Pirmyn į turinį

Žyma: Ilzė Butkutė

Gyvenimas atsisakius alkoholio: kaip viskas pasikeitė

Praeitą rugsėjį supratau, kad mano gyvenime yra per daug alkoholio, tad nutariau smarkiai sumažinti jo vartojimo dažnius ir kiekius. Apie tą supratimą dar ir parašiau neįtikėtinai didžiulio atgarsio sulaukusiame straipsnyje. Tai padaryti buvo ne taip jau ir lengva. Iki tol kiekvieną savaitgalį būdavo bent vienas vienas vakaras (bet dažniausiai – du), kuomet išgerdavau tikrai daugiau nei bokalą kitą. Nes juk savaitgalis, nes juk faina, linksma ir malonu. Na, bent jau man taip atrodydavo. Kodėl rugsėjį nutariau, kad tai visgi nėra pati išmintingiausia rutina? Mane paveikė pokalbiai su draugais, kurių požiūris į alkoholio suvartojimą mūsų bendraamžių tarpe truputį skiriasi nuo tų, kurie, kaip ir aš, savaitgalio vakarus mėgsta leisti keliaudami iš vieno baro į kitą. Taip pat, pamaniau, kad būtų įdomu pažiūrėti, ar atsisakius alkoholio kažkaip pasikeis mano fizinė būklė. Pamėginsiu susumuoti savo patirtį nuo rugsėjo mėginant smarkiai sumažinti alkoholio suvartojimo kiekį, o nuo gruodžio pabaigos – visai jo atsisakius. Man nėra gėda apie tai kalbėti, nes be galo džiaugiuosi savo patirtimi ir tikiu, kad ji gali įkvėpti pamėginti ir kitus. Nujaučiu, kad tokių patirčių būta daugybė, tačiau mažai kas skyrė laiko joms aprašyti.

Taigi, pradžia nebuvo labai lengva. Atsisakyti blogųjų įpročių ir keisti juos geraisiais – darbas gana sudėtingas, nes dažnai aptingus norisi vėl grįžti prie senųjų, paprastesniųjų kelių. Nuo rugsėjo iki lapkričio beveik nevartojau alkoholio, buvo gal kokie trys vakarai, kuomet išgėriau iki dviejų bokalų, kelissyk gurkšnojau radlerį. O tada, prabėgus dviems mėnesiams, kažkaip smarkiai užtūsinau mieste. (Ilgai negėrus, alus ir šotai galvą susuko kaip reikiant, net sugebėjau pamesti piniginę.) Vėliau, per kitą mėnesį vėl buvo gal pora vakarų, kuomet gurkšnojau vyną. O tada atėjo gimtadienis ir šventinis laikotarpis, kai šėlau iš peties ir alaus bei šotų tikrai netrūko (nes gi gimtadienis gi, nu, reikia švęst). Tada, artėjant naujiesiems, smarkiai peršalau ir bent savaitę gulėjau lovoj, vėliau buvo laikas ligoninėje, kur mane operavo, o po to – vėl savaitę trukęs peršalimas bei mėnesio reabilitacija po operacijos. Gyvenau ramiai ir lėtai, daug laiko gulėjau lovoj ir nė kiek netūsinau. Ir alkoholio nevartojau visai. Vėliau nutariau, kad atsisakysiu net ir tų „po bokalą“ vakarų ir pamėginsiu jo nebevartoti iš viso. Kaip jau sakiau prieš tai, tai padaryti nėra taip lengva. Atėjęs į gimtadienį, kur nieko nepažįsti, nori bent truputį išgerti, kad būtų šiek tiek drąsiau. Savaitgalį atrodo įprasta „pasilepinti“ ir atsipalaiduoti prisiurbus bare. Bent jau atrodydavo daugybę metų. Supratau, kad tas nejaukumas atėjus į naują vietą/bendraujant su naujais žmonėmis/atsiduriant keistose situacijose dingsta nepaisant to išgeri kažkiek, ar ne. Kažkur skaičiau, kad reikėtų prisiminti vaikų gimtadienius, kurių metu susirinkusieji irgi jaučiasi nejaukiai ir kurį laiką tvyro tyla, tačiau vėliau visi įsidrąsina, o tam jiems neprireikia jokių ten gėrimų. Tiesą sakant, dabar mane net šiek tiek žavi tas pradinis renginių nejaukumas, juolab, kad visada žinau, jog jis laikinas.

Tai, kad nevartoji alkoholio, nereiškia, jog privalai sėdėti namie ir nustoti su visais bendrauti. Nieko panašaus. Na, jei bendrauti su tam tikrais žmonėmis neįdomu neišgėrus, tai patys suprantat, ką tai sufleruoja. Visgi, net ir su pačiais įdomiausiais pašnekovais vakarojimai sutrumpėjo – dažniausiai namo patraukiu iki antros valandos nakties. Anksčiau klaidingai manydavau, kad tam tikro lygio pokalbiai neįmanomi blaivia galva. Viskas įmanoma. Jei išgėrę mes generuojam išprotėjusias istorijas, jos mumyse yra, tad akivaizdu, kad išlįstų ir taip. Tik, jei prisiurbti yra nuolatinis sprendimas, galime apie tai niekada taip ir nesužinoti.

Dažniausiai baruose užsisakau tiesiog vandens ar vandens su citrina. Ir iš tikro, pradėjau gerti dar daugiau vandens nei anksčiau, o to padariniai man akivaizdžiai atsispindi bendroje fizinėje ir odos būklėje. Kadangi visgi mėgstu alaus skonį, karts nuo karto perku nealkoholinį alų. Be to, man visai patinka visokie nesveiki užkandžiai, kurie su vandeniu kur kas mažiau skanūs nei su alumi. Laimė, bene visose vietose, kuriose teko lankytis, galima užsisakyti net ne vienos rūšies nealkoholinio alaus, dėl to smagu. Dar visai skanu nealkoholinė Kruvinoji Merė. Tačiau užvis skaniau (na, tik gal ne naktį) yra įvairūs uogų ir vaisių kokteiliai ir glotnučiai, kurių kažkaip irgi pradėjau gerti daugiau (lieka pinigų, kai neiššvaistai alui). Gali pasirodyti nesąžininga, kad nealkoholinis alus kainuoja tiek pat, kiek alkoholinis, tačiau daugiau nei dviejų išgerti man nepavyksta, tad jam per vakarą išleidžiu iki 6 eu. Su alkoholiniu alumi ar kitais gėrimais iki rugsėjo viskas būdavo kiek kitaip: po dviejų alaus reikėdavo ir trečio ar daugiau, iš kažkur atsirasdavo šotukai, tada pradėdavau mažiau apdairiai leisti pinigus ir finale vakaras kainuodavo bent 30 eu (kartais ir kur kas daugiau) (gėrimai, taxi (nes prigėrus vaikščiot gi tingisi), užkandžiai (nes prigėrus norisi valgyti be saiko), įėjimai į klubus, statymai kitiems). Kartais išgėrus nebe taip svarbu pasidarydavo šaltą naktį užsidėt kepurę, tad po savaitgalio dar ir tekdavo pasirgt.

Smarkiai pagerėjo miego kokybė ir, žinoma, būklė nubudus savaitgalio rytais. Kol dar vis pavartodavau alkoholio iki gruodžio, pastebėjau, kad pagirios kas kartą būdavo vis klaikesnės. Tada tiesiog paklausiau savęs: „Nu kamon, negi tas vakarykštis kelių valandų klegesys yra vertas šitos visos sugadintos dienos geriant vaistus nuo galvos skausmo, iki sutemų vartantis lovoj agonijoj ir dar pykstant ant savęs už durnas šnekas ir išleistus pinigus?“ Tikrai nevertas.

Pasidariau kur kas ramesnė nei buvau anksčiau. Nežinau, kiek su tuo tiesiogiai susijęs alkoholio nevartojimas, tačiau smarkiai sumažėjo dvejonių, apgailestavimų dėl praeities, baimių ir gėdų. Mažiau overthinkinu dalykus, jaučiuosi užtikrintesnė, labiau pasitikinti savimi ir net švelnesnė bei atlaidesnė. Sumažėjo irzlumo, graužaties, nepaaiškinamo nepasitenkinimo, streso dėl susikaupusių darbų, net mažiau teisiančiai pradėjau žvelgti į žmones. Žymiai daugiau šypsausi. (Čia prisidėjo ir daugiau gyvenimo aplinkybių, tačiau tikiu, kad tai irgi yra vienas iš alkoholio pristabdymo padarinių, nepamirškime, kad alkoholis yra depresantas). Rašytoja Ugnė Barauskaitė, kurią žiauriai myliu, viename interviu kalbėjo taip: „Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nebesijaučiu vargšelė. Mano atveju tai ir buvo pati didžiausia dovana sau. Taip, būnu ir pavargusi, ir nusikalusi, ir šiaip liūdna ar vieniša, tačiau palūžusi dėl smulkmenos – jau niekada.” Čia turiu visiškai jai pritarti – su manimi lygiai taip pat.

Visos nesąmonės, kurias pasakau ar padarau, visi sprendimai, kartais net ir netikėtai grandioziški, visas krykštavimas, linksmumas, visa energija, visi pokalbiai, netgi ir kartais neįtikėtinai drąsūs, ateina iš manęs visiškai blaivios (t.y., net ne dvi dienas ar savaitę, o nuolatos), tad visų jų tikrumu ir svarumu labiau tikiu.

Anksčiau, kai žmonės paklausdavo, ką veikiu laisvalaikiu, susimąstydavau, kad norėtųsi pasakyti „Linksminuosi“, t.y., savaitgalius leidžiu klegėdama baruose ir klubuose, tik kažkaip tada tai suvokus pasidarydavo gėda. Ir vis dėlto, galiausiai visa esybe, bet tikrai ne lengviausiu keliu ir ne greitai supratau, kad būti tūsofščiku nėra hobis. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie ne visada norėdavo varyti tūsint ir nutardavo geriau ramiai sau paveikti kažką kito. Dabar juos labai gerai suprantu ir net nejauku dėl to ankstesnio nesupratimo.

Smarkiai išaugo produktyvumas. Lengviau susikaupti ir todėl pavyksta greičiau padaryti darbus, mažiau išsiblaškymo ir pamirštų dalykų. Norisi rašyti, skaityti, domėtis, galva pilna idėjų. Kadaise sau meluodavau, kad pachmas yra nuostabus dalykas, nes jo metu galvoj viskas sukas ir gimsta genialios mintys. Oi kamon, pamirškit. Taip, gal ir buvo tokių kartų, bet blaivia galva kurt man visgi einas geriau.

Kaip jau minėjau anksčiau, nebeištaškau pinigų baruose, tad tokie pokyčiai prisidėjo prie geresnės finansinės padėties. Kažkaip anksčiau nebūdavo gaila išleisti 15 eu kokteiliams, bet, pamačiusi knygą už tokią kainą vis pagalvodavau, kad brangoka. Dabar šis požiūris pasikeitė. Beje, blaivi ar ne, gyvenime dažnai pametu ar kažkur pamirštu daiktus. Nevartojant alkoholio tų pametimų pasitaiko, bet jų kur kas mažiau.

Nustojus savaitgaliais šėlti iki nukritimo ir ėmus protingiau tvarkyti savo dienotvarkę, joje atsirado daugiau savidisciplinos. Pastarąją mėgau ir anksčiau, tačiau dabar ji pasiekė dar aukštesnį lygį. Nepaslysti nesveiko maisto (taip, riebių užkandžių būna, tačiau kontroliuotai) atžvilgiu, neatidėliot darbų, nelepint savęs per daug pasidarė paprasčiau. Ir svarbiausia – kur kas paprasčiau NETINGĖT. Nuo rudens beveik visur vaikštau pėstute ir truputį atsakingiau prižiūriu valgymo režimą. Kartu šie pokyčiai bei anksčiau minėtas vandens gėrimas atnešė įspūdingų rezultatų. Kasdien rašausi svorį, kad būčiau in control, tad žinau, kad šiandien sveriu 7,5kg mažiau nei lygiai prieš metus. Kai tavo ūgis yra 152cm, toks pokytis tikrai jaučiasi. Turėjau keletą drabužių, kurie visą gyvenimą man buvo truputį per maži ir vis laukiau to stebuklingo etapo, kai sukūsiu ir galėsiu juos nešiot. Kažkada maniau, kad toks etapas jau nebeateis. Jūs neįsivaizduojat, kaip faina dabar į juos įlįst.

Įdomiausias pokytis yra tai, kad smarkiai sustiprėjo intuicija. Atrodo, kad pradėjau kur kas geriau jausti, ko tikrai noriu, kuria kryptim pasukti, kokius sprendimus priimti. Kol kas nė vienas jų manęs nenuvylė ir kiekvienu jų labai džiaugiuosi. Tos intuicijos dar vartodama alkoholį šitaip smarkiai, patikėkit, nejutau, tad mėgaujuosi ja kaip kažkokia nauja super galia.

Tiesa. Žmonės, atrodo, supranta, kad pasirinkau negerti, tačiau vis tiek karts nuo karto išgirstu kandžių pastabų šia tema bei paraginimų nebeprisigalvot. Tai girdėdama suprantu, kad ir pati kadaise buvau ta draugė, kuri ragindavo kitus atsipalaiduot ir smagiai sau išgert. Išmokau labiau gerbti kitų apsisprendimą ir nebrukti savo nuomonės ir kitais klausimais.

Manau, kad visuomenėje kovojant su žalingais įpročiais daroma esminė klaida. Paskatinti žmones savęs neskriausti svaigalais mėginama jiems sukelti šoką rodant, kokios siaubingos ir liūdnos gali būti vartojimo pasekmės. Pati tikiu, kad tokia strategija, jei ir veiksminga, tai ne visiems ir ne tiek, kiek norėtųsi. Geriausias būdas, mano nuomone, yra rodyti teigiamus pavyzdžius ir dalintis istorijomis apie tai, kaip faina pasidaro tų visų svaigalų atsisakius. Man pačiai didelis postūmis buvo pokalbiai su keliais žmonėmis, kurie ilgesnį laiką gyveną blaivų gyvenimą, o taip pat – ir interviu su Ilze Butkute apie tokį pat jos pasirinkimą. Du mėnesiai visgi yra ganėtinai trumpas laiko tarpas, o apie tai rašau tarsi ir sau, kad turėčiau priminimą apie visus tuos geruosius pokyčius. Negaliu būti tikra, ar visą gyvenimą būsiu abstinentė, tačiau tai, kiek įvairiose savo gyvenimo veiklose pasistūmėjau kaip jaučiuosi per pastaruosius porą mėnesių verčia siekti, kad taip ir būtų. Gyvenimas ir iki tol buvo neblogas, tačiau, kad jis gali būti toks geras, net nebūčiau galėjusi patikėti.

21 Komentarai

Iš mažų pastangų susideda dideli dalykai

Man truputį nepatinka terminas „Komforto zona“, nes jis yra toks nudrengtas ir nunešiotas, kad dar kartą viešumoje išgirdus paraginimą „Išeiti iš komforto zonos“, noris užverst akis į dangų taip smarkiai, kad net galėčiau pamatyt pakaušį. Todėl, kad šis skatinimas skamba taip pat akivaizdžiai kaip ir paraginimas valgyti daugiau vaisių ir daržovių arba valyt dantis bent dukart per dieną.

Siekdama toliau nebetvirkint minėtojo termino, vartosiu savąjį. Patogumo viršūnė. Kaip atrodo tavo patogumo viršūnė? Maniškė – baisiai paprastai: leidžiu laiką plačioje, patogioje lovoje su daug pagalvėlių, esu apsirengusi kokiais nors treningais, kambaryje šilta ir jauku, netrūksta šviesos, fone šviečia dar daugiau to jaukumo suteikiančios margaspalvės lemputės. Aplink tylu ir ramu, turiu vandens su citrina, gal dar kokį dubenį pjaustytų ananasų, o ant kelių laikau savo patogųjį kompą. Jame browsinu feisbuką, chatinu su žmonėmis, žiūrinėju pažįstamų nuotraukas, šunuko su lietpalčiu arba šiaip kačiukų video, kokias nors savaitę besitęsiančias temas, apie kurias visi per visur skalambija ir per daug apie nieką negalvoju. Na, arba žiūriu kokį serialą. Gal net liūdna, bet taip atrodo mano patogumo viršūnė. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad tokia idile mėgaujuos ne aš viena.

Pilnai sutinku, kad kartais taip atsijungti ne tik, kad nėra blogai, bet netgi būtina. Tačiau. Patogumo viršūnėje yra taip patogu, ten galima taip įsipatoginti, kad iškyla tikimybė užsibūti per ilgai. Ypač, kai lauke plaukai šerkšnija į juos vos kvėptelėjus šilto oro.

Patogumo viršūnėj būti yra baisiai gera. Neapkrauni proto, nieks neerzina, nėra iššūkių ar problemų, paprasta gyvent.

Tačiau oi ne visada mes patogumo ieškom namie po kaldra. Tiesą sakant, ieškom jo kasdien daugybėje kitų situacijų. Patogumo paieškos paremtos patingėjimu. Pastarasis mums toli gražu nėra draugas, kur jau ten – jis mūsų priešas. O patingėjimų mūsų gyvenimuose apstu.

Eidami gatve pamatę pažįstamą veidą mes patingime pasisveikinti ir tiesiog apsimetame, kad žmogaus nematom, o šis patingi pasistengti ir pasielgia lygiai taip pat.

Mes matome, kad feisbukas išmetė priminimą apie draugo gimtadienį, bet patingime jį pasveikinti, nes gi pasveikins dar šimtas kitų.

Susitinkam su drauge ir matom, kad ji lūpdažiu išsibuzojo dantis arba viršutiniai vokai išsitepė akių pieštuku, bet patingim jai tai pasakyti.

