Jeigu ką, liepos 26 dieną blogui sukako DEŠIMT metų. Mano šešiolikmetės „Prozako kartos“ inspiruotos suicidinės giesmės, Nirvanai grojant fone, išsivystė į ne ką brandesnius kliedesius, bet nuo savęs, žmogau, nepabėgsi. Šiaip faina. 472 paskelbti įrašai. Nes aš negaliu nedainuot.
—
Minėti, kad nuotykiai mus ištinka vos iškėlus koją iš namų, ko gero, nebereikia, tad galim iš karto eiti prie jau tradicinės ir nuoseklios tų nesveikų nuotykių apžvalgos, arba to, kas kai kam atrodo kaip didelis bardakas, bet jie vis tiek skaito ir juokiasi, būna, dar ir save atpažįsta.
Ketvirtadienis (praeitas) šiaip buvo stipri diena, nes daug visko įvyko. Rytas prasidėjo kelione į Kirtimus (nes remontuot mašinos), kur navigacija man rodė štai ką.
Taip, Čigonų gatvė, pasirodo, egzistuoja. Ne Romų, o Čigonų. O mano mielas, šventas taktiškume. Paskui sekė kelionė į kavinę „Širdelė“ (cepelinai su varške – skanūs, su mėsa – ne). Išvažiuodama dar mačiau kavinę „Iliuzija“, bet negalima vairuojant fotkint, todėl foto nebus.
Vakare mes nusprendėm, kad reikia pasikultūrinti, todėl iš kažkur nukritęs renginys EXSPRESSIO, kuriame pagal programą „Paviljone“ smuiku turėjo griežti Martynas Švėgžda Von Bekkeris, o graffiti atlikėjas Andres Bursianto iš Indonezijos – atlikinėti gyvą piešimo performansą, pasirodė kaip tik.
Ir išties. Buvo kažkas NEPAKARTOJAMO. Įkvėpta dar vietoj parašiau trumpą nei tai esė, nei tai haiku, nei tai sonetą apie renginį:
„Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“.
Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“
Mes tiek juokėmės, kad dabar man atrodo, jog sukišti šimtą žmonių į nevėdinamą patalpą, kur vartojamas alkoholis ir yra baisiai karšta, groti smuiku ir purkšti dažus uždarius visas duris IR BUVO TOKS pirminis UŽMANYMAS. APKVAITOM. Tikrai. Nes sveiku protu po to į Čili picą tikrai nebūtumėm ėję valgyt. Ir visi kiti čiudai sveiku protu vadovaujantis nebūtų atsitikę, bet gerai, kad atsitiko, nes kaip linksma, tai aš negaliu.
Apie skonius:
-Čia saldu ar sūru?
-NE.
Apie reikalų paspartinimą:
A:-Jinai vis nepagimdo.
B:-Tai tegu ant kamuolio pasėdi.
A:-Kokio?
B:-DIDELIO.
Apie šventes:
Apie skaitymą tarp eilučių:
„Bendradarbė šiandien parodė gabalą „I Hope You Die“. Ir sako „Ne, ne, ne, nesuprask neteisingai!“ “
Apie būsenas:
„Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“
Apie stiprios fiksacijos laką:
„Tu ką tik savo ranka užstrigai mano plaukuose.“
Apie kerštą:
„Sėdėjau po Kalėdinėm lemputėm. Žinai, aš – zjbs dovana, jei ko nors nekenti.“
TOP festivaliai šią vasarą (must go, atsakau (čia be jau nušurmuliavusio Jonka Inside): 1) DiarheaFest2015; 2) NEPASTOK` 2015 (Festivalio šūkis „Gandrai, go away“); 3) SKARDIS 2015 (bus ir 2016, ir 2017, ir visi kiti)
Apie užvadinimus:
„Oi, tas kambariokas tai toks žiaurus buvo. Kličkė – PELĖSIS.“
Apie deimantus pelenuos:
Apie brandą:
„Mums dar ne tiek metų, kad rezervuotumėm staliuką.“
Festivalyje „Skardis 2015“ nugirstas pokalbis:
A: – Tai rūkyt pradėjai?
B: – Ir rūkyt pradėjau, ir kiti sprendimai.
Beje: Man atrodo, su žmogumi su pasimėgavimu dalintis salierą turėtų būti paskelbta nauju ritualu, įšventinančiu tvirtą, pagarbų santykį.
Apie tai, kas tavo draugai:
„Dėl to, kad tu su manim atėjai, tai ten visiems pa defaultu aišku buvo, kad bus blogai.“
Situacija „When you really hate that bitch“:
A: – Ragana. Šambala. Čakrų valymas.
B: – Tuščia atrodo. Guli kaip pėdas. Tokio chujovo papuvusio, pabuvusio šieno pėdas. Toli iki kuliamos kultūros. Žinai, vienas žodis viską susumuoja. HUMANA.
Apie atsakomybes:
Apie skirtingus pasaulius:
„Žinai, kaip būna, kai žmonės pasakoja „Va, čia kažkada buvau feste, prisigėriau, VAU buvo.“ Tai aš esu išversta versija. Maždaug. „Va, čia vieną kartą grįžau, išsiviriau sriubos ir nuėjau miegot blaivas. VIENĄ KARTĄ.“
Apie veiksmų eigą:
„Aš atsikeliu. Žiaaaaauriai greitai nusirengiu. Oi, nusiprausiu.“
Kai pirmadienį nakties epogėjuje įsiveli į patarimų laidelę „Kaip padegt mašiną“, tai žinok, kad jei jau taip prasideda savaitė, tai velniai težino, ką atneš jos galas.
—
O dabar truputį lyriškiau.
Buvo toks etapas, kuomet niekas manęs nebežavėjo. Ir atrodė, kad viskas. Visi virpėjimai, visi gaivaus oro gūsiai, viskas, kas netikėta, prapuolė kažkur be kelio atgal. O štai dabar. Vėl. Taip stipriai, taip išlauktai, taip laiku. Tas žavėjimasis, tas nepaliaujamas gebėjimas vėl ir vėl susižavėti, tas grožis ir yra tai, dėl ko mes gyvenam, mielieji. Ta muzika. Viešpatie, kiek muzikos. Visos knygos. Visa lyrika. Kur visa tai buvo šitiek laiko?
„Temptation greets you like your naughty mate,
One that made you steal and set things on fire,
But one you haven’t seen of late.“
„Norisi turėt žmogų, kuriam tiesiog gražius dalykus gali kalbėti. Bet neduok dieve kažkas išeis.”
„Cause the sweetest kiss I ever got is the one I‘ve never tasted.“
„Cause the smell of her perfume echos in my head still.”
Ir vėl aš jau niekada nebemiegu.
—
Ačiū jums, aukštesniosios jėgos, kad trečiadienį išgyvenom ramiai. O dabar susitiksim Yagoj. Man neįprasta, bet kažkaip jau seniai labai traukė pamėgint nukeliaut.
Ramybės.
