas parodė, kad nei statusai, nei sienos, nei įsitikimai negali tam tikrų žmonių nustumti kažkur toli. Jie stovi stipriai įtvirtinę savo poziciją, su jais aš eičiau kad ir pėstute iki Portugalijos.

Artimi žmonės, ir jais tapti didžiausią tikimybę turi tie, tokie patys, kaip ir aš, pažinę labai labai įvairų pasaulį atkaklūs kovotojai. (Kuo tu didesnis beprotis, tuo man labiau patinki.) Tai žmonės, kurie, reikalui esant, tave be sąmonės parsineš iš Šventosios kopų, paskolins savo mašiną, butą, šunį – viską, ir mylės tave, nesvarbu, kokioje finansinėje, vizualinėje ar moralinėje šiknoje būsi. Jie tavęs niekada nepasmerks, nenurašys ir neknis proto, nebent, norėdami tau tik pačio geriausio.

Aš sergu, spinduliuoju, badauju, alpstu, kylu, klesčiu, švenčiu ar raudu – mano mylimieji šalia.

Lucky bastard(s), indeed.

2 Komentarai

Apie šimtus kartų pasitvirtinusias tiesas

Yra žmonių, kurie šį tą apie mus žino. Yra tokių, kurie žino nemažai. Egzistuoja ir tokia grupė, kurie manosi žiną daug, bet nežino nieko.

Labai didelė normalaus pasaulio gyventojų dalis net nesuvokia, kas dedasi mūsų galvose, o jei sužinotų, nesuprastų, kaip šitaip galima.

Galiu pasakyti tik tiek – nuodėmių nedarantys žmonės nuo jų susilaiko dėl dviejų priežasčių – arba neturi tiek sveikatos, arba yra savo smegenyse susikūrę narvą, kuriame tūno visi jų geismai. Jie taip ir mirs nesužinoję, ką reiškia leisti sau daryti tai, ką nori. Kaip man jų gaila.

Buvo laikas, kai jaunystės neišmanymas leido į galvą ateiti kvailoms mintims, kad gal reikėtų liautis ėjus iš proto, nes, juk, nepridera. Jei kažkada ir buvo ribos, ar normos, jos senų seniausiai apleido mūsų protus. Dabar mes galim viską, ir dėl nieko nesigailim, ir dėl nieko negėda.

Šventa gyvenimo teorija – maksimalizmas. Jei dirbt – tai tik iš visų jėgų, jei linksmintis – tai iki galo, jei kalbėt – tai tik tiesą. Savo.

Išvados paprastos – daugiausiai pasitikėjimo savimi gyvenime žmogui suteikia pinigai, visagalė meilė sau, įsipareigojimų neturėjimas, dėmesys ir besąlygiškas mylimųjų palaikymas. Garbės žodis.

3 Komentarai