Matom, kad draugas jau kelintą kartą viešumoje pasirodo su nudrengta kuprine, kuri baisiai gadina jo bendrą žavų įvaizdį, bet patingim subtiliai į tai atkreipti jo dėmesį.

Karts nuo karto pagalvojam, kokie esam dėkingi tėvams už tai, kad jų dėka užaugom tokie, kokie patys sau patinkam, bet patingim išsiųsti žinutę ir jiems tai pasakyt.

Jau trečią savaitę pro išplyšusios kišenės skylę į palto apačią krinta telefonas, bet patingim prisėst ir tą skylę užsisiūt.

Gaunam pakvietimą į renginį, bet patingim parašyt kvietusiajam, padėkot ir pasakyt, kad būsim, ar nebūsim.

Žiūrim serialą anglų kalba, išgirstam nežinomą žodį, bet patingim atsisukti tą vietą, kurioje jis nuskambėjo, tą žodį susirast žodyne ir vėliau išmokt.

Pastebim, kad kolegė vakar buvo kirpykloj, todėl dabar jos plaukai ištiesinti žiauriai gerai atrodo, bet patingim jai tai pasakyt.

Matom, kad nagai jau visai nebegražūs, bet patingim susitarti dėl kito manikiūro.

Bendrauti norintis žmogus parodo iniciatyvą ir parašo mums, bet mes patingim normaliai į ją reaguot ir tęsti bendravimą.

Mes galim pakviesti buvusius kursiokus susibėgt pasibūt, bet patingim.

Dažnai pagaunu save svarstant, patingėt ar ne.

Mes nuolat save teisiname laiko stoka. Neva esam tokie užimti, kad nu gi nėr kada. Tačiau dažniausiai WE ARE FULL OF SHIT IR TIESIOG ŽOSTKAI TINGIM.

Tikrai būna taip, kad laiko žiauriai trūksta net fiziškai. Tokius atvejus pateisinu, viskas čia gerai.

Tik nu pašnekam davai taip realistiškai, gerai? Yra toks labai geras, tik jau senokas paveikslėlis:

Šitą buvau perdarius vietoj Bijonsės įrašydama Šimašių. Veiklių žmonių mūsų visuomenėje daug, pavyzdžius įsivaizduot galit lengvai. O dabar man taip nuoširdžiai atsakykit, ar mūsų dienose tikrai yra mažiau laiko nei tų veikliųjų dienose? Ar tiesiog nesugebam to laiko išmintingai planuot ir valdyt? Kai pradedu murmėt, kad nėra laiko, iškart primenu sau veikliausius pažįstamus žmones ir skubu sau spardyt užpakalio, nes iš tikro, palyginus su jais, aš iš viso nieko nedarau tik vegetuoju savo patogumo viršūnėj.

Laimė, net ir iš patogumo viršūnės yra išėjimas. Jis vadinamas maža pastanga. Ji gali prilupti patingėjimą ir apsukti situaciją visai kitu kampu.

Gulint be plionkės ir žiūrint serialą tas išėjimas yra išgirdus nežinomą žodį jį sustabdyt ir tą žodį užsirašyt. Ir fakin išmokt. Atitinkami mažos pastangos pavyzdžiai yra akivaizdūs prieš tai aprašytose situacijose.

Tikrai ne visada būtina sakyti „Taip“ visiems pasiūlymams, kurių sulaukiat ir galvotrūksčiais skubėt pildyt į galvą šovusias idėjas. Aj, nors iš tikro, bene visada geriausia taip daryt. Nė viena ypatinga istorija neprasidėjo nuo to, kad jūs nutarėt patingėt ir likt po kaldra arba eit lengviausiu keliu. Ne visos mažos pastangos išsirutulioja į kažką grandiozinio, tačiau gali būti, kad nepatingėję davėt priežastį įvykti kad ir nedideliam dalykui, kuris galiausiai atgarsį turės po metų ar dar vėliau. Bet turės.

Patingėjimus kartais netgi prilyginčiau destruktyviems procesams.

“Kad ir kokie destruktyvūs procesai jūsų gyvenime vyksta, kiekvieną akimirką galite priimti sprendimą situaciją gerinti. Nors truputį geresnė situacija rytoj gali reikšti daug geresnę situaciją po mėnesio. Mažytis teigiamas postūmis, mažytė pastanga, mažytis pozityvus poslinkis mąstymo kampe ilgainiui sukuria labai, labai didelius pokyčius.”

Rašo Ilzė Butkutė. Ir kaip teisingai ji rašo.

Aprašiau visiškai savaime suprantamus dalykus, tačiau mano maža pastanga šiuo atveju yra nepatingėti jums apie juos primint.

5 Komentarai