Pirmyn į turinį

Žyma: kalba

Gražiausi lietuviški žodžiai

Be keistų jausmų, apie kuriuos rašiau anksčiau, dar kolekcionuoju ir man gražiausiai skambančius lietuviškus žodžius. Suprantu, kad kai kurie – ne visai vartotini ir gal ne visai pagal kilmę lietuviški, tačiau turiu omenyje tuos žodžius, kuriuos vartojam šnekamojoje kalboje. Beje, kiek googlinau, žmonės gražiausiųjų titulą priskiria tokiems žodžiams kaip meilė, draugystė, šeima ir pan., kurie daugiausia paremti emociniu ryšiu, o aš savo sąrašą susirinkau remdamasi smagiu skambesiu ir originalumu.

Štai jie:

Musiau ir musėt (tikriausiai)

Manding (man atrodo)

Idant (tam kad)

Daboti (saugoti, prižiūrėti)

Mandras (arogantiškas, neįprastas)

Mandravoti (elgtis pasipūtėliškai, neįprastai)

Navarotas (įmantrybė)

Vadinti (kviesti)

Žulikas (banditas, niekadėjas)

Katras (kuris iš kelių galimų pasirinkimų)

Eilutė (apranga nuo galvos iki kojų)

Ciokint (slapčiomis stebėti)

Kiba (negi)

Guzikai (sagos)

Nedelsiant (greičiau)

Liaukis (baik)

Uliavot (šėlti)

Pakavoti (paslėpti arba palaidoti)

Knaipė (bariukas, taip, žinau, kad svetimybė)

Unaravas (pasipūtęs, arogantiškas)

Onaras (garbė)

Kavinė (šiais laikais labai retai kuri vieta bevadinama kavine. Restoranu, baru, coffee shop‘u – taip, o kavine – jau nelabai)

Veikiausiai (tikriausiai)

Macnus (stipraus, ašraus skonio)

Cekavas (smalsus)

Čečkavot (smulkiai pjaustyt)

Kaštavot (ragaut)

Dovanot (atleisti)

Sarmata (gėda)

Vargu/vargu bau (tikriausiai ne)

Keletą savaičių rinkau juos ir kol kas prisiminiau tiek, bet esu tikra, kad sąrašas dar gali būti pildomas. O kokie lietuviški ar lietuvių šnekamojoje kalboje vartojami žodžiai gražiausi jums?

8 Komentarai

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktąsutartimi, lazanijąlakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 Komentarai

Vilniaus miesto spindesys ir skurdas arba mažo miestelio ponios ir ponai

Vilnius yra stebuklų miestas, kuriame dauguma jo gyventojų valgo restoranuose ir kavinėse, o kiekvienas turi mažiausiai bent po vieną (dažniausiai naujesnę) mašiną.

Vilniuje dažnas, pakviestas į restoraną ir kavinę, gali būti, kad atsisakys ten eiti, nes į tokias vietas nevaikšto, arba nuėjęs: a) teigs, jog yra sotus; b) užsisakys indiškų bulvių skiltelių, nes nenori apsunkti. Jei baigiantis pietums paaiškės, kad tais pietumis buvo vaišinama, kuklusis pietų dalyvis mintyse nusigrauš sau galvą, kad nepasiėmė anties kepenėlių vyno padaže su apelsinų plutele ir našlaite tame kupste.

Vilnius yra fašionistų miestas, kur 40% gyventojų turi stebuklingus kedus su N raide, kurie yra tokie nepaprasti, kad juos galima dėtis ir į darbą, ir į prezidento inauguracijos vakarėlį, ir į pusbrolio vestuves. Prie tų kedų dera absoliučiai viskas, o labiausiai – įliemenuotas švarkelis su petukais.

Vilnius yra nepaprastas miestas, kur alaus bokalas kainuoja maždaug 0,5 – 1 % etatinio barų lankytojo mėnesio pajamų. Teoriškai, per kalendorinį savaitgalį iš kraniuko išvarvinti įmanoma iki 7 – 10% tų pajamų, tik kad šiame mieste savaitgalis prasideda trečiadienį, o baigiasi – pirmadienį, o dar ir valgyt kartais reik, dar ir nuvažiuot kažkur.

Vilniuje kas septintas žmogus turi bent vieną dizainerio rūbą (pvz. kepurę su drugiu, tympas su silke, plačias kelnes su močiutės skaros fragmentu, ir t.t. ir pan.)

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės nežmoniškai mėgsta vakarėlius. Vilnius yra stebuklų miestas, nes jame, atsižvelgiant į jo didumą, vakarėlių (ir tikrai gerų) tankis kartais būna protu nesuvokiamas. (jų daug)

Vilniuje žmonės labai nemėgta sumokėti už tuos vakarėlius, o geriausas draugas bus tas, kas turės galių įrašyti į sąrašus.

Vilnius yra stebuklų miestas, kur labai populiarios brangios tonizuojančios substancijos, kurias visi labai mėgsta, bet mokėti už jas nemėgsta labai.

Vilniuje visi puikiai moka anglų kalbą. Dažnai į lietuviškus sakinius žmonės įtraukia angliškus žodžius, keikiasi angliškai, skaito/rašo angliškai.

Vilnius yra miestas, kuriame yra 44 privačios anglų kalbų mokyklos, du trečdaliai kabelinės televizijos skamba rusų kalba, o atjungus vieną niekingą kanalą nuo iš sielvarto nuo infarkto krito septyni žmonės.

Vilnius yra miestas, kuriame vienas transvestitas sukelia didesnį ažiotažą nei inovacijų forumas, knygų mugė ir LKL kartu sudėjus.

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės mėgsta dirbti ne šiaip sau darbus už ne šiaip sau algas, gyventi ne šiaip sau namuose su ne šiaip sau vaizdais pro langą ne šiaip sau rajonuose.

Didelė dalis Vilniaus žmonių tui išmaniuosius telefonus. Ne ką mažesnė dalis vilniečių rūko ir rūko ne juokais.

Vilniuje žmonės labai dažnai dabar neturi sąskaitoje, arba parūkyti. Arba kur gyventi.

4 Komentarai