Pirmyn į turinį

Žyma: kančia

Apie suknistą mandagumą

Mandagumas – svarbu? Taip, labai svarbu. Ir ne tik darbo santykiuose, bet visur – ir lankantis parduotuvėse, kavinėse bei restoranuose, ir bendraujant su draugais bei nepažįstamaisiais visur, kur beeitumėte. Mandagiai elgtis yra svarbu, reikalinga, o nemandagiai elgtis turėtų būti gėda.

Bet nu suprantat, esam maryčių melninkaičių kraštas ir daug dalykų mes darom iš kažkokio ne vietoj išdygstančio suknisto mandagumo. (Nors iš tikro tai tas suknistas mandagumas būdingas ne tik lietuvaičiams, daug kur taip.) Ir šitą epitetą aš taikau ne tik moteriškos lytiems atstovėms, tikrai ne, jis tinka visiems ir yra susijęs su amžinuoju kentėjimu, apie kurį esu rašiusi.

Žmonės žiauriai daug dalykų daro iš mandagumo. Ne todėl, kad NORI kažką daryt, nu bet vat iš to suknisto mandagumo. Nes nu vdrug pasielgs vat nemandagiai ir vat nukris plyta iš dangaus ant galvos. Iš mandagumo daroma daug kas: sutinkama pas save priimt nakvot, dažnai – ir kelioms dienoms apsistot žmones, kurių priimt nesinori, padaryt kažkokius darbus, kurie nu visiškai ne į temą nukrenta, iš mandagumo žmonės sutinka eit į pasimatymus, su tais, su kuriais šiaip tai nenori, tapt pabroliais, piršliais, krikšto tėvais, blyn, žinokit, nenustebčiau jei kas iš mandagumo ir tekėt yra sutikęs, nes jau tokių mandaguolių būna, kad dėk prie žaizdos ir gydys geriau nei korvalolis ir gysločio lapai kartu sudėjus. Iš esmės toks visko darymas iš mandagumo labiau būdingas vyresniajai kartai, bet, patikėkit manim, jaunų žmonių, perėmusių tokį nuostabų neva etiketą irgi pasitaiko nemažai.

Tik yra tokia viena bėda bėdelė. Nors tie didieji mandaguoliai tiek aukojas dėl kitų, tiek visko daro iš mandagumo, kadangi tie jų gestai paprastai būna padaromi ne dėl to, kad patys nori, o dėl to, kad bais mandagūs, baisiai po to bumbėt, niurzgėt ir dejuot mėgsta tie šaunuoliai mandaguoliai.

Žiauriai fainai ir dorai elgiatės vis kažką padarydami vien iš mandagumo? Nu žinokit, klausimas. Klausimas, ar visgi labai faina tiems žmonėms, su kuriais susitikt sutikot tik iš mandagumo ir visą susitikimą maigėt telefoną ir ilgesningai dūsavot. Būtų jie jau tada geriau kažką kito nuveikę, su kažkuo kitu, kam jie nu gal visgi įdomesni, susitikę.

Aš nekalbu apie visokius oficialius reikalus, kuomet reikia pietauti su partneriais, nors ir labai nenorit, skaityti oficialų pranešimą, nes niekas kitas, išskyrus jus, negali padaryti, nors ir labai nenorit, ir panašius dalykus. Ne, kalbu apie situacijas, kai iš tikro galit rinktis. Sakyt tiesą, gal žmogui ir netikėtą, bet tiesut tiesutėlę, grynut grynutėlę tiesą, ar linksėt kaip tas šuniukas iš Gariūnų ant mašinos panelės, kur tik linksi, nes nieko kito jis daugiau nemoka ir naudos iš jo daugiau jokios nėra. Tiesą, mielieji, žinokit, pasakyti irgi galima labai mandagiai. Ir labai gali būti, kad tas, su kuriuo kalbėsitės, labiau jus gerbs už atvirumą, o ne per sukąstus dantis išstenėtus iškentėtus dalykus.

Dažnai žmonės, derindami kažkokius reikalus, mėgsta paklaust maždaug taip: „Ar jūs nieko prieš, ar viskas gerai, jei susitikimą pradėsim truputį vėliau?“; „Pietausim Meat Lovers pub‘e, tinka, viskas gerai?“; „Atsiųsiu jums ataskaitą kitą savaitę, gerai?“. Ir žmonės dažnai atsako „Taip, viskas gerai.“ Dažnai jie taip atsako ir tada, kai nifiga niekas negerai. Bet tiesiog va, sako, kad viskas gerai, iš to savo suknisto mandagumo. Betgi va, tie mandaguoliai paskui skundžias, alpsta, burba murma, kad  „oezusmarija, aš čia mėsos nevalgau, čia į mėsos restoraną nusivedė, nu ką aš galėjau besakyt, oezusmarija“ ir t.t. ir pan. Jūsų paklausė, pasitikslino, ar tinka tam tikros sąlygos, jūs sutikot. Jūs nebeturit jokios teisės bumbėt ir murmėt. Ir apie jokį etiketą čia ne vieta šnekėt. Jūs pabuvot suknistai mandagūs, nes esat šaunuoliai mandaguoliai, tai dabar kentėkit tyliai ir išdidžiai, niekam jūsų stenėjimai neįdomūs.

Kai pradėsit truputį mažiau dalykų daryti iš mandagumo ir dažniau elgsitės taip, kaip norit patys, o ne kažkas kitas, gal tada ir mažiau skųstis teks dalykais ir gal gyvenimas biški įdomesnis pasidarys. Ir gal būsit pagaliau mažiau skudurėliai, daugiau savo laiką ir šiaip save gerbiantys ir mylintys žmonės.

Palikite komentarą

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

15 Komentarai

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Palikite komentarą

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna – “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

1 Komentaras