Pirmyn į turinį

Žyma: Karolinos kelias

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 500 m“. 500 m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą