Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.
Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.
Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).
Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.
Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.
„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“
Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.
Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.
Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.
„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“
Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.
Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.
***
Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
6 Komentarai